Kviečiame paskaityti interviu su rašytoja Rebeka Una, ką tik išleidusią šviesią istoriją mažiesiems skaitytojams – „Pijus ir Nikolas. Visų laikų istorija“.

Skaitytojai įsidėmėjo Rebeką Uną, 2015 m. Metų knyga paaugliams tapusio romano „Atjunk“ autorę ir Prano Mašioto premijos laureatę. O ką papasakotumėte apie Jurgą Šalaševičiūtę, prisidengusią šiuo slapyvardžiu?

Save apibūdinu ne daiktavardžiais, o veiksmažodžiais. Nesakau, kad esu mokytoja, sakau, kad mokau kitus užsienio kalbos, nevadinu savęs rašytoja, sakau, kad rašau knygas. Ir man tai teikia laisvės ir didžiulį džiaugsmą. Mėgstu bendrauti, bet ir vienatvę – ji būtina kiekvienam žmogui,  keliones, sportą ir pašnekesius iki paryčių. Labai vertinu savo vaikus ir draugus, tarnystę kitam žmogui.

Neseniai pasirodė Jūsų knyga vaikams „Pijus ir Nikolas“. Kas paskatino ją parašyti?

Knygą paskatino parašyti mano pasakojimai Pijui gruodžio vakarais. Gruodžio 6-ąją, Šv. Mikalojaus dieną, pradėdavau pasakojimus Pijui. Galvodama apie knygą įsivaizdavau ją labai lengvą, šviesią, netgi poetišką – trumpų skyrių, panašios nuotaikos kaip romantiški, liūdnoki H. K. Anderseno pasakojimai vaikams. Norėjau, kad ji pasiektų kuo daugiau vaikų.

Ar „Pijaus ir Nikolo“ veikėjai turi prototipus? Ar ilgai rašėte šią knygą?

Apie Nikolą savo sūnui Pijui pradėjau sekti, kai jam buvo penkeri ar šešeri. Apie tai, kaip Nikolas nusileidžia į Pijaus kambarį ir pakviečia kasnakt aplankyti po vieną miegantį vaiką. Paskui jie daro gerus darbus ir nemiegantiems vaikams, ir gyvūnams. Pasakojime dalyvauja ir kaimynas senelis, kuris nusileisdavo iš ketvirto aukšto pasaugoti Pijaus ir slėpdavo tai nuo savo pikčiurnos žmonos. Taip pat mūsų namuose atsirado katė Snaigė, kuri dalyvauja pasakojime. Netgi darželio draugų vardai tie patys. Pirmąjį skyrių buvau parašiusi senokai ir net pamiršusi, kad pradėjau. „Užpuolė“ kitų rankraščių taisymai, kiti darbai, rašiau „Atjunk“. Paskui, naršydama kompiuteryje, radau šią istoriją ir su džiaugsmu jos ėmiausi iš naujo. Su begaliniu džiaugsmu baigiau ją sausio mėnesį.

Ką apie knygą mano jos pagrindinis herojus – Jūsų sūnus Pijus?

Žinoma, Pijus džiaugiasi knyga. Vėl atėjo gruodis, vėl jis su broliu Herkumi girdi istorijas apie jį ir Nikolą, lankančius vaikus. Tačiau perskaitęs kelis knygos skyrius, Pijus man prasitarė neatsimenąs, kad būčiau sekusi jam būtent taip, kaip parašyta. Priešingai, jis atsiminė kitas istorijas, kurių neužrašiau. Manau, taip ir turi būti. Knygoje visada turi būti vietos dar vienam pasakojimui.

Pijus ir Nikolas“ turi paantraštę – „Visų laikų istorija“. Kokia istorija turima omeny?

Visų pirma, knyga nėra „kalėdinė“ ar skirta vien žiemos laikui. Kaip ir suomių rašytojas Markas Leinas savo knygos „Kalėdų istorija“ pratarmėje rašo: „Galite visai netikėti Kalėdų seneliu. Svarbu tikėti artimo meile ir pasiaukojimu 365 dienas per metus. Manau, tai svarbiau net už Kalėdų senelį. Apie tai byloja ir mano istorija. 

Ko iš knygos gali pasimokyti vaikai, o ko pasisemti suaugusieji?

