Vienas bičiulis kartą gražiai ir teisingai pasakė: reikia mylėti ir gerbti kasdienybę. Suprask, visur ir visada būk, elkis ir atrodyk taip, kaip pats nori, kad kiti apie tave galvotų ir kalbėtų.

Kitaip tariant, tiek penktadienį į kokį nors pramogų centrą, tiek sekmadienį į bažnyčią eik pasitempęs ir pasipuošęs. Mat liaudyje vadinamas kiaulystės dėsnis tikrovėje veikia – nepasiruošusius visada ištinka bėdos. Bet ar iš tiesų tai tiesa?

Kaip žmogui sunku keisti savo įpročius, lygiai taip pat kartais sunku atsisakyti mėgstamų daiktų. Nors tie daiktai gal jau seniai yra niekam tikę. Praradę savo pirminį žavesį ir prekinę išvaizdą. Verti tik labdaros. Bet vis tiek brangūs. Savi ir mieli. Nes tave su jais sieja stiprus emocinis ryšys. Glaudus dvasinis santykis. Tie daiktai prie tavo sielos yra prilipę taip, kaip rudens lapas prie bato pado.

Visi turime tokių daiktų. Bet jų savininkų sparčiai mažėja. Nes vartojimo kultūros dinamika priverčia keisti daiktus dar jiems nesusidėvėjus. Gaila man ir daiktų, ir jų savininkų.

Priklausau tiems, kuriems sunku skirtis su savo daiktais. Turiu keletą baltinių ir laisvalaikio batelių porą. Pastarieji man ypač brangūs. Ir ko jiems tik neteko patirti – ir drėgmę, ir šaltį, ir karštį. Jie savo šeimininko kelius ir klystkelius pažįsta kur kas geriau, nei pats jų savininkas.

Minėtus sportinius batelius mūviu retai. Taip elgiuosi ne dėl to, kad jie nuvaikščioti; kad gėda su jais pasirodyti viešumoje. Paprasčiausiai aš juos tausoju. Apsiaunu tik ypatingomis progomis. Nes jų dienos jau suskaičiuotos. Nes dabar aš jais rūpinuosi taip, kaip anksčiau jie ištikimai rūpindavosi manimi.

Vieną dieną išsiruošiau eiti pirkti dovanų. Nuo šventinio lažo šiais laikais dar niekam nepavyko pasprukti. Žinoma, apsiaviau savo mėgstamus batelius. Nors žemės paviršių jau dengė balta sniego danga ir buvo šalta, tačiau jaučiausi laimingas.

Bet dar nespėjus praverti pramogų ir laisvalaikio centro durų, sutikau tolimus žmonos giminaičius. Dar kiek vėliau pasisveikinau su senais klasės draugais. Taip pat neišvengiau akistatos ir su naujausiais savo gyvenimo bičiuliais. Ir visa ši marga publika nedrąsiai ir su atjauta žvelgė į mane ir mano batus.

Sakysit, patyrei savo kailiu, kad tikrovėje kiaulės dėsnis egzistuoja ir veikia. Visada, kai esi nepasiruošęs, gyvenimas tau nepagailės nemalonių siurprizų. Juk mes tai žinom. Nes ir mums patiems ne kartą taip yra nutikę.

O aš jums visiems sakau: ramiau. Tuoj išspręsiu šį egzistencinį rebusą. Nes čia nėra jokios mistikos.

Artėja šventės. Buvo šeštadienis. Pramogų centras. Tai kaip nesutiksi bičiulių, jei net iš aplinkinių regionų žmonės važiuoja į miestą ieškoti dovanų savo artimiesiems. Būtų tikrai keista, jei taip nebūtų nutikę.

Iš tiesų liaudiški prietarai ne daug kuo skiriasi nuo nerealių svajonių, kurios yra tik mus klaidinančios vizijos ir iliuzijos. Jos neleidžia matyti ir vertinti gyvenimo situacijų racionaliu ir blaiviu protu. O jeigu žmogui taip jau nutinka, kad jam galvoje kažkas pasimaišė ir jo sveiką nuovoką okupavo vaiduokliai, tai galima pasimokyti iš mūsų senolių – tada jie visada žegnodavosi.

Su praėjusiomis ir artėjančiomis šventėmis.