Kardinolas Leo Burke

Keturi kardinolai ėmėsi to, ką jie vadina „šimtmečių senumo“ procesu – uždavė daug klausimų popiežiui Pranciškui, tikėdamiesi, kad jo paaiškinimai padės nuskaidrinti dabar juntamą „nemenką sutrikimą ir didelę sumaištį“, kurią sukėlė svarbiausi šeimos klausimus gvildenusį Sinodą apibendrinančio dokumento „Amoris Laetitia“ teiginiai.

Kardinolai — Carlo Caffarra, Bolonijos arkivyskupas emeritas, Raymondas Burke, Maltos ordino globėjas; Walteris Brandmülleris, Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto pirmininkas emeritas, ir Joachimas Meisneris, Kelno arkivyskupas emeritas — atsiuntė penkis klausimus, pavadintus dubia (lotynų k. „abejonės“), Šventajam Tėvui ir kardinolui Gerhardui Mülleriui, Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektui, kartu su palydėjimo laišku rugsėjo 19 d.

Kiekviena dubia siekiama išaiškinti Šventojo Sosto svarbiausias dokumento dalis, ypač ar leistina visoms antrą santuoką sudariusioms poroms priimti Komuniją.

Dėl to, kad ši ir kitos apaštalinio paraginimo Amoris Laetitia (Meilės džiaugsmas) dalys buvo įvairiai interpretuotos, ir kartais pasirodo tarsi prieštarautų ankstesnių popiežių mokymui (ypač Jono Pauliaus II), kardinolai teigia, jie nusprendė išryškinti tuos taškus „artimo meilės ir teisingumo“ dvasia, dėl Bažnyčios vienybės.

Popiežius niekaip neatsakė į šį laišką, nors šaltiniai patvirtino, jog jį tikrai gavo. Todėl kardinolai teigia, kad tokį „suverenų sprendimą“ suprato, kaip „kvietimą tęsti refleksiją ir diskusiją, ramiai ir pagarbiai“, todėl apie savo iniciatyvą informuoja „visą Dievo tautą, pateikdami visą dokumentaciją“ – lapkričio 14 d. kardinolų laiškas buvo publikuotas įvairiuose katalikiškuose portaluose. (Visą dokumentą anglų kalba rasite čia >>>).

Kardinolai duoda suprasti, jog ketina popiežiui išreikšti precedentų neturintį pasmerkimą, jeigu šis nepatenkintų jų reikalavimų. Kardinolas R. Burke, National Catholic Register teigė, kad jeigu Pranciškus neatsakys, jis inicijuos „formalų popiežiaus pakoregavimo aktą“ – tokio dalyko Katalikų Bažnyčioje dar nėra buvę.

Penkios šių kardinolų išsakytos abejonės (dubia) yra šios:

  1. Klausiama, ar dabar, remiantis Amoris Laetitia (300–305) teiginiais, tapo galima suteikti absoliuciją, tad ir leisti priimti šventąją Komuniją asmeniui, kuris, nors ir susaistytas galiojančiu santuokos ryšiu, gyvena kartu su kitu žmogumi kaip vyras ir žmona, neišpildydami sąlygų, pateikiamų Familiaris Consortio84, ir pakartotų dokumentuose Reconciliatio et Paenitentia34, ir Sacramentum Caritatis, 29. Ar gali Amoris Laetitia 351 (305) pastaboje sutinkama ištara „tam tikrais atvejais“ būti taikoma išsiskyrusiems asmenims, kurie yra sudarę naują sąjungą ir kurie vis dar gyvena kaip vyras ir žmona?

  2. Pasirodžius posinodiniam paraginimui Amoris Laetitia (304), ar vis dar dera laikyti galiojančiu šv. Jono Pauliaus II mokymą, išdėstytą enciklikoje Veritatis Splendor79, paremtoje Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tradicija, kuris kalba apie absoliučių moralinių normų egzistavimą, normų, kurios draudžia iš esmės blogus veiksmus ir kurios saisto be jokių išimčių?

  3. Po Amoris Laetitia (301) ar vis dar įmanoma teigti, kad asmuo, kuris nuolat gyvena prieštaraudamas Dievo įstatymo įsakymui, pavyzdžiui, tam, kuris draudžia svetimavimą (Mt 19, 3–9), yra objektyvioje sunkios įprotinės nuodėmės situacijoje (Popiešikoji taryba, Teisinių tekstų „Deklaracija“ 2000, birželio 24 d.)?

  4. Po Amoris Laetitia (302) teiginių apie „aplinkybes, kurios sušvelnina moraline atsakomybę“, ar dar reikia atsižvelgti kaip į galiojantį mokymą šv. Jono Pauliaus II enciklikosVeritatis Splendor, 81, paremtą Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tradicija, pagal kurį „aplinkybės arba intencijos niekada negali perkeisti iš esmės blogo veiksmo dėl savojo objekto į 'subjektyviai' gerą arba pateikiamą kaip galimą“?

  5. Po Amoris Laetitia (303) ar dar reikia laikyti galiojančių šv. Jono Pauliaus II mokymą enciklikos Veritatis Splendor56, paremtą Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tradicija, kuris atskiria kūrybingą sąžinės vaidmens interpretaciją ir kuris pabrėžia, kad sąžinė niekada negali turėti galios legitimuoti išimtis absoliučioms moralinėms normoms, kurios draudžia iš esmės blogus veiksmus sav objekto galia?

Atsakymai? Jau pateikti.

Komentuodamas šį įvykį spaudai, „La Civilta cattolica“ vyriausiasis redaktorius Antonio Spadaro SJ teigė, jog keturių kardinolų keliami klausimai jau yra atsakyti.

Išskirtiniame interviu CNN, kun. Spadaro sakė, jog apaštalinis paraginimas sužadino „atvirus ir sąžiningus debatus“.

„Sinodo metu, – sakė jis, – visi reikalingi atsakymai buvo pateikti ir daugiau nei vieną kartą. Nuo to laiko daug kitų ganytojų, tarp kurių ir daug vyskupų bei kardinolų, vystė ir gilino diskusiją, net ir šiomis dienomis. Popiežius netgi nurodė kardinolą Schönborną kaip patikimą dokumento aiškintoją.“ Manau, kad abejojanti sąžinė gali nesunkiai rasti visus ieškomus atsakymus, jeigu tik jų nuoširdžiai ieško.

Spadaro teigė, kad popiežius „niekada nestabdo dialogo“, jeigu tik šis yra „lojalus“ ir „siekia Bažnyčios gerovės“, tačiau „to negalima pasakyti apie tuos atvejus, kai kritika naudojama kitiems tikslams arba keliami klausimai vien tam, kad sukurti sunkumų ir suskaldyti“.

„Įdomūs keturių kardinolų klausimai iš tiesų jau buvo keliami Sinodo metu, kur dialogas buvo išties labai gilus, platus, o labiausiai tai atviras. Amoris Laetitia yra tik popiežiaus Pranciškaus subrandintas vaisius išklausius kiekvieno ir skaitant Sinodo baigiamąjį dokumentą. Tai Sinodo rezultatas, o ne vien asmeninės popiežiaus idėjos, kaip kai kurie galėtų pagalvoti.“

Pagal užsienio spaudą parengė Saulena Žiugždaitė