XV a. medžio graviūra su skriptoriumo – rankraštinių knygų perrašinėjimo dirbtuvės – vaizdu. Revelationes sancte Birgitte. [Nürnberg], 1500.

Retai kuris iš mūsų skaitydami knygą pagalvojame, kam turime būti dėkingi už šį nuostabų žmonijos kūrinį. Knygą, kaip ir duoną, gaminti žmonės mokėsi ištisus tūkstantmečius. Prasidėjusi primityviais piešiniais olose, įrašais akmeninėse ir molio plokštėse, palmių lapuose, bambuko lentelėse, knyga vystėsi papiruso ir pergamento lakštuose, o vėliau – popieriuje, kol ranka rašytus lapus pakeitė pirmosios spausdintos knygos. Nei ankstesniais laikais, nei šių dienų knygos kūrėjų kelias nebuvo lengvas. Knyga – daugelio specialybių žmonių kruopštaus ir kūrybiško darbo vaisius.

Popieriaus gamybos vaizdai XV–XVIII a. fabrikuose. Desmarest, N. Die Papiermacher-Kunst in ihrem ganzen Umfang... Leipzig, [1803]. Зрелище природы и художеств. Санкт-Петербург, 1784.

Organizuotos knygų leidybos ištakų reikia ieškoti skriptoriumuose – rankraštinių knygų perrašinėjimo dirbtuvėse. Skriptoriumai atsirado VI a. Italijoje, ypač paplito X–XII a.Europos vienuolynuose (1) ir tapo būtina kiekvieno viduramžių vienuolyno dalimi. Šį knygų perrašinėjimo darbą galėjo atlikti tik mokyti vienuoliai, išsilavinę broliai. XII a. pradėjus kurtis pirmiesiems universitetams Europoje, dirbtuvėse darbo procesai būdavo paskirstomi (vienas žmogus diktuodavo tekstą, keli jį rašydavo, kiti piešdavo inicialų raides ir pan.). Kaligrafą vienuolį, kuris perrašinėjo knygą dėl sielos išganymo, pakeitė skriptorius pasaulietis, nurašinėjęs knygą rinkai. Knygų perrašinėjimas tapo pelningu darbu, kurio imdavosi net mokytojai ir universitetų profesoriai.

Popieriaus gamybos vaizdai XV–XVIII a. fabrikuose. Desmarest, N. Die Papiermacher-Kunst in ihrem ganzen Umfang... Leipzig, [1803]. Зрелище природы и художеств. Санкт-Петербург, 1784.

Tačiau geras uždarbis masino ir ne tokius raštingus žmones, kurie, nepaisydami darbo kokybės, knygas nurašinėdavo paskubomis, pridarydavo klaidų. Skriptoriumuose dirbo ne tik knygų nurašinėtojai, bet ir knygų apipavidalinimo meistrai – iliuminatoriai, miniatoriai, rubrikatoriai. Perrašinėjimo dirbtuvėse buvo dauginamos ne tik religinės tematikos knygos, bet ir antikinių autorių – Aristotelio, Cicerono, Vergilijaus, Plinijaus ir kt. – kūriniai. Kelių amžių perrašinėtojų kartos sukūrė sudėtingą rašytinės knygos gaminimo technologiją: pagrindinė rašomoji medžiaga buvo pergamentas, rašymui naudota lazdelė iš nendrės (kalamas) ir plunksna, lapus suliniuodavo aštriu grifeliu (metalo lazdele), be pagrindinės juodos spalvos rašalo buvo naudojamos ir kitos – raudona, žalia, žydra – spalvos, o knygų puošybai dažnai būdavo pasitelkiamas sidabras ir auksas (2). Knygos, kurias rankomis perrašinėdavo išprusę vienuoliai, buvo tokios retos ir brangios, kad viduramžiais jas rakindavo grandinėmis ant specialių pultų bažnyčiose ar bibliotekose.

Popieriaus gamybos vaizdai XV–XVIII a. fabrikuose. Desmarest, N. Die Papiermacher-Kunst in ihrem ganzen Umfang... Leipzig, [1803]. Зрелище природы и художеств. Санкт-Петербург, 1784.