Vaikai gali daug ko pasimokyti. Nors jie dar vaikai, bet JAU gali daryti didelius dalykus – gerus darbus kitiems. Nelaukdami, kol juos aplankys Kalėdų senelis. Nelaukdami dovanų sau, dovanas teikti kitiems – piešinius, mėgstamus žaislus, savo draugystę – kaimynui, netgi piktam kiemsargiui ar storulei iš penkto aukšto.

Manau, skaitydami vaikai supras galį suteikti kitiems džiaugsmo, ir tai, kad jų gyvenimas, nors ir paprastas, yra nuostabus. Knyga pasakoja apie vaikų kasdienio gyvenimo smulkmenas. Būtent šia miela kasdienybe jie yra kviečiami dalintis su kitais. Mūsų kasdienybė – stebuklas, ir nereikia laukti, kol užaugsi, ir nutiks ĮDOMIŲ dalykų.

Esate sakiusi, kad stalčiuose slepiate daug rankraščių ir juos po truputį traukiate. Galbūt ten esama ne tik istorijų vaikams ir paaugliams?

Man labiausiai patinka rašyti vaikams ir paaugliams. Jų pasaulis šviesus, jie dar jaučiasi esą savos kasdienybės didvyriai. Jie labai nori keisti pasaulį. Jie pastabūs, kritiški idealistai. Neretai ir nusivylę, pavargę. Bet jie reiškia jausmus natūraliai, dar nespėję užsidėti kaukės. Todėl rašant smagu su jais „kalbėtis“, nes nuolatos girdžiu savo vaiką savyje. Jis niekados nemiršta.

Rašyti pradėjote dar trečioje klasėje. Koks buvo pirmasis Jūsų kūrinys? Kas apskritai Jums yra rašymas?

Pamenu, tas kūrinys buvo kažkokios vaikų grupelės nuotykiai ir naujos istorijos apie Mikę Pūkuotuką. Galima sakyti, rašau ir gyvenu, turiu rasti laiko gyvenimui, tik „Atjunk“ pasirašė per tris savaites – skausminga ir intensyvi knyga. Visos kitos knygos dėliojosi metų metus. Dabar jau knygas rašau intensyviau. Manau, tai irgi tam tikras pasirinkimas. Nebedarau tipinės klaidos – nelaukiu jokio mistiško įkvėpimo.

Jūs pati mama, tad turbūt dažnai susiduriate su tuo, kad vaikus sudomina anaiptol ne kiekviena knyga. Kokios knygos patinka vaikams? Kokia turi būti knyga, kad vaikas norėtų ją skaityti ir negalėtų nuo jos atsiplėšti?

Knyga vaikui turi kalbėti apie jo paties pasaulį, patirtis, kitaip tariant, turi būti autentiška. Nebūtinai tai turi būti knyga apie kasdienybę. Ir fantastikos žanro knygose vaikas atranda ryšį su vertybėmis, kurios yra svarbios jam pačiam. Vaikai labai laukia nesumeluotos, nenudailintos ir nepasaldintos istorijos.

Kas Jus įkvepia – žmonės, vietos, emocijos, knygos? O gal ir apdovanojimai?

Įkvepia pati kasdienybė, nes būtent ji man yra nuostabi. Aplinkos garsai, žmonės troleibuse ar miesto centre, netgi mintis, kieno nors užrašyta ant sienos kavinėje. Žvilgsnis, figūra. Apdovanojimai irgi teikia džiaugsmo, – tai tarsi patvirtinimas, kad tai, ką veikei savo paties vienatvėje kurdama, pasirodė vertinga ir kitiems.

Ką veikiate laisvalaikiu?

Laisvalaikis leidžiamas su mylimais, artimais žmonėmis gamtoje, kelionėse.

Neretai ir su knyga ar pačia savimi.

Ko palinkėtumėte skaitytojams Kalėdų proga?

Palinkėčiau kiekvienam iš mūsų pamąstyti apie tikrąją Kalėdų Senelio atsiradimo istoriją. Ji mums byloja ne ką kita, o tai, kad kiekvienas mūsų esame tas Kalėdų Senelis. Tai suvokę, galime imtis atitinkamų veiksmų. 

Kalbino Lolita Černiauskaitė, nuotraukos iš asmeninio archyvo