Evgenios Levin nuotrauka

Žurnalas „Tribūna“, 29 nr.

Valstybės piliečių apklausos tam tikrais klausimais norint patvirtinti arba atmesti referendumus Lietuvoje nėra dažnai inicijuojamos. Tai lemia keletas veiksnių – Lietuvos gyventojai nėra politiškai aktyvūs, o ir surengti referendumą yra ganėtinai sunku. Be LR Seimo galimybės įstatymų numatytais atvejais skelbti jį, referendumas organizuojamas to reikalaujant ne mažiau kaip 300 000 piliečių, turinčių rinkimų teisę. 

Lietuvos Respublikoje gali būti rengiami privalomieji arba konsultaciniai (patariamieji) referendumai. Privalomieji inicijuojami tuomet, kai norima pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatą, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Taip pat šie referendumai rengiami dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo. Privalomieji referendumai rengiami dėl 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas“ pakeitimo, taip pat  dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, jeigu šis dalyvavimas yra susijęs su Lietuvos valstybės organų kompetencijos dalinių perdavimu tarptautinių organizacijų institucijoms ar jų jurisdikcijai. Minėti referendumai gali būti rengiami ir dėl kitų nuostatų, kurias referendumu gali siūlyti svarstyti Seimas arba 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Tuo tarpu konsultaciniai referendumai yra rengiami kitais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, dėl kurių pagal šį Įstatymą nėra būtinybės rengti privalomąjį referendumą, tačiau juos siūlo svarstyti 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, arba Seimas.

Referendumų apžvalga

Pirmasis referendumas įvyko 1991 metais, kurio metu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo – nutarimu buvo priimtas sprendimas dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės. Taip pat itin svarbus referendumas, organizuotas 1992 metais, kurio metu nuspręsta priimti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Jau minėtą Lietuvos gyventojų pasyvumą politikoje įrodo ir tai, kad net 7 referendumai neįvyko. Neįvykusiu skelbiamas toks referendumas, kuriame dalyvavo mažiau nei pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Jau 1996 metais buvo surengtas referendumas, kurio vienas iš tikslų – sumažinti Seimo narių skaičių, tačiau jis pripažintas neįvykusiu.

Viena iš svarbiausių įvykusių šalies piliečių apklausų – tai 2003 metų referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje, po kurio prasidėjo integracija į Sąjungą ir tapimas pilnaverte jos dalimi. 2008 metais organizuotas referendumas dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo neįvyko taip pat kaip ir 2012 metais referendumu nuspręsta nestatyti naujos atominės elektrinės Lietuvos Respublikoje. 2014 metais referendumas taip pat neįvyko, nors jo metu norėta leisti skelbti referendumą tada, kai to reikalauja 100 000 piliečių, turinčių rinkimų teisę. Be to, šia piliečių apklausa norėta, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise galėtų priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.

Gerosios praktikos Šveicarijoje

Turint omenyje Vakarų Europą, rinkėjai gali pasipriešinti politikų sprendimams tik Šveicarijoje, Lichtenšteine ir Italijoje. Kitose valstybėse, įskaitant ir Lietuvą, rinkėjai gali tik pareikšti savo nuomonę dėl jų manymu netinkamų nuostatų ar įstatymų.

Žinoma, nelabai adekvatu lyginti Lietuvos referendumus su Šveicarijos tiesiogine demokratija, kur referendumai vyksta keletą kartų per metus. Tačiau, jeigu Lietuvoje piliečiams būtų suteikta šiek tiek daugiau galios daryti įtaką politiniams sprendimams, pavyzdžiui, pagaliau sumažintas reikalaujamas piliečių skaičius, norint inicijuoti referendumą (Šveicarijoje taip pat reikalaujama 100 000 piliečių parašų, ko buvo siekta 2014 metais Lietuvoje surengtame referendume), tuomet ne tik piliečiai būtų labiau patenkinti, bet ir politikų valia būtų labiau ribojama. Tai įrodo Šveicarijos pavyzdys. Valstybėje jau įvyko du referendumai, kuriuose piliečiai išsakė nuomonę prieš Olimpiados rengimą šalyje, kadangi tai – brangus malonumas. Taip pat prieš keletą metų vykusiame referendume buvo nuspręsta, kad įmonių vadovų atlyginimai ir premijos turėtų būti apribotos. Šalyje buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad kantonuose, kuriuose yra galimybė inicijuoti referendumus finansų klausimais kiekvieną kartą, kai vyriausybės biudžetas yra viršijamas, išlaidos yra mažesnės. Taip pat mažesnis parašų skaičius referendumui mažina išlaidas dėl to, kad taip yra lengviau sustabdyti vyriausybės projektų įsigaliojimą. Be to, politikai suvokia, kad piliečiai nesunkiai gali keisti jų nutarimus.