Brangus redaktoriau,

aš žinau, aš žinau, kad negalima sakyti „prabalsuoti“, bet jaučiuosi būtent taip – prabalsavęs. Ir esu tikras, kad taip, prabalsavę, jaučiasi didžioji dalis Lietuvos rinkėjų. Net tie, kurie balsavo už nugalėtojus, nujaučia, kad ir vėl ne tie, ir vėl ne taip. Galima galvoti, kad prabalsavome, nes nepasitikime tuo, kas atsirado (arba sakykime taip: šaukštas medaus statinės deguto nepataiso), ir nežinome, kas bus. Bet tai toli gražu ne paprastas nerimas dėl ateities. Juk, tiesą sakant, visi žinome, kaip bus, nes Lietuvos rinkimai jau ne kartą liudijo liūdną tiesą – gelbėtojai negelbėja. Bet gal mūsų krikščioniška kultūra ar tai, kas iš jos liko, lemia, kad viltį laikome malone, o išganytojo atėjimą vertiname kaip tikėtiną mūsų gyvenimo faktą.

Tad viliamės ir laukiame. Vieni kartodami „Viešpats, mano stiprybė“, kiti linkėdami ramumo ar tikėdami, kad visi tiesiog ims ir bus išgirsti. Bet tokios eschatologinės teorijos sudūžta į ciklišką demokratijos kvadrianalę. Štai ir dabar nugalėtojai kalba apie pergalę, bet kaip koks orakulas matau 2020 m. rinkimų kampaniją: jie atmušinėja pagrįstą ir nelabai kritiką dėl nevykusio valstybės šimtmečio minėjimo, vis dar merdinčių regionų, neišspręstos emigracijos problemos, korupcijos visuose lygiuose, bet labiausiai – jų partijos vadovybėje (to įrodinėti tūlam rinkėjui nereikės – jis ir taip žino, o jei įrodymų nėra, tai tik patvirtina, kad korumpuota yra visa sistema). Niekas neprisimins, kaip pirmaisiais metais (o gal ir visą kadenciją) Seimo žaliūkai net nesuvokė, ką daro, ir – geriausiu atveju – balsavo pagal komandą. Svarbiau bus, kad 2019 m. kai kurie jų prisišlies prie koalicijos partnerių, o kiti, pykdami ant jų, susidės su opozicija. O mums, prabalsavusiems, pilietinio entuziazmo įkvėpti komentatoriai ir vėl primins: prabalsavote 2016 m., prabalsuokite ir 2020 m. Ir supranti, kad tai ne jie, mielasis rinkėjau, tai ne tie, kurių tu ieškojai.

Dar man nepatinka, kad mes nubalsuojame. Apie tai jau ne pirmus rinkimus mums primena Vyriausiosios rinkimų komisijos dalinami lipdukai, kuriuose stypso beburnis ir, suprask, bebalsis statistinis vienetas. Taip sakyti lyg ir galima, bet man nepatinka. Suprask: štai tavo laimė būti piliečiu kokį pusvalandį – nueik į balsavimo apylinkę, užpildyk biuletenį ir lengvu elegantišku judesiu atsisakyk savo nepakartojamo balso. Nubalsavai? O dabar eik tūnoti savo kambarėlyje ir lauk to kone magiško savo balso įsiliejimo į tūkstančių balsų chorą, kuris pareikš, kad vienas ar kitas kandidatas, viena ar kita partija tampa Balsų Balsu, kalbėsiančiu už tave ateinančius ketverius metus. Šio trumpo laiko tarpsnio užtenka, kad tavo balsas vėl įgytų magišką Seimo ir Lietuvos užkalbėjimo galią. Ir tik buvusio balso aidas primena, kad taip turėjo atrodyti išganymas.

Šis stebuklingas balsų susiliejimas lietuvių kalboje turi ir kitą atitikmenį – įgudusiam internetų tyrų gūglinėtojui nesunku surasti, kad mes galime ir subalsuoti. Aš taip nesakau ir nežinau, kas taip sako, bet žinutė man patinka. Gali reikšti ir aiškią nuorodą į veiksmą – įmeti balsą į balsadėžę ir įsilieji į darnų partijos rėmėjų chorą. Net jei tavo favoritai lieka toli už penkių procentų ribos ar sukrapšto vos procentėlį vienmandatėje, gali džiaugtis, kad esi ne vienas naivuolis, kuris tiki tikruoju partinės sistemos atsinaujinimu. Žiūrėk, gal per kitus rinkimus bus subalsuota taip, kad iškils būtent tavo pasirinkimas. Ir, kaip rašė Poetas, „ir dabar pirmaujantieji vėliau taps paskutiniais“.