Naują knygų leidybos plėtojimo etapą pradėjo Johanno Gutenbergo (apie 1399–1468) išradimas – spauda renkamaisiais spaudmenimis. Apie 1440 m. J. Gutenbergas sukūrė metalinių spaudmenų gamybos ir jų liejimo specialiu prietaisu technologiją, rankines spausdinimo stakles (presą), spaustuvinius dažus. Visa tai sudarė išradimo esmę, o svarbiausias jo elementas buvo spaudmenų liejimo technologija. Iš metalo būdavo išliejamos atskiros raidės ir iš jų renkamas tekstas, o jį išspausdinus, tos pačios raidės būdavo naudojamos kitam tekstui (3). Šie spausdinimo principai išsilaikė iki pat mašininės spaudos atsiradimo XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje (4).

Johanno Gutenbergo portretas. Ernesti, J. H. Die Wol-eingerichtete Buchdruckerey mit hundert und ein und zwanzig Teutsch-Lateinisch-Griechisch- und Hebräischen Schrifften… Nürnberg, 1721.

Pirmąją spaustuvę apie 1444 m. J. Gutenbergas įrengė Maince (Vokietijoje), ir čia 1452–1456 m. renkamaisiais spaudmenimis išleido pirmąją spausdintinę knygą – „42 eilučių Bibliją“. Šią Bibliją parengti leidybai ir spausdinimui prireikė didžiulio darbo. Kiekviename jos puslapyje yra po dvi skiltis, kuriose po 42 eilutes. Šriftas labai puošnus, inicialai įmantrūs, gražios rubrikos, puošta laukinių gėlių piešiniais. Siekiant tobulumo, darbas vyko labai kruopščiai ir lėtai: šeši rinkėjai per vieną dieną surinkdavo tik vieną puslapį. Biblija, kuriai būdingas rankraštinės knygos puošnumas, buvo išleista 200 egzempliorių tiražu (35 egz. ant pergamento) (5). Taip prasidėjo šiandieninės, naujosios, knygos gimimas.

Rinkykla su spaudmenų kasomis. Grohmann, J. G. Historisch-technologischer Schauplatz aller merkwürdigen Erfindungen... Leipzig, 1802.

Svarbiausia medžiaga knygoms, išradus spaudą, tapo popierius. XI a. patekęs į Europą iš Kinijos, jis turėjo išsikovoti teisę čia gyvuoti, nes buvo įsisenėjęs įprotis naudoti pergamentą. Popierius, palyginti su pergamentu, buvo laikomas nepatvariu. Tačiau, gerėjant kokybei, jis pamažu išstūmė pergamentą iš apyvartos. Popieriaus gamybos procesas XV–XVIII a. buvo sudėtingas ir didelių pastangų reikalaujantis darbas. Popieriaus dirbtuvės (malūnai) buvo statomos prie vandeningų upių, nes srovės jėgos panaudojimas tapo vienu svarbiausių popieriaus gamybos europiečių nuopelnų. Daugelis popieriaus gamybos meistrų buvo raštingi atvykėliai, bajorai iš Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, kurie šį darbą laikė ne amatu, o menu (6).

Popieriaus gamybos vaizdai XV–XVIII a. fabrikuose. Desmarest, N. Die Papiermacher-Kunst in ihrem ganzen Umfang... Leipzig, [1803]. Зрелище природы и художеств. Санкт-Петербург, 1784.

Europoje iki XVIII a. pabaigos popierius buvo gaminamas iš lininių ir medvilninių draiskalų. Pirmiausia draiskalai būdavo rūšiuojami pagal spalvą, medžiagą ir kokybę, paskui plėšomi, pjaustomi ir virinami katiluose. Vėliau jie keliaudavo į pūdymo skyrių, kur po keleto savaičių, iš plaušų pašalinus nereikalingas dalis, masė buvo gabenama į grūstuvių skyrių ir čia – tiek žmonių, tiek besisukančio volo judinamomis grūstuvėmis – daužoma, maišoma iki reikiamos konsistencijos, balinama (kuo skaidresnis vanduo naudotas, tuo baltesnis popierius būdavo). Popieriaus sėmimo skyriuje skystą plaušų masę specialia forma – semtuvu (ant rėmo ištemptu tinkleliu) – semdavo įgudęs meistras. Nutekėjus vandeniui, ant tinklelio likdavo plonas susipynusių plaušų sluoksnis, kurį pameistrys perkeldavo ant gelumbės ir, pridengęs kitu gelumbės gabalu, dėdavo kitą plaušų sluoksnį. Sudėjus reikiamą perkloto popieriaus lapų kiekį, juos spausdavo sunkiu presu. Vėliau popieriaus lakštai būdavo iškabinami ant virvių ir džiovinami, rašymui skirtas popierius pamerkiamas į klijus (kad rašant plunksna popierius nepraleistų rašalo) (7). Dirbtuvėse popieriui blizginti buvo naudojami šlifuoti akmenys, kiek vėliau – sunkūs geležiniai kūjai, judinami vandens jėgos. Galiausiai išrūšiuotas popierius būdavo supakuojamas ir paruošiamas parduoti.

