Trasninko kaimas. Brolių Černiauskų nuotrauka

Gruodžio 9-oji

Staiga užėjusi žiema, su sniegu ir dvylikos laipsnių šalčiu, staiga ir išsikvėpė. Ir vėl rūškanas rytas nesiskiria nuo niūrios pavakarės. Nesinori niekur važiuoti, geriau jau nuklysti mintimis į praeitį. Lyg ir tradicinis besibaigiančių metų apmąstymo ritualas prie gerai iškūrentos krosnies, bet šį kartą užkliuvau už tolimesnės praeities. Todėl, kad ruošiame jau šimtąjį Dzūkijos nacionalinio parko laikraščio „Šalcinis“ numerį, ir labai norisi dar ką nors tarsi gyviau, įtikinamiau išryškinti, negu tuose jau gerokai pageltusiuose, archyviniuose laikraščio puslapiuose. Štai keturioliktasis numeris, visai nedidelė publikacija „Nuo Ūlos iki Plaskiniškių“, o kiek čia asociacijų, nepamirštamų vaizdų ir atradimų. Šitaip per dzūkiškus laiko labirintus galima keliauti, pasirinkus ir kitokį maršrutą, pavyzdžiui, iš Peklos – į Pakrykštę. Kai mes pirmajame „Šalcinio“ numeryje parašėme apie tai, kas yra mažytis Peklos upokšnis, įpuolantis į Lyno ežerą rytiniame Dzūkijos nacionalinio parko pakrašty, ir kas gi tas didžiulis Pakrykštės cirkas šiaurės vakaruose, šitokią geografiškai, istoriškai, etnografiškai intriguojančią įdomių vietovardžių nuorodą pakartojo Lietuvos televizija, sukūrusi filmą „Nuo Peklos iki Pakrykštės“...

Daug būta atradimų ir nustebimų, kuriant „Šalcinį“. Ir vartydami šimto numerių komplektą tikriausiai galėsime pakartoti tai, ką apie savo sodybą ir apie savo ūkelio paprasčiausius rekybalus yra prasitaręs Margionių kaimo šviesuolis Juozas Gaidys: „... senatvėje, pažvelgus į gimtinės aplinką, supranti, kiek širdyje yra jausmo kiekvienam daiktui.“ Kaip viskas paprasta ir suprantama: brangus kiekvienas tavo sukurtas daiktas, brangi kiekviena tavo godota mintis... Todėl ir tas lyg netyčia po ranka pakliuvęs 1994-ųjų metų gruodžio mėnesio „Šalcinio“ numeris, ir ta ketvirtojo puslapio poringė „Nuo Ūlos iki Plaskiniškių“ sukelia gerų jausmų dabar, kai, praėjus dvidešimt dvejiems metams, gana smagu, tegul ir ne pažodžiui, bet širdingai visa tai atkurti:

Ūlos akis. Brolių Černiauskų nuotrauka

Šaltas buvo pavasaris, sausringa vasara, o žiemos pradžia be sniego. Ir vis tiek verta atsigręžti atgal: būta juk keleto gražių, viltingų dienų, būta ir mažų atradimų, ir džiaugsmo akimirkų. Ištiko netgi viena tikrai puiki baravykų banga. Aukščiausioji tos paslaptingos bangos ketera kažkodėl siūbtelėjo rugsėjo pirmąją. Nepamirštama tokia diena – žinai, kiek pažįstamų ir nepažįstamų dabar šventiškai skuba į mokyklas ir universitetus, – rugsėjo pirmoji, o tu tempi baravykus, ir prakaitas srūva per žandus, liejasi per nugarą. Baravykai krepšyje, baravykai kuprinėje, baravykai surištame megztinyje. Aukštas ir status kalnas netoli Skroblaus, bet į jį reikia užkopti, dėl naštos sunkumo ne juokais įsiręžiant ir sudvejojant, kad gal jau čia ne Lietuva, gal koks Sibiras, kur kiekvienas tikras aborigenas privalo būti ir patyręs keliautojas, ir žvejys, ir šaknų kasėjas, ir tikro grybavimo bogatyrius... O už kelių dienų gaunu laišką, kuriame džiaugiasi gerokai už mane vyresnis gamtos bičiulis, kad kaip tik rugsėjo pirmąją iš Kauno marių gelmės jis ištraukė aštuonių kilogramų lydeką. Tas mano studijų laikų žvejybos meno autoritetas, tas intelektualus miestietis, juk niekad nebuvo sukęs sau galvos dėl Dzūkijos baravykų žūtbūtingų bangų, jisai tik su tamsa kaip įpratęs išplaukė tąkart į savo marias ir galbūt spėjo pakeliui iš namų pagalvoti, kad tą rytą daugelis jo studentų skubės į auditorijas, gal kaip tik dėl to ir mane po šitiekos metų prisiminė. Nelauktai perskaičius nuoširdų prisiekusio kauniečio, patyrusio žvejo ir pedagogo laišką, nejauki mintis dingtelėjo, kad aš gi su ta savo dzūkiška grybų našta bekopdamas į Aukštujų kalvą, tik pamanyk, išdrįsau lygintis su Viktoro Astafjevo aprašytu sibiriečiu. Taigi čia ne Sibiras. Lietuva šičia. Ir nereikia jos lyginti su jokiu tolimu kraštu.

