Dėl ko vaikai eina į mokyklą? Visiškai teisingai – dėl to, kad juos verčiame. Bent jau didžioji dalis. Vien tai, kad jaunus smalsius žmones tenka versti kažką daryti rodo, kad su šia sistema nėra viskas tvarkoje. Aš tikrai ėjau nes buvau verčiamas. Daug mieliau būčiau leidęs laiką su draugais ar prie kompiuterio. Ir manau, kad dažnai būčiau jautęsis saugiau ir gavęs daugiau naudos, nei iš kai kurių pamokų. Na bent jau būčiau išvengęs tapimo auka ar liudiniku smurto, įtampų, patyčių ir kitų mokyklos paniatkių", kurios taip pat mane suformavo kaip žmogų. Sakote, tai grūdina?Siekdamas jus įtikinti sutirštinu spalvas. Iš tikro nėra taip blogai. Na, bent jau ne visiems ir ne visose mokyklose.

Kai kuriose mokyklose beviltiškai nuobodžius, bent jau iš jauno žmogaus perspektyvos, dalykus moko mokytojai, kurie seniai užmiršo, kad ir jiems patiems jų dėstomi dalykai neįdomūs. Jie bubena monotonišku balsu, o per ilgąją pertrauką atsisėdę prie sirata apdengto stalo guodžiasi kitiems mokytojams koks sugedęs jaunimas ir kaip neįsitraukia tėvai. Jaunimas neklauso ir tai yra gerai. Tai rodo, kad jaunuoliai išlieka kritiški ir atsirenka tai ko jiems reikia. Taip pat tai rodo, kad mokytojams ir mokiniams nepavyksta susitikti dialoge. Dalis dar sovietinėje sistemoje išaugusių mokytojų bijo ir nemoka kurti lygiaverčio, pasitikėjimu grįsto santykio su aiškiomis ribomis. Tai, ko labiauisiai trūksta jaunam žmogui. Sėkmę gyvenime dažnai nulemia ne matematikos ar kalbų mokėjimas, o mokėjimas įsilieti į visuomenę, mokėjimas užduoti klausimus ir gebėjimas ramiai išklausyti, formuluoti mintis bei daug kitų socialinių įgūdžių, kuriems mokytis mokyklose dažnai nelieka laiko ir erdvės.

Už tai, kad iš jauno žmogaus kartais nepajaučiame pagarbos esame atsakingi asmeniškai. Už kiekvieną iš mokyklos išmestą ir pradėjusį namus padeginėti jaunuolį atsakinga konkreti bendruomenė. Kuri neįtraukė, kuri neatkreipė dėmesio tuo metu, kai tam žmogui to reikėjo. Lengviausia kaltinti šeimą ar rūkantį ir besispjaudantį penkiolikmetį. Tačiau ką konkrečiai padarė kiekvienas bendruomenės narys, kad to išvengtume? Ar nuėjai į mokyklą papasakoti apie savo specialybę? Ar dalyvavai talkoje renkant akmenis iš miestelio stadiono? Ar laiptinėje pasisveikinai ir pakalbinai šalia gyvenantį trečioką?

Mokykla turi būti skirta ne tik žinių mokymui ar vaikų auklėjimą apleidusių tėvų kaltinimui. Kuo anksčiau tai suprasime, tuo visiems bus geriau. Mokykla turi būti skirta tam, kad jauną žmogų išmokytų ir skatintų kurti santykius. O tai įmanoma tik palaikančioje, leidžiančioje klysti, brėžiančioje aiškias ribas ir saugioje mokykloje. Kartais klasė praleidžia kartu 12 metų, tačiau jaunuoliai apie pusei klasiokų negali pasakyti nieko asmeniškesnio. Dažnai klasės „sugėrimai“ lieka vienintele „mokykla“, kaip kurti tarpusavio santykius. Tai, ką investuojame, po to sugrįžta dviguba jėga. Nemokantys žiūrėti vienas kitam į akis, problemas sprendžiantys ne pokalbiu, o smurtu, nerimą užgeriantys alkoholiu jaunuoliai išauga ir tampa tėvais, darbuotojais, Seimo nariais.

Į kiekvieną klasę pirmiausia būtina žiūrėti kaip į organizmą. Arba kaip į didžiulę krepšinio komandą. Jei klasėje tvyro įtampa, kyla konkurencinės kovos, apkalbos, tai paveiks visą klasę. Sutrikusiems ir tvyrančioje įtampoje jaunuoliams tikrai nepavyks išmokti kosinusų ar pamilti nūdienai labai aktualių S. Neries eilių. Pirmiausia turime mokyti juos susidoroti su konfliktais kalbantis, dirbti padedant vienas kitam, atpažinti savo jausmus. Kodėl vaiką mokome vaikščioti, valgyti, plauti kojines, o bendravimą paliekame savieigai? Argi jūsų vaikas nebus laimingesnis dirbdamas mechaniku, tačiau pasitikėdamas savimi, turėdamas draugų ir gražius santykius šeimoje, nei būdamas stereotipais besivadovaujančiu ir konfliktus smūgiais sprendžiančiu biržos makleriu? Negi jums svarbiau įgyvendinti savo neišpildytas fantazijas, nei sukurti savo vaikui ar savo mokiniui pagrindą – išugdyti jo gebėjimą kurti gražius santykius?

Ir tai nėra vien tik mokyklos psichologo, dirbančio su 600 vaikų ir pedagogų kolektyvu, atsakomybė. Svarbiausia požiūris – ko norime iš mokyklos ir mokytojo. Ar mums svarbu „pereita“ programa ar tai, kad vaikas gerai jaustųsi ir galėtų atkreipti dėmesį į brukamą informaciją. Norint ugdyti, svarbu tam skirti laiko ir kurti asmeninį santykį. Didelė dalis mokytojų to nenori, nemoka arba neturi laiko tam padaryti. Dažniausiai mokyklos tragiškai nepritaikytos ugdymui – nėra jaukių edvių, kur jaunimas galėtų saugiai leisti pertraukas, nėra veiklos, kuri pertraukų metu skatintų rinktis stalo ar kad ir kompiuterinį žaidimą vietoje rūkymo. Net norėdamas mokytojas neturi erdvės, kur galėtų dirbti su klase kaip su grupe – tam, kad sustatytum kėdes ratu tenka sugaišti trečdalį pamokos, o ir nykus kabinetas neikvepia kūrybingumui.

Na ir galiausiai – mokytojai turi būti įdomūs ir dirbti dėl to, kad jiems patinka, o ne dėl to, kad nesugeba kitur susirasti darbo. Ir ne visada tai atsiremia į atlyginimus. Tai kiekvienos mokylkos personalo ir vizijos klausimas. Tai klausimas, ar pati mokyklos administracija į savo darbą žiūri su polėkiu ir ar išnaudoja esamas galimybes. Tokių mokyklų, kurios nebijo grįžtamojo ryšio, nebijo atvirai bei lygiavertiškai bendrauti su tėvais ir vaikais yra. Tačiau praktikoje sutinku nedaug. Tiesą sakant, nuvažiavus į rajono mokyklą atrodo, kad vaikai apie šiuolaikinį gyvenimą gali išmokyti daug daugiau, nei pilko kostiumo matematikas ar pirštus vietoje binto izoliacine juosta apsivyniojęs kūno kultūros mokytojas.

Straipsnis prašytas kaip asociacijos Trinus vykdyto projekto „Klasės palydėjimas“ rezultatas. Projektas finansuotas ir palaikytas Kėdainių r. savivaldybės. Savivaldybės nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnio autoriaus mintimis.