Žinoma, galima tiesiog balsuoti. Tai, aš tau pasakysiu atvirai, tikrai lietuviška. Nes, kaip skelbia Lietuvių kalbos žodynas, tai reiškia ne tik balsą atiduoti, bet taip pat „aimanuoti, balsu dejuoti“. Turbūt ne kas kitas, o XX a. pradžios varpininkai (jei tikėtume Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kūrimosi mitu, būtent jų partiniai-ideologiniai proprotėviai) taip genialiai įvardijo lietuvio santykį su rinkimais. Mano atiduodamas balsas – tai aimana dėl praeities. Mano politinė egzistencija tarp dviejų rinkimų taip pat tik balsavimas – dejonės ir aimanos, kad viskas ne taip, kaip turėtų būti. Nesvarbu, ar tai sakoma su įtūžiu, ar su ironija, – vis tiek iš esmės tai verksmas ir dantų griežimas. Toks politinis pasaulis, kuriame nėra vietos meilei.

Lietuviai visam tam balsavimui turi ir kitą puikų žodį – burbuliuoti. Šis nusako ne tik patį balsavimą kaip piktą kalbėjimą, bet ir visą šiuolaikinę viešąją erdvę, kurioje balsuojama. Tai jau ne sverdioliškos kolbos ar koriai, tai burbulai. Žinoma, žinoma, girdėta, matyta, kai kalbame apie uždarą draugų, kurie patvirtina tau artimas tiesas, ratelius. Bet burbulas yra kur kas daugiau nei uždara sfera. Apie burbulus, ypač muilo, iš vaikystės žinome kur kas daugiau.

Pirma, burbulus kažkas turi išpūsti. Paprastai burbulų pūtimu kaltinama žiniasklaida ar politiniai oponentai, bet aš kalbu apie Visų Pirmąjį Pūtėją, be kurio nei būtų ką rašyti, nei ką kritikuoti. Jis yra burbulo pirminė priežastis ir tik jo turimi įgūdžiai bei nuovoka padeda suvaldyti burną ir plaučius. Antra, žvilgsnis iš burbulo, kaip ir žvilgsnis į burbulą, iškreipia tikrovę. Figūros ištįsta ir susitraukia, apsiverčia aukštyn kojomis, keičia savo vietą ir santykį. Burbulo tikrovė yra beveik tikra tikrovė, nors visiškai ne tokia, kokią galėtume matyti; nuolat kintanti tikrovė, neturinti jokio pastovumo, išsprūstanti iš ją bandančio sugauti žvilgsnio. Trečia, burbulai gali būti skirtingi, bet iš esmės jie yra tik plonu membranos sluoksniu aptrauktas oras. Oras, burbulo molekulės, pavadinkime juos individais, nėra niekas, nors mes jų ir nepastebime. Joms jokio skirtumo, kuriame burbule būti. Svarbu, kad juos įprasmina Pūtėjo kuriama sfera. Burbulo išskirtinumą sudaro dydis, kiekybinė burbulo savybė, ir tas plonas sluoksnis, kuris ir nusako burbulo kokybę. Ketvirta, nors šiaip burbulais malonu grožėtis, bet iš esmės jie yra patys sau pakankami. Burbului visiškai nebūtini kiti burbulai ir, įtariu, kiekvienas burbulas svajoja tapti didžiausiu iš burbulų, o tai galima padaryti tik į save įtraukiant visus kitus. Bet kai bandai išpūsti patį didžiausią burbulą, atsitinka tai, kas turi atsitikti, – burbulai sprogsta. Ir ateina laikas ašaroms. Aš visiškai suprantu, kad šitą mano teiginį tuoj pat galima priskirti balsavimui. Bet... esu lietuvis, nieko čia nepadarysi.

Tu, brangus redaktoriau, man gali paprieštarauti, kad tai nieko labai lietuviško. Socialinė kritika ir savikritika yra brandžios (demokratinės) visuomenės požymis. Kritiškai vertindami mes (bent taip) parodome, kad priklausome mąstančiai Vakarų civilizacijai, o ne tironų valdomai Rytų civilizacijai. Kritika visada atsispiria nuo tam tikrų moralinių ar ideologinių įsitikinimų. Na, taip, balsuojame ir burbuliuojame, nes gyvename be proto demokratiškomis sąlygomis. Tikra demokratinė tvarka gera tada, kai visa tvarka gali būti abejojama siūlant naują. Tikra demokratija pilna pergalių mūšyje, bet ji niekada neatneša pergalės kare. Tikra demokratija siūlo daug išeičių, bet galiausiai pasirenkama tik viena, atmetant visas kitas.

Dėl to aš sutinku. Giliai lietuviška, sakyčiau, yra tai, kad mūsų, lietuvių (ne tik tautine, bet ir pilietine prasme), demokratiškumas ar greičiau pats santykis su visuomene, valdžia, net savo pozicija ir kritika yra veidmainiškas. Vakar jie šaukėsi tolerancijos, šiandien tapina savo oponentus. Vakar kvietė būti pilietiškais ir aktyviais, šiandien aikčioja gavę demokratijos-iš-apačios niuksą. Vakar piktinosi Valstybine lietuvių kalbos komisija, kad ši esanti totalitarinis kalbos prievaizdas, šiandien baksnoja į „ačių“, lyg tai būtų visos politinės veiklos kvintesencija. Vakar didžiavosi savo kritišku požiūriu į visokio plauko ideologijas ir skatino remtis gyvenimiška patirtimi, šiandien piktinasi atviru valstietišku bodėjimusi idėjomis. Vakar kritikavo kitus dėl provincialų uždarumo, šiandien susivokia neturintys jokios nuovokos, kas dedasi už Vilniaus senamiesčio sienų. Vakar, šiandien, visada baksnoja į moralizuojančius ir politikuojančius, lyg šis teiginys pats būtų ne moralizavimas ir politikavimas.

Beje, ir pats politikavimas, manding, yra giliai lietuviškas dalykas. Dar 1907 m. Juozapas Albinas Herbačiauskas iš Lietuvos griuvėsių skelbė tai, ką aš, kaip ir priklauso politikos mokslų daktarui, skleidžiu: „Aš politikuoju, tu politikuoji, jis (ir, žinoma, „ji“) politikuoja, mes politikuojam, jūs politikuojat, jie (žinoma, ir „jos“) politikuoja ir politikuos!“ Politikavimas, reikia suprasti, yra netikusi politika. Veik kaip XX a. pradžioje, dar iki parlamentinių valstiečių-liaudininkų ir krikdemų nesutarimų, kai Adomas Jakštas-Dambrauskas tikrąją politiką atskyrė nuo šunpolitikės.

Žinoma, mano tipo moralizatoriui tarsi norėtųsi kalbėti apie tikrąją politiką, kuri siekia bend­rojo labo. Politiką, kurią, dailindamas lietuvių kalbą, Mikalojus Akelaitis norėjo pavadinti „viešvilas“ – viešoji, visų meilė. Bet mane kur kas labiau intriguoja blogosios, šunpolitikės, idėja, kuriai doras lietuvis linkęs priskirti politikavimą. Mane žavi Jakšto turbūt neįsisąmoninta ar tik iš dalies įsisąmoninta šuns kaip savotiškos politinės būtybės idėja. Neabejoju, kad atskirdamas šunpolitikę nuo politikos, pastarajai jis priskyrė idealistinį žmogaus rūpestį pasauliu, žmogaus, kuris rūpinasi savo kuriančia siela ir visais bendruomenės nariais. Tuo tarpu šunpolitikei priskyrė žmogaus-gyvulio veiklos formą, žmogaus, kuris rūpinasi kūnu ir išimtinai savimi. Bet, pripažinkime, šis irgi kuria politiką. Kad ir šunišką. Šunpolitikės atstovas toli gražu nėra idiotas, bet į save susikoncentravęs valstybės gyventojas. Jis kinikas – savo šuniškumą viešai linkęs pabrėžti ir ginti asmuo, toks Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas.

Tačiau šunpolitikės idėjoje yra nuorodų ir į kitus vakarietiškos politinės savivokos klodus, pirmiausia į tezę „žmogus žmogui vilkas“. Šuo yra ne kas kita kaip sukultūrintas vilkas. Kaip gyvūnas, jis neprašo daug: maisto ir gėralo, žaidimų ir pasilakstymų, laisvės šiek tiek agresyvioms ar teisės intymioms atsitiktinėms sueitims, tolerantiško ir rūpestingo požiūrio į apsidirbimą. Už tai jis įkąs ar bent aplos nedraugą. Lyžtels. Saugos namus. Bus malonus pasivaikščiojimų partneris. Jei šuo labai ištikimas, jis nusipelno visokių paskatinimų, apdovanojimų ir, žiūrėk tu man, valstybinės laidojimo ceremonijos. Bet svarbiausia, kad geras šuo besąlygiškai klauso savo šeimininko. Tik pastarasis šunį gali balsu sudrausminti.

Tokia šuniška visuomenė su savo šuniška politika jau nėra visų karas prieš visus. Ji pagrįsta prielaida, kad žmogus žmogui – šuo. Kiekvienas kiekvienam yra ir paslaugus tarnas, ir reiklus šeimininkas. Štai žmogus-rinkėjas aprėkia šunį-politiką, o žmogus-politikas nurodo šuniui-žmogui. Nesu politikas, bet kaip žmogus-rinkėjas balsavau, balsuoju ir balsuosiu. Arba taip: balsuosiu, balsuosiu ir dar kartą balsuosiu. Net jei šuns balsas į dangų neina.

Vilnius, 2016 m. spalio 27 d.

Naujasis židinys