Ji, mūsų Lietuva, nėra nei didelė, nei maža, ji – normali valstybė, o kartais net atrodo, kad įmanoma joje surasti viską, ką buvai matęs kažkada Altajuje, Karelijoje ar Tian-Šanyje. Skiriasi tik mastelis. Antai, verpetuojantis ir šniokščiantis mūsų Krūčius, prie kurio mes jau lyg ir regime būsimąjį Botanikos sodą, per du kilometrus (nuo Aušrinės kaimo iki Nemuno) nukrinta net 38 metrus, ir todėl yra pats tikriausias mūsiškis kalnų upelis. Ir visoje Lietuvoje – tokios keistenybės. Visus pasaulio kontrastus galima surasti čia, šitoje normalioje, nei didelėje, nei mažoje Lietuvoje. Tik svarbu, kad mes patys būtume normalūs, kad sugebėtume atsigręžti atgal. Kaip kad mokinys nustebęs atsigrįžta į buvusį mokytoją. Juk mūsų seneliai, net pasitikdami didžiąsias šventes, niekur per daug nelėkė, neskubėjo... Taip ir mes iš lėto perleisim visa tai, ką sukursim, nesavanaudiškiesiems būsimosios Lietuvos kūrėjams.

Skroblaus šaltinis. Brolių Černiauskų nuotrauka

Štai dvi anų nesustabdomai prabėgusių metų nuotraukos „Šalcinyje“. Ir vis dėlto tai juk dvi labai šviesiai sustabdytos akimirkos: naujametiškai snieguota Ūlos pakrantė sausio pradžioje ir pats vasarvidis Plaskiniškėse, labiausiai į Pietus nutolusioje Lietuvos sodyboje, kur atsiskyrėliškai plušėdamas nė kiek savo įprasto gyvenimo būklais nesibodi vietinis senbuvis Vladas Pozniakas. Nekasdieniškos istorijos lydi šias dvi nuotraukas. Kai keliavome per tą šaltą baltą sniegą prie slaptingo šaltinio, kuris Ūlos akimi vadinamas, Algimantas su foto aparatu slinko iš paskos širsdamas ir aimanuodamas: „... Nudėt mane vietoje... šitokia saulė, o aš, žioplys... tikras piemuo... spalvotą juostą pamiršau...“ Bet juk ir nespalvotoje dabar jau archyvinio laikraščio nuotraukoje puikiausiai įžiūrim, kaip šviečia pirmasis sniegas anuometinėse Ūlos pakrantėse... O štai Plaskiniškėse jau visai kitokia nuotaika. Jau vasariškai linksmas Algimantas Černiauskas sugebėjo tame gražiai šešėliuojančių vaismedžių kieme taip prašnekinti santūrųjį viensėdžio šeimininką Vladą Pozniaką, kad šis atsirėmęs į savo tvorą, žiūrėk, šypsosi visai neatsiskyrėliškai, o netgi vos vos šelmiškai. Geras, sakytum, šventadieniškas žmogaus veidas. Ir būtent šitoks malonus susitikimas su labiausiai į pietus nutolusio Lietuvos vienkiemio gyventoju netikėtai vėl pasikartojo, kai po keleto dienų teko tomis pačiomis vietomis keliauti su „Atgajos“ klubo dviratininkais.

