Gruodžio pradžioje įžiebiant pagrindinę Jungtinių Valstijų eglutę, prezidentas Barackas Obama tarė keletą žodžių apie šventės prasmę. Jis sakė:

Po keleto savaičių, kai švęsime mūsų Gelbėtojo gimimą, kai perpasakosime nuvargusių keliauninkų, žvaigždės, piemenų, Išminčių istoriją, viliuosi, kad visi mes susitelksime prie žinios, kurią šis vaikelis atnešė į Žemę prieš 2000 metų – žinios, kuri sako, jog turime būti savo brolio sargais, savo sesers sargais; kad turime susitikti vienas su kitu; atleisti vienas kitam. Leisti, kad mūsų gerų darbų šviesa šviestų visiems. Skatina rūpintis ligoniais ir alkstančiais, prislėgtaisiais. Ir žinoma, mylėti vienas kitą, net ir mūsų priešus, ir elgtis vienam su kitu taip kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi. Tai žinia, kuri grindžia ne tik mano šeimos krikščioniškąjį tikėjimą, bet ir Amerikos žydų, Amerikos musulmonų ir netikinčių – bet kurios pasaulėžiūros amerikiečių tikėjimą.“

Tam tikra prasme nėra šiose idėjose ir šiuose jausmuose nieko neteisingo. Kas galėtų nesutikti, jog svarbu vienam kitą gerbti, atleisti įžeidimus ir rūpintis stokojančiaisiais?

Jokiu būdu nekaltinu prezidento Obamos už šiuos žodžius. Tiek demokratai, tiek respublikonai prezidentai, kaip aukščiausio rango pilietinės religijos teisėjai, daugybę metų reiškė panašius įsitikinimus.

Tačiau man kelia nerimą tai, kad Kalėdos yra nusmukdomos iki tokio žemo, tokio banalaus lygio – kad didžioji krikščionių šventė neužgauna visiškai nieko. Jei prezidentas Obama yra teisus, net ir tie, kurie netiki Dievą, privalo entuziastingai sveikinti Kalėdas! Tačiau šitoks redukcionizmas iš esmės yra visiškai nepriimtinas šventei, kuri savo esme yra revoliucinė, atnešanti perversmą, ir jeigu yra tinkamai suprasta, užgauna beveik kiekvieną.

Apie ką aš čia kalbu?

Jei sąžiningai pažvelgtume į Biblijos tekstus, kalbančius apie Kalėdų įvykius, rastume, kad juose labai jau maža bet kokio sentimentalumo ar kvietimo susitaikyti su įprastomis moralės normomis, arba puoselėjimo „visi gyvenkime draugiškai“ požiūrio.

Antrajame Evangelijos pagal Matą skyriuje skaitome apie Išminčių, astrologų iš „Rytų“, apsilankymą. Tikriausiai jie atkeliavo iš Babilonijos, kur kvazi-mokslinė žvaigždžių stebėjimo disciplina buvo labai puoselėjama. Jie informavo, jog ieško „naujai gimusio žydų karaliaus“, kurio žvaigždės patekėjimą jie pastebėjo.

Kai ši žinia pasklido plačiau, argi ji buvo sutikta su džiaugsmu, entuziazmu, susižavėjimu ir sentimentaliais jausmais? Vargu. Paklausykime, ką Matas mums sako: „Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė.“

Kodėl mažučio kūdikio gimimas, kūdikio, kuris užaugęs skleis meilės žinią, turėtų įžiebti tiek priešiškumo?

Turime prisiminti, kad vaikelis buvo pavadintas karaliumi, tai yra tuo, kuris ateina valdyti. Tiksliau sakant, jis apibūdinamas kaip žydų karalius, o kaip tik šitaip save titulavo Erodas. Tad Erodas visiškai teisingai matė jį kaip pavojų savo prerogatyvoms bei pozicijai.

Bet kodėl visa sostinė sunerimo kartu? Prisiminkime, ką Biblija nuolat sako apie miestus, tai yra būdą, kaip mes, žmonės, organizuojam savo politinį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Kainas, Abelio žudikas, yra miestų steigėjas; Babelis, kupinas arogancijos ir imperialistinių užmačių, vertinamas kaip visų miestų prototipas; ir pats Jėzus davė suprasti, kad velnias valdo visus pasaulio miestus.

Visos Jeruzalės drebulys dėl gimusio karaliaus kūdikio išreiškia klausimą, kogi dabar pareikalaus šis karalius, kokių pokyčių jo valdymas atneš? Norėdamas pabrėžti šį aspektą, Matas pasakoja, kad Išminčių apgautas Erodas pratrūksta rūstybe ir įsako išžudyti visus Betliejaus berniukus iki dviejų metų. Tokia reakcijai niekuo neprimena žmogaus, besidžiaugiančio, kad sulaukė Kalėdų!

Jei patyrinėtume Luko pasakojimą apie Jėzaus gimimą, rastume labai panašių motyvų. Lukas savo istoriją perteikia kaip pasakojimą apie du besivaržančius valdovus: imperatorių, pasaulio valdovą, ir Jėzų, karališkąjį kūdikį. Imperatorius valdo iš savo rūmų Romoje, Jėzus neturi kur galvos priglausti; imperatorius mėgaujasi raumenų galia, Jėzus yra suvystytas skurdžiuos vystykluos; imperatorius apsisiautęs prabanga ir sofistikuotais rūmininkais, Jėzų supa gyvulėliai ir piemenėliai. Ir vis dėlto karališkasis kūdikis – galingesnis už Augustą – tai parodo angelų kariaunos (stratias – graikiškai), nusileidusios virš Betliejaus.

Visos keturios Evangelijos sudėliotos tarsi pasakojimai apie kovą tarp pasaulio galybių ir Kristaus galios, kurios kulminacija pasiekiama mirtiname kryžiaus reikale. Juk Jėzus nėra vien mielas pranašas, nešantis malonią atleidimo žinią; jis yra Dievas, ateinantis asmeniškai įvykdyti įsakymo. Jis yra Viešpats. Visas Naujasis Testamentas negalėtų dar aiškiau perteikti, kad jo viešpatavimas reiškia, jog visi tie, kurie vadovaujasi priešinga taisykle – vadinasi, beveik mes visi – yra teisiami.

Būkime tikri, išskirtinis Jėzaus viešpatavimo ženklas yra meilė, atjauta, atleidimas ir smurto atsisakymas – tačiau tai jokie sentimentai, nei šilti jausmai. Tai provokacija, iššūkis, kvietimas į patį radikaliausią atsivertimą.

Pagal WordOnFire.org parengė S. Žiugždaitė