Ištrauka iš popiežiaus Pranciškaus posinodinio dokumento „Amoris Laetitia“. 

Kartais šeimos gyvenimą sukrečia brangaus asmens mirtis. Tokiomis akimirkomis kenčiančių šeimų negalime nelydėti ir nesiūlyti joms tikėjimo šviesos. Nusigręžti nuo šeimos tada, kai ją sužeidžia mirtis, reikštų gailestingumo stoką, atsisakymą pasinaudoti pastoracine galimybe, o tokia nuostata galbūt užtrenktų duris bet kuriems kitokiems evangelizaciniams veiksmams.

Suprantu sielvartą tų, kurie prarado labai mylimą žmogų, sutuoktinį, su kuriuo viskuo dalijosi. Pats Jėzus susigraudino ir pravirko mirus draugui (plg. Jn 11, 33. 35). Ir kaip nesuprasti raudos tų, kurie neteko vaiko? Juk tada „laikas tarsi sustoja: atsivėrus praraja praryja tiek praeitį, tiek ateitį. Kartais net apkaltiname Dievą. Daugybė žmonių – aš juos suprantu – pyksta ant Dievo“.

„Našlystė yra itin sunki patirtis (...) kai kurie moka dar daugiau savo jėgų skirti vaikams ir vaikaičiams, šioje meilės apraiškoje atrasdami naują auklėjamąją užduotį. Tuos, kurie šalia stokoja šeimos narių, kuriems galėtų atsiduoti ir iš kurių sulaukti meilės bei artumo, krikščionių bendruomenė turėtų palaikyti itin dėmesingai ir dosniai, ypač tada, kai juos kamuoja nepritekliai“.

Apskritai mirusiųjų gedėjimas gali trukti gana ilgai, todėl ganytojas, norintis lydėti šiame procese, turi prisitaikyti prie kiekvieno iš to laikotarpio poreikių. Visas tas kelias kupinas klausimų: kodėl mirė? Ką buvo galima padaryti? Ką žmogus išgyvena prieš pat mirtį?..

Nuoširdžiai ir kantriai žengiant maldos ir vidinio išlaisvinimo keliu, ramybė sugrįžta. Tam tikru gedėjimo momentu pravartu padėti suvokti, kad nors ir netekome brangaus žmogaus, mums vis dar liko atlikti kokią nors užduotį, todėl nieko gero ištęsti kančią, tarsi iš pagarbos. Mylimam asmeniui nereikia mūsų kentėjimų, nei jam patinka, kad griauname savo gyvenimą. Ne geriau meilė išreiškiama jį be paliovos prisimenant ir minint, nes tai reiškia likti prisirišusiam prie praeities, kurios nebėra, užuot mylėjus realų žmogų, kuris dabar yra anapus. Jo fizinis artumas nebeįmanomas, tačiau net jei mirtis yra galinga, „meilė stipri kaip mirtis“ (Gg 8, 6). Meilei būdinga intuicija, įgalinanti girdėti be garsų ir regėti neregima. Tai reiškia ne įsivaizduoti brangų asmenį tokį, koks jis buvo, bet priimti jį kaip perkeistą, koks jis yra dabar. Prisikėlęs Jėzus, kai jo draugė Marija norėjo jį tvirtai apkabinti, paprašė jo nelaikyti (plg. Jn 20, 17), kad atvestų ją į kitokį susitikimą.

Mus guodžia žinojimas, kad tie, kurie miršta, visiškai neišnyksta, o tikėjimas užtikrina, jog Prisikėlusysis mūsų niekada neapleidžia. Tad galime mirčiai „užkirsti kelią, kad ji neužnuodytų gyvenimo, nenutrauktų mūsų meilės ryšių, neįstumtų mūsų į tamsiausią tuštumą“.

Biblijoje kalbama apie Dievą, kuris mus sukūrė iš meilės ir padarė tokius, kad mūsų gyvenimas nesibaigtų mirtimi (plg. Išm 3, 2–3). Šventasis Paulius kalba apie susitikimą su Kristumi išsyk po mirties: „Verčiau man mirti ir būti su Kristumi“ (Fil 1, 23). Su Juo mūsų po mirties laukia tai, ką „paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Tai nuostabiai išreiškiama liturgijos už mirusiuosius dėkojimo giesmėje: „Nors liūdina mus mirties būtinumas, bet paguodžia žadėtasis nemarumas.“ Juk „mūsų mylimieji neprarasti nebūties tamsybėje: viltis laiduoja mums, kad jie yra gerose ir stipriose Dievo rankose“.

Bendravimo su mūsų mirusiais brangiais žmonėmis būdas yra melstis už juos. Biblijoje sakoma, kad „melstis už mirusiuosius“ yra „šventa ir dievota mintis“ (2 Mak 12, 44–45). Mūsų malda už juos „gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti“.

Apreiškimo knygoje vaizduojami kankiniai, užtariantys tuos, kurie kenčia dėl neteisingumo žemėje (plg. 6, 9–11), taip solidarizuodamiesi su pasauliu kelyje. Kai kurie šventieji prieš mirdami guodė savo mylimus asmenis žadėdami jiems būti artimi savo pagalba. Šventoji Teresė Lizjietė jautė norą toliau daryti gera dėl Dangaus.

Šventasis Dominykas teigė, kad „po mirties bus naudingesnis, galingesnis laimėti malonių“. Egzistuoja meilės ryšiai, nes „keliaujančiųjų vienybė su broliais, kurie užmigo Kristaus ramybėje, jokiu būdu nenutrūksta, bet net sustiprė- ja dalijantis dvasinėmis gėrybėmis“. Jei mirtį pripažįstame, galime jai rengtis. Būdas tam yra augti meile tiems, kurie drauge su mumis keliauja, iki dienos, kai „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apr 21, 4). Šitaip taip pat rengiamės susitikti su mirusiais brangiais žmonėmis. Kaip Jėzus grąžino mirusį sūnų jo motinai (plg. Lk 7, 15), panašiai bus ir su mumis. Nešvaistykime jėgų metai iš metų kabindamiesi į praeitį. Juo geriau gyvensime šioje žemėje, juo didesne laime galėsime dalytis su savo brangiaisiais danguje. Juo labiau mums pavyks bręsti ir augti, juo daugiau gražių dalykų atnešime jiems į dangiškąjį pokylį. 

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 6