Gerai atsimenu atgajiečių žygį todėl, kad tos dienos vakarą galėjome pasidžiaugti ne viena, o keliomis nesustabdomai nuriedėjusio laiko akimirkomis. Per pietus taip pat svilino saulė Musteikoje ir Kabeliuose, taip pat santūriai šelmiškai savo Plaskiniškėse šypsojosi mums Vladas Pozniakas, bet tokio įspūdingumo, kokiu vakare mus pasitiko ir sustabdė Margionys, gal niekas nebūtų nei nufotografavęs, nei nufilmavęs. Kai prisivalgę obuolių girininko Sergejaus Lavrenovo sode patenkinti sėdome ant dviračių ir jau artėjome prie bitininko Juozo Krušo sodybos, staiga iškurnėjo į gatvę pats šeimininkas, vesdamas didžiulį vilkšunį, pririštą prie dešimties metrų ilgumo grandinės, ir mums beartėjant jau darėsi neaišku, kas ten kurį veda... Todėl dviratininkai saugaus eismo labui turėjo sustoti. Supratom, kad Juozas Krušas pasijuto privaląs tučtuojau mums išpasakoti ir nedelsiant vaizdingiausiai parodyti, koks čia didelis atsitikimas buvęs, koks uždavinys jam tekęs, kai turėjęs vaidinti režisieriaus Puipos filme „Ašarų pakalnė“. Dviratininkų žygio vadas Kęstutis Navickas susidomėjęs paklausė, ar nesunku buvo paprastam kaimo žmogui vaidinti, ir Juozas Krušas prisipažino, kad nelengva: „Nu, ty mani buvo sužeidy...“ Tuo metu vilkšunis, nekantraudamas kuo greičiau pradėti savo naktinę sargybą, va, tuose kaimo rėžiuose prie Skroblaus upelio, kur iki paryčių turės saugoti šernų puolamas bulves, jau nenustygdamas įninka muistytis savo savo retežiuose, žvanginti grandinę ir nekantriai raginti įsišnekėjusį šeimininką, šuva nevaidindamas ima urgzti ir dantis rodyti, bežvairuodamas į mūsų blizgančius dviračius... Tačiau į savo pasakojimą vis labiau įsijaučiantis Juozas Krušas vos išturėdamas nartų šunį tik subara – „cic, tu!..“ – ir vėl toliau nė neatsikvėpdamas skuba išsakyti savo artistišką istoriją, kaip jį sužeidė toje „Ašarų pakalnėje“... O pro šalį prabėgantis karapūzas, nusmuktakelnis Margionių vaikiūkštis, juokingai išsiviepdamas šaukia, visam kaimui pranešdamas: „Turistai, turistai, turistai!..“ Ir darosi visai nebeaišku, kas čia ką vaidina, o kas iš tikrųjų gyvena. Ne diktofonas, ne spalvota fotojuosta, ne kino kamera sustabdo netikėčiausius prabėgančių metų, mėnesių, dienų akimirksnius. Tikras gyvenimas visada lieka „už kadro“.

Praeis dar kiek laiko, už kadro liksime ir mes visi, šitiek metų bendraautoriškai godojusieji Dzūkijos nacionalinio parko laikraštį. Ar kas suskaičiuos ir įvertins, kiek autorių mūsų redaguotam leidiniui unikaliausių tekstų pateikė, kiek žodžio ir vaizdo, mokslo ir meno kūrėjų įdomiausiomis publikacijomis Dainavos šalies praeitį ir dabartį pagerbė?!

Šalantis upelis. Brolių Černiauskų nuotrauka

Gruodžio 11-oji

Į Marcinkonis, į Dzūkijos nacionalinio parko informacinį centrą, vakar buvo susirinkę teoretikai ir praktikai, kuriems tikrai rūpi kaimo žmonių kūrybiškumas. Taip ir vadinosi atvira diskusija: „Kūrybiškumo išlaisvinimas“. Susitikimas lyg ir regioninis ar rajoninis, bet visiems atrodė, kad kalbama ir galvojama apie dalykus, svarbius visai Lietuvai. Nors ir čia, žinoma, žodis dar netampa kūnu. Tiktai dar kartą patvirtinama sena tiesa: norint ką nors svarbaus nutarti, pirmiausia reikia išsiaiškinti.

Tą norą ir sugebėjimą išsiaiškinti pirmiausia savo pranešimais paliudijo gerbiami prelegentai: Arūnas Poviliūnas („Jonvabaliai Lietuvos kaime“), Gintautas Mažeikis („Išlaisvinantis švietimas“), Redas Diržys („Kūrybiškumas kaip situacijos konstravimas ir / ar veikimas joje“) ir Romas Sadauskas-Kvietkevičius („Sodybų spekulianto užrašai“).

Nemunas. Brolių Černiauskų nuotrauka

Buvo ir tikrų kaimiečių liudijimai: Henrikas Gudavičius ir Valdas Kavaliauskas pasakojo apie savąsias patirtis ir iš jų atsirandančius užrašus bei dienoraščius. Diskusijose, žinoma, dalyvavo visi. Vedėjas Valdas Kavaliauskas sugebėjo ir aršius ginčininkus sutaikyti, ir tylenius išjudinti. Penkias valandas tęsėsi tikrai įdomus pokalbis, niekas niekur nesiskubino, visi, rodos, gyveno lėtajame laike, net ir naujasis aplinkos ministras Kęstutis Navickas, kuriam dabar susitikimų ir posėdžių tikriausiai netrūksta.

Arūnas Poviliūnas netgi šitaip apibūdino diskusiją: „Man atrodo, kad niekur Lietuvoje dar nebuvo taip rimtai kalbama apie kaimą kaip dabar čia, Marcinkonyse.“ Niekas neprieštaravo. O gal taip ir turėjo būti, juk Marcinkonys yra didžiausias kaimas Lietuvoje. Ne kažkokio globalaus kaimo dalis ir ne vasarvietė. Tie kraštutinumai mūsų krašte jau ryškūs, ir labai svarbu suvokti, kiek tikrų senojo kaimo vertybių dar lieka ir kiek ateity dar išliks. O juk tą opų klausimą galima pakreipti ir žymiai skaudžiau: kiek pačios Lietuvos lieka Lietuvoje?