Spausdinimo staklės. Πλούταρχος. Opuscula... [Paris], 1521.

Kita svarbi spaustuvės dalis, be kurios neįsivaizduojamas knygos gimimas, – rinkykla su spaudmenų kasomis. Teksto rinkimas buvo ypač kruopštus ir didelio susitelkimo reikalaujantis darbas. Norint pradėti spausdinti, reikėjo pasiruošti rinkinį – planuojamo spausdinti teksto formą. Pirmiausia būdavo tvarkingai parengiama kasa (8). Tai buvo nuožulniai pastatytas atviras dėklas, padalytas į skyrius ar vienodo gylio dėžutes. Kasą sudarė dvi pagrindinės dalys: viršutinė, kurioje skyriai su didžiosiomis raidėmis buvo išdėstyti abėcėlės tvarka, ir apatinė su dažniausiai naudojamomis raidėmis, sudėtomis arčiau rinkėjo rankos. Šis, turėdamas prieš akis ant lentelės pritvirtintą lapą su renkamu tekstu, į vieną ranką paimdavo rinktuvą (specialų pagalbinį prietaisą), o kita jame surinkdavo tekstą. Taip surinktas tekstas buvo perkeliamas į spaudos formą, kurią dažais padengdavo darbininkas (9).

Knygos meninio apipavidalinimo cechas su raižytojais (graveriais) ir dailininkais. Garzoni, T. Piazza Universale das ist: allgemeiner Schawplatz, Marckt und Zusammenkunfft aller Professionen, Künsten, Geschäfften, Händeln und Handt-Wercken... Frankfurt am Main, 1641.

Paruošus popierių, rinkinį ir dažus, prasidėdavo darbas prie staklių (preso) – pagrindinės spaustuvės gamybos priemonės. Pirmosios spausdinimo staklės buvo medinės su pavienėmis metalo detalėmis. Tokios staklės buvo masyvios ir sunkios, joms valdyti reikėjo labai didelės fizinės jėgos. Pagrindinė jų dalis buvo medinis sraigtas su svirtimi ir ištraukiamas stalas – taleris. Sraigtas ėjo per staklių rėmų skersines. Viršuje jis buvo įsukamas į veržlę, o apačioje baigėsi keturkampe metaline plokšte – pianu. Sraigtas su pianu, sukant veržlę, galėjo pakilti arba nusileisti. Jų judėjimą reguliuoti padėdavo sraigto viduryje įtvirtinta svirtis. Darbininkas ant talerio, įstumiamo po pianu, dėdavo spausdinimui paruoštą formą, kurią, priklausomai nuo planuojamos knygos lapų dydžio, sudarydavo du, o kartais ir daugiau knygos teksto puslapių. Taip paruoštą rinkinį suverždavo siūlais, kad spaudmenys nejudėtų. Sutvirtintą rinkinį padengdavo plonu dažų sluoksniu. Ant dekelio dėdavo popieriaus lapą, suvilgytą vandeniu, kad geriau sugertų dažus. Tuomet presuotojas pasukdavo svirtį, prispausdamas pianą, o kartu ir popieriaus lapą prie spausdinimo formos. Atleidęs svirtį, ištraukdavo talerį ir išimdavo atspausdintą lapą. Išdžiovinus atspaustus lapus, būdavo spausdinamas tekstas kitoje jų pusėje. Vienas paruoštas rinkinys leisdavo pagaminti kelis šimtus atspaudų. Toks darbas reikalavo labai tikslių ir koordinuotų judesių, didelės fizinės jėgos, o staklės, kad nejudėtų, buvo tvirtinamos prie grindų ir lubų (10).

Atsiradus spaudai, knyga tapo ne vien tik informacijos skleidėja – augant knygų paklausai ir kuriantis spaustuvėms, tobulėjo ir meninis knygos dekoras, iliustracijos. Knygos iliustravimas, XV a. pabaigoje prasidėjęs nuo medžio raižinių, XVI–XVII a. perėjo prie vario graviūrų. Raižytojo (graverio) darbas buvo labai kruopštus: metalo, dažniausiai vario, plokštelė būdavo padedama ant pagalvėlės ir raižoma plieniniu įrankiu; pakraščiuose likusios metalo atplaišos pašalinamos aštriu instrumentu, atspalviai išgaunami brūkšniuojant (11). Su tokiomis graviūromis tapo įmanoma masiškai gaminti lygiaverčius vaizdų atspaudus, naudojant spaudos presą. Grafiniai atvaizdai padidino knygos meninę vertę – jos tapo puošnesnės, ėmė atlikti reprezentacinę ir intelektualinę funkcijas (12).

Knygrišių darbo procesas. Зрелище природы и художеств. Санкт-Петербург, 1784.

Po spaudos išradimo sparčiai augant knygų kiekiui, knygrišystė tapo savarankišku amatu. Dažniausiai knygos būdavo parduodamos neįrištos ar su laikinais viršeliais iš atliekų. Norėdamas apsaugoti knygos tekstą, prailginti jos naudojimo laiką, pirkėjas leidinį nešdavo knygrišiui, kuris jį įrišdavo pagal kiekvieno skonį ir lėšas. Beveik visi knygrišių darbai buvo atliekami rankomis. Gavęs knygą, knygrišys susiūdavo knygos bloką, jį apipjaudavo ir priešlapiais pritvirtindavo prie kietviršių. Kartais knygos blokas būdavo spalvinamas ar auksinamas. Kietviršiai gaminti iš medžio lentų, odos, pergamento. Kad knyga būtų kuo puošnesnė, jos kietviršiai galėjo būti aptraukiami šilku, aksomu, ataudžiami sidabro ar aukso siūlais. Knygų įrišimai buvo dekoruojami įspaudais su šventųjų figūromis, augaliniais motyvais, herbais, inicialais, ornamentinėmis juostomis ir kt. Norint apsaugoti knygų kampus, jie buvo stiprinami metalo plokštėmis, pakraščiuose pritaisomi metaliniai segtuvai, storos knygos viršutinis ir apatinis kietviršis sukabinamas odiniais dirželiais, metaliniais segtuvais. Senieji amatininkai naudojo visus įrankius, be kurių neapsieina ir šių dienų knygrišiai: stakles knygoms siūti, spaustuvą joms suspausti, peilį knygos kraštams apipjaustyti, ruletes, rėžtuką ornamentui odoje įspausti (13).

J. Gutenbergo išradimas – visų spausdinimo proceso dalių sujungimas į efektyvią gamybos sistemą – greitai paplito po visą Europą ir išvystė masinę knygos produkciją. Knyga pradėjo savo didžiąją istorinę misiją.

(Straipsnis parengtas remiantis paroda Libri de libris („Knygos apie knygas“), 2016 m. birželio 8 d. – rugsėjo 30 d. eksponuota Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje.)

Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių centro Retų spaudinių skyriaus vyresnioji bibliotekininkė.


1 Knygotyra: encikl. žodynas. Vilnius, 1997, p. 336.

2 Vladimirovas, Levas. Knygos istorija. Vilnius, 1979, p. 64.

3 Spitrys, Chuanas Viktoras. Pirmieji pasaulio tautų spausdinti leidiniai. Kaunas, 2002, p. 8.

4 Braziūnienė, Alma. Inkunabulų paveldas Lietuvoje ir pasaulyje. Mokomasis leidinys, elektroninis išteklius. Vilnius, 2014, p. 8.

5 Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2005, t. 7, p. 299.

6 Vladimirovas, p. 147.

7 Laucevičius, Edmundas. Popierius Lietuvoje XVI–XVIII a. Vilnius, 1967, p. 20-29.

8 http://www.virtualispaustuve.eu/printing.php? [žiūrėta 2016 m. spalio 11 d.]

9 Vladimirovas, p. 158.

10 Vladimirovas, p. 158-160.

11 Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2011, t. 19, p. 491.

12 Liškevičienė, Jolita. Mundus emblematum: XVII a. Vilniaus spaudinių iliustracijos. Vilnius, 2005, p. 25.

13 Laucevičius, Edmundas. XV–XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose. Vilnius, 1976, p. 23-30.