Kardinolas Christoph Schönborn

Prieš kurį laiką „La Civiltà Cattolica“ su Vienos arkivyskupu, kardinolu Christophu Schönbornu publikavo interviu, kuriame diskutuojama apie svarbiausius popiežiaus Pranciškaus posinodinio paraginimo „Amoris Laetitia“ teiginius, atsakoma į pagrindinius kritikų būgštavimus. Kardinolą kalbino Antonio Spadaro S.J, „La Civiltà Cattolica“ vyriausiasis redaktorius. Kviečiame susipažinti su pokalbio ištraukomis.

Kai kurie apie „Amoris Laetitia“ kalba kaip apie menkesnės svarbos dokumentą, vos ne asmeninę popiežiaus nuomonę, neturinčią visos Bažnyčios mokymo vertės. Kokia išties šio Paraginimo vertė?

Nors ji atrodo akivaizdi, tačiau verta konkrečiau tai paaiškinti, siekiant išvengti tikinčiųjų sumaišties. Akivaizdu, kad šis dokumentas yra Magisteriumo, Bažnyčios mokymo, dalis: tai yra apaštališkasis paraginimas. Aiškus dalykas, kad popiežius čia vykdo savo kaip ganytojo, tikėjimo mokytojo vaidmenį, pasinaudodamas dviejų Sinodų konsultacijų įžvalgomis. Neturiu jokios abejonės, jog tai yra itin kokybiškas popiežiaus dokumentas, autentiškas šventosios doktrinos perteikimas, reikšmingai atskleidžiantis mums Dievo Žodžio svarbą šiems laikams.

Netrūksta pasažų Paraginime, kurie stipriai ir ryžtingai teigia dokumento doktrininę vertę. Tai atpažįstama tiek iš tono, tiek iš paties turinio, kai siekiama išreikšti dokumento intenciją: pavyzdžiui, popiežius rašo: „Aš skubiai prašau...“, „Daugiau nebegalima sakyti...“, „Norėčiau visai Bažnyčiai pateikti...“ ir t.t.

Amoris Laetitia“ (AL) yra magisteriumo aktas, kuriuo Bažnyčios mokymas pateikiamas kaip reikšmingas šiandienai.

Taip kaip skaitome Nikėjos Susirinkimą Konstantinopolio Susirinkimo šviesoje, o Vatikaną I – Vatikano II Susirinkimo šviesoje, taip dabar privalome ankstesnius Magisteriumo teiginius apie šeimą skaityti vertindami AL indėlį.

Esame vedami atskirti doktrininių principų tęstinumą nuo perspektyvų ar istoriškai sąlygotų raiškos būdų netęstinumo. Ši funkcija priklauso gyvajam Magisteriumui: autentiškai interpretuoti Dievo Žodį.

Ar kažkas jus stebina? Ar kažkas skatina susimąstyti? Ar kai kurias ištraukas reikia perskaityti porą kartų? Mane maloniai nustebino metodologija. Šioje žmogiškųjų santykių sferoje Šventasis Tėvas iš esmės atnaujino Bažnyčios diskursą – žinoma, lygiuodamasis į encikliką „Evangelii gaudium“, bet ir į [Vatikano II konstituciją] „Gaudium et spes“, kuri aptaria doktrinos principus ir šiandienį žmogaus būvį, kuris nuolat evoliucionuoja. Juntamas gilus atvirumas priimti tikrovę.

Ar jūs pritartumėt minčiai, jog tokia perspektyva – atvira tikrovei, tad ir trapumui – gali susilpninti doktriną?

Visiškai ne. Didžioji popiežiaus drąsa – parodyti, kad ši perspektyva, kuri geba įvertinti, ir yra persmelkta gerumo bei pasitikėjimo, niekaip nekenkia doktrinos jėgai. Ši perspektyva sudaro dalį doktrinos vertikaliosios kolonos. Pranciškus doktriną supranta kaip Dievo žodžio „šiandieną“, istorijoje įsikūnijusį Žodį, ir jis tai perteikia klausydamasis klausimų, kurie iškyla pakeliui.

Jis atmeta perspektyvą, siekiančią atsitraukti į abstrakčių teiginių sferą, atskirtą nuo konkretaus žmogaus gyvenimo bei susitikimo su Viešpačiu, kuris pakeitė jo gyvenimą, liudijimo. Abstrakti doktrininė perspektyva kultivuoja keletą teiginių, siekdama primesti tuos apibendrinimus elitui, pamiršdama, kad kai mes užmerkiame akis mūsų artimam, tampame ir Dievui akli, kaip sakė Benediktas XVI enciklikoje „Deus caritas est“. Išties daro įspūdį popiežiaus noras pabrėžti AL puslapiuose, kad nė viena šeima nėra tobula ir „iš anksto vartoti“ paruošta tikrovė.

Kodėl, kalbėdami apie susituokusių porų santykius, esame linkę į ekskliuzyvinį idealizmą? Ar tai nėra romantinis idealizmas, kuriam kyla grėsmė nuslysti į platonizmą?

Pati Biblija pristato šeimos gyvenimą ne kaip abstraktų idealą, bet tai, ką popiežius vadina „amatininko darbu“. Gerojo Ganytojo akys žvelgia į žmones, ne į idėjas, kurios egzistuoja tam, kad pateisintų antru judesiu mūsų vilties tikrovę. Atskiriant šias sąvokas nuo pasaulio, kuriame Žodis įsikūnija, neišvengiamai įsigali „šalta biurokratinė moralė“ (AL 312). Kartais esame kalbėję apie santuoką taip abstrakčiai, kad tai praranda bet kokį patrauklumą.

Popiežius kalba labai aiškiai: jokia šeima nėra tobula tikrovė, nes ją sudaro nusidėjėliai. Šeima yra kelyje. Manau, kad toks yra viso dokumento pamatas.

Toks požiūris neturi nieko bendro su sekuliarizmu, su aristotelizmu kaip priešybe platonizmui. Aš manau, greičiau jau, jog kalbama apie biblinį realizmą, tokį požiūrį į žmones, kokį mums perteikia Šventraštis.

Klausydamasis Sinodo dalyvių pasisakymų, popiežius susidūrė su faktu, kad niekas daugiau nebegali kalbėti apie abstrakčią asmens kategoriją, nei mėginti praktiką integruoti į visiškai bendrą taisyklę. Principų lygiu santuokos ir sakramentų doktrina yra aiški. Popiežius Pranciškus dar kartą tai išreiškė labai aiškiai.

Disciplinos lygiu popiežius atsižvelgia į didžiulę konkrečių situacijų įvairovę. Jis teigė, kad nebegalima tikėtis naujo bendrų normų rinkinio, panašaus į kanonų teisę, kurią būtų galima visiems pritaikyti. Praktikos lygiu, atsižvelgdamas į sunkias situacijas ir sužeistas šeimas, Šventasis Tėvas parašė, kad visa, kas įmanoma – tai iš naujo padrąsinti imtis atsakingai skirti konkrečius asmeninius ir sielovados atvejus. Privalu pripažinti, jog „kadangi 'atsakomybės laipsnis ne visais atvejais yra vienodas', taisyklės pasekmės arba poveikis ne visada bus vienodas“ (AL 300).

Jis priduria visiškai aiškiai ir be dviprasmybių, kad šis atskyrimas liečia ir „sakramentinę discipliną, nes „galima įžvelgti, kad tam tikroje konkrečioje situacijoje nėra rimtos kaltės“ (AL, išnaša 336). Jis taip pat išryškina, kad individuali „sąžinė turėtų būti labiau įtraukta į Bažnyčios praktiką“ (AL 303), ypač „pokalbis su kunigu vidiniame forume“ (AL 300).

Tad po šio Paraginimo nebėra prasminga klausti, ar apskritai visi išsiskyrę ir antrą santuoką sudarę asmenys gali priimti sakramentus, ar to negali daryti...

Egzistuoja tikėjimo doktrina ir papročiai, egzistuoja tvarka, paremta sacra doctrina ir Bažnyčios gyvenimu, egzistuoja ir praktika, kuri yra tiek asmeniškai tiek ir bendruomeniškai sąlygota. AL yra lokalizuota šiame labai konkrečiame kiekvieno žmogaus asmeninio gyvenimo lygmenyje.

Popiežius labai aiškiai nusakė Bažnyčios sampratos raidą, susijusią su sąlygojančių ir sušvelninančių elementų, būdingų išskirtinai mūsų laikmečiui, įvertinimu. Bažnyčia yra rimtai apmąsčiusi švelninančias sąlygas bei aplinkybes. Todėl nebegalima teigti, kad visi tie, kurių situacija yra „nereguliari“, gyvena mirtinoje nuodėmėsje ir stokoja pašvenčiamosios malonės. Vien normos nežinojimu čia negalima apsiriboti. Subjektui, nors ir gerai žinančiam normą, gali būti labai sunku suvokti „vertybes, glūdinčias moralinėje normoje“ (339), arba jo konkreti situacija gali neleisti kitaip elgtis ir priimti kitokių sprendimų iš naujo nenusikalstant. Sinodo tėvai taikliai pareiškė, jog „gali egzistuoti veiksnių, apribojančių gebėjimą spręsti“ (AL 301).

Tačiau ši orientacija kažkiek jau buvo įtvirtinta garsiajame 84 „Familiaris consortio“ paragrafe, kuriuo Pranciškus ne kartą rėmėsi, pavyzdžiui, rašydamas: „Ganytojams žinotina, kad iš meilės tiesai jie privalo gerai skirti situacijas“ (AL 79).

Šventasis Jonas Paulius II išties darė skyrimą tarp daugybės įvairių situacijų. Jis matė skirtumą tarp tų, kurie nuoširdžiai stengėsi išsaugoti savo pirmąją santuoką ir buvo neteisingai palikti, ir tų, kurie sugriovė kanoniškai galiojančią santuoką sunkia savo kalte. Jis kalba ir apie tuos, kurie sudarė antrą sąjungą dėl vaikų ir kurie kartais yra subjektyviai įsitikinę savo sąžinėse, jog pirmoji jų santuoka, dabar negrįžtamai sunaikinta, niekada nebuvo galiojanti.

Kiekvienas šių atvejų yra diferencijuoto moralinio vertinimo objektas. Susiduriame su daugybe startinių pozicijų, kaip galima vis giliau įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą, į kurį kiekvienas yra kviečiamas. Jonas Paulius II jau netiesiogiai suponuoja, kad negalima paprasčiausiai pasakyti, kad kiekviena išsiskyrusių ir antrą santuoką sudariusių asmenų situacija yra prilygintina gyvenimui mirtinoje nuodėmėje, kuri atskiria nuo meilės bendrystės tarp Kristaus ir Bažnyčios. Atitinkamai jis mėgino atverti duris platesniam suvokimui, kviesdamas skirti įvairias situacijas, kurios objektyviai nėra identiškos, ir rodant dėmesį vidiniam forumui.

Susidaro įspūdis, jog esame viename iš doktrinos supratimo raidos etapų…

Šeimos situacijų kompleksiškumas, gerokai pranokstantis tai, ką savo vakarietiškose visuomenėse buvome įpratę laikyti norma netgi prieš porą dešimtmečių, privertė įžvelgti daugiau niuansų. Daug labiau nei praeityje objektyvi asmens situacija ne viską pasako apie tą asmenį santykyje su Dievu ir santykyje su Bažnyčia. Ši evoliucija verčia mus skubiai permąstyti, ką turime omenyje, kai kalbame apie objektyvią nuodėmės situaciją. Tai implikuoja homogenišką doktrinos supratimo ir išreiškimo raidą. Pranciškus žengė svarbų žingsnį priversdamas mus išsiaiškinti kai ką, kas liko tik numanoma dokumente „Familiaris consortio“, apie ryšį tarp objektyvios nuodėmės situacijos ir malonės gyvenimo Dievo ir Bažnyčios atžvilgiu, ir – kaip logiška pasekmė – apie konkrečią nuodėmės atsakomybę.

Kardinolas Ratzingeris paskutiniame 20 amžiaus dešimtmetyje paaiškino, kad naujų santuokinių sąjungų atveju daugiau automatiškai nebekalbame apie mirtiną nuodėmę. Pamenu, jog dar 1994-aisiais, kai Tikėjimo doktrinos kongregacija paskelbė savo šešis dokumentus apie išsiskyrusius ir antrą santuoką sudariusius asmenis, kardinolo J. Ratzingerio klausiau: „Ar įmanoma, kad senoji praktika, kuri buvo laikoma savaime suprantama ir kuri man buvo žinoma dar iki Susirinkimo, vis dar galioja? Ji numatė galimybę, ištyrus situaciją vidiniame forume su savo nuodėmklausiu, priimti sakramentus, užtikrinant, kad tai nesukels papiktinimo.“ Jo atsakymas buvo labai aiškus, lygiai toks pat, ką teigia Pranciškus: nėra bendros normos, galinčios apimti visus konkrečius atvejus. Bendroji norma yra labai aiški; ir lygiai taip pat aišku, kad ji negali išsamiai apimti visų atvejų.

Popiežius teigia, kad „tam tikrais atvejais“, kai asmuo yra objektyvioje nuodėmės situacijoje – bet nebūdamas subjektyviai kaltas arba nebūdamas visiškai kaltas – įmanoma gyventi Dievo malonėje, mylėti, augti malonės ir artimo meilės gyvenime, priimant Bažnyčios pagalbą – tarp jų ir sakramentus, net ir eucharistiją – kuri „nėra premija tobuliesiems, bet dosniai teikiamas vaistas ir maistas silpniesiems“. Kaip šis teiginys gali būti integruojamas į klasikinę Bažnyčios doktriną? Ar nėra čia lūžio, palyginti su tuo, ko buvo mokoma praeityje?

Turint omenyje dokumento perspektyvą, manau, kad esminis taškas rengiant AL yra šis: kad mes visi – nesvarbu, kokiai abstrakčiai kategorijai galėtume būti priskirti – esame pašaukti melsti gailestingumo, trokšti atsivertimo: „Nesu vertas, kad užeitum po mano stogu...“

Kai popiežius Pranciškus kalba tik išnašose apie pagalbą, kurią teikia sakramentai „kai kuriais“ nereguliarių situacijų atvejais, jis tai daro nepaisydamas fakto, kad problema – iš esmės, labai svarbi problema – yra suformuluota neteisingai, kai yra hipostatizuojama, ir nepaisant fakto, kad kai kurie žmonės nori ją spręsti pasitelkdami bendrą diskursą vietoj individualios įžvalgos Kristaus kūno, kuriam kiekvienas iš mūsų ir visi esame skolingi.

Su didžia nuovoka, popiežius Pranciškus prašo mūsų apmąstyti 1 Kor 11, 17–34 (AL 186), kuris yra svarbiausia ištrauka, kalbanti apie eucharistinę komuniją. Ji leidžia perkelti problemą ten, kur ją padeda šv. Paulius. Tai subtilus būdas nurodyti kitokią hermeneutiką, atsiliepiant į aktualius klausimus. Būtina įžengti į konkrečią gyvenimo dimensiją tam, kad „išskirtų tą Kūną“ (plg. 1 Kor 11, 29), maldaudamas gailestingumo. Gali nutikti, kad tas, kurio gyvenimas atitinka taisykles, pritrūksta gebėjimo išskirti, ir jis „valgo“ savo pasmerkimą. Gali nutikti tam tikrais atvejais, kad tas, kuris yra objektyvioje nuodėmės situacijoje, gali gauti pagalbos iš sakramentų. Ateiname sakramentų kaip elgetos, kaip mokesčių rinkėjas Šventyklos prieangyje, nedrįstantis pakelti akių. Popiežius kviečia mus žvelgti ne vien į išorines sąlygas (kurios turi savo svarbą), bet ir klausti savęs, ar mes trokštame to gailestingo atleidimo, kad galėtume geriau atsiliepti į pašventinantį malonės dinamizmą. Negalime nuo bendros taisyklės pereiti prie „keleto atvejų“, paprasčiausiai žvelgdami į formalias situacijas. Tad yra galimas dalykas, kad kai kuriais atvejais asmuo, esantis objektyvioje nuodėmės situacijoje, gali priimti sakramentų pagalbą.

Ką reiškia „kai kuriais atvejais“? Kas nors galėtų paklausti: kodėl mums negavus savotiško aprašo, paaiškinančio, ką tai reiškia?..

Kadangi priešingu atveju kiltų pavojus įpulti į abstrakčią kazuistiką. Pasakysiu dar rimčiau: kiltų grėsmė – net pateikiant normą, kuri apimtų išimtis – sukurti teisę priimti eucharistiją objektyvioje nuodėmės situacijoje. Manau, kad popiežius čia mus verčia, vardan tiesos meilės, atskirti individualius atvejus tiek vidiniame forume, tiek ir išoriniame.

Prašau paaiškinti man: popiežius Pranciškus kalba apie „objektyvią nuodėmės situaciją“. Tačiau akivaizdu, jis neturi omenyje tų, kurių pirmoji santuoka buvo pripažinta negaliojanti ir kurie paskui susituokė, nei tų, kurie sugebėjo patenkinti reikalavimą gyventi kartu „kaip brolis ir sesuo“. (Jų situacija gali būti nereguliari, tačiau jie negyvena objektyvios nuodėmės situacijoje). Atitinkamai popiežius turi omenyje tuos, kuriems nepavyko objektyviai realizuoti mūsų santuokos sampratos ir perkeisti savo gyvenimo būdo pagal šį reikalavimą. Ar tiksliai suprantu?

Taip, žinoma! Turėdamas didžiulę dvasinio žmonių palydėjimo patirtį, kalbėdamas apie „objektyvią nuodėmės situaciją“, popiežius nestabteli prie atvejų, kuriuos mini „Familiaris consortio“, nr. 84, rūšių. Jis plačiau apima „tam tikras situacijas, kurios objektyviai neįkūnija mūsų santuokos sampratos. Visos pastangos turi būti dedamos skatinti „apšviestos sąžinės brandinimą“, „pripažįstant konkrečių faktorių poveikį“ (AL 303).

Sąžinės vaidmuo – esminis...

Išties: „Tokia sąžinė gali ne tik suvokti, kad tam tikra situacija objektyviai neatitinka visuotinių Evangelijos reikalavimų, bet ir nuoširdžiai bei sąžiningai pripažinti, kad kol kas tai yra dosniausias atsakas, kurį galima pasiūlyti Dievui, ir su tam tikru moraliniu tikrumu atrasti, jog būtent to konkrečioje sudėtingoje ribotumų įvairovėje reikalauja pats Dievas, nors tai iki galo ir neatitinka objektyvaus idealo.“ (AL 303).

«Evangelii gaudium», «Amoris laetitia»… Panašu, kad popiežius Pranciškus nori primygtinai pabrėžti džiaugsmo temą. Kaip manote, kodėl? Ar šiandien reikia kalbėti apie džiaugsmą? Ar iškilusi grėsmė jį prarasti? Nes gailestingumas trikdo? Nes esame susirūpinę priklausymu? Kokias baimes popiežiaus žodžiai pažadina kai kuriems žmonėms?

Šis kvietimas gailestingumui kreipia mus į poreikį išeiti iš savęs: praktikuoti gailestingumą ir po to patiems patirti Tėvo gailestingumą. „Evangelii gaudium“ Bažnyčia – tai Bažnyčia, kuri išeina, o išeiti iš savęs baugu.

Turime išeiti iš savo „iš anksto paruoštų“ garantijų, kad leistumės vėl būti sujungiami su Kristumi. Popiežius Pranciškus ima mus už rankos, kad parodytų teisingą tikėjimo liudijimo kryptį: įtikinamai parodytų susitikimą, kuris pakeičią mūsų gyvenimą, meilės susitikimą, kuris gali įvykti tik tada, kai einame susitikti su kitais.

Sielovadinis atsivertimas nuolat ieško šio šiandien veikiančio Dievo buvimo. Šis buvimas sužadina džiaugsmą, meilės džiaugsmą. Meilė yra reikli; tačiau nėra didesnio džiaugsmo už meilę.

Iš anglų k. išvertė Saulena Žiugždaitė