Į paskaitas įvairiomis temomis ir užsiėmimus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir prie Kaišiadorių moteris, merginas ir jaunas mergaites kviečia „Visuomenės kultūros ugdymo centras“, pradėjęs savo veiklą Lietuvoje 1992 metais. Su Isabelle Gaullier, viena iš organizacijos steigėjų, Lietuvoje gyvenančia jau dvidešimt metų, kalbamės apie centro veiklą, misiją ir šiandien kylančius iššūkius.

Kaip Lietuvoje prasidėjo „Visuomenės kultūros ugdymo centro“ veikla?

1992 metais, iškart Lietuvai atgavus nepriklausomybę, panašaus pobūdžio organizacijos, veikiančios kitose šalyse – Ispanijoje, Olandijoje ar net Jungtinėse Amerikos Valstijose – siuntė savo darbuotojus ir savanorius į Lietuvą, kur kartu su čia augančiu jaunimu dalyvaudavo kalbų ir socialinės veiklos stovyklose. Viskas prasidėjo nuo anglų kalbos stovyklų mergaitėms ir berniukams, kurią organizuodavo jaunimas iš JAV, ir ispanių organizuojamos socialinės veiklos stovyklos Kretingoje. Tuomet pagalvojome, kodėl patys negalėtume tuo užsiimti ir patenkinti visuomenės poreikį.

Tad veikla prasidėjo būtent stovyklų ir kitokių užsiėmimų organizavimu, o 2002 metais Vilniuje įsteigėme „Visuomenės kultūros ugdymo centrą“. Šiandien centras veikia jau ir Kaune, prie Kaišiadorių, taip pat veiklą pradeda ir Klaipėdoje, kur kartą per mėnesį vyksta užsiėmimai.

Kokia centro misija?

Jei reikėtų pasakyti vienu sakiniu, sakyčiau, jog orientuojamės į asmeninį ugdymą ir siekiame ugdyti merginas bei moteris, kad jos galėtų prisidėti prie šeimos ir visuomenės gerovės.

Mūsų tikslas taip pat yra skatinti žmones galvoti apie kitus, nepamiršti, kad gali būti naudingi visuomenei. Puikus to pavyzdys galėtų būti ir tie žmonės, kurie atvažiuodavo į Lietuvą dirbti su jaunimu, lankyti ligonių, senelių ar vaikų globos namų. Tam, kad galėtų čia atvykti ir užsiimti socialine veikla, žmonės rinkdavo pinigus visus metus! Manau, kad žmonės, skiriantys savo laiką kitiems, jaučia, jog kaskart tampa vis turtingesni. Savanoriaudamas atiduodi savo laiką, jėgas, pinigus kitam, tačiau ir pats sulauki didelio atlygio – patirties, naujų pažinčių ir kiekvieną kartą, darydamas kai ką ne tik savęs, bet ir dėl kito, tampi turtingesnis.

Kokie užsiėmimai vyksta centre? Ar visuose miestuose jie vienodi?

Turime užklasinės veiklos klubus „Uola“ ir „Alanta“ Vilniuje, „Slėnis“ Kaune ir „Pakrantė“ Klaipėdoje, į kuriuos šeštadieniais renkasi 8–17 m. mergaitės. Jos lanko dorybių ugdymo kursą, taip pat įvairius užsiėmimus – rankdarbių, šokių, kulinarijos, anglų ar ispanų kalbos būrelius, kurių metu turi galimybę ugdyti savo gebėjimus.

Šiemet klube „Uola“ pradėjome organizuoti užsiėmimus, skirtus klubą lankančių mergaičių tėvams, nes pajutome, kad svarbu ugdant mergaites pasiekti ir jų tėvus, užmegzti su jais ryšį ir auginti draugystę. Buvo jau dvi paskaitos. Kadangi didžioji klubą lankančių mergaičių yra 10–12 metų, o tai jau yra ankstyvosios paauglystės amžius, tampantis iššūkiu daugeliui tėvų, tad viena paskaita buvo apie vaikų ir tėvų santykius būtent šiuo periodu, o kita – apie naująsias technologijas ir charakterio ugdymą. Vienos pranešėjos, dalyvavusios tarptautinėje konferencijoje, žodžius, kad šios temos tėvams labai aktualios ir reikalingos, patvirtino puikūs tėvų atsiliepimai.

Studentėms kasmet, atsižvelgdami į tai, kas galėtų būti aktualu, organizuojame įvairius seminarus. Šį rudenį organizavome susitikimų ciklą „Suprasti besikeičiantį pasaulį“ ir diskutavome apie naujų technologijų įtaką žmogui ir visuomenei, terorizmo, migracijos reiškinius, Europos Sąjungą ir jos pokyčius. Ciklo idėja gimė tarptautinio studentų kongreso UNIV, vykstančio Romoje kiekvienais metais, dėka. O nuo vasario mėn. planuojame rengti susitikimų apie merginų ir vaikinų santykius ciklą, nes ši tema, manau, visuomet aktuali.

Didelį dėmesį skiriame ir savanoriavimo veikloms. Pavyzdžiui, Kaune moksleivės ir studentės kas mėnesį aplanko Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą, atneša tai, ką surenka, žaidžia su vaikais. Vilniuje lankome ligonius ir vienišus senelius.

Vilniuje moteris šiais metais kvietėme į kelių paskaitų ciklą „Smart“ – apie namų valdymą, kaip planuoti laiką namuose, kaip tinkamai išnaudoti namų erdvę ir ją padaryti jaukią. Kaune vyko asmenybės paskaitų ciklas. Taip pat kiekvieną vasarą šeimas kviečiame praleisti dieną gamtoje. Tai puiki proga joms pabūti drauge ir susipažinti su kitomis šeimomis iš Vilniaus, Kauno ir Kaišiadorių regiono, o žiemą, gruodžio pabaigoje, tradiciškai kviečiame į šv. Kalėdų šventę.

Nuo veiklos pradžios Lietuvoje prabėgo jau daugiau nei dvidešimt metų. Su kokiais iššūkiais susiduriate šiandien?

Pajutome, jog, norėdami geriau prisitaikyti prie šiandienės visuomenės poreikių, turime labai tiksliai žinoti, ką galime, norime pasiūlyti, atsižvelgdami į savo galimybes, taip pat turime išmokti pasiekti žmones, skleisti žinią apie save, pristatyti savo veiklą ir ją vis plėsti. Taip pat svarbu ieškoti įvairių naujų būdų, kaip išlaikyti centrą, rasti rėmėjų, kurie tikėtų tuo, ką darome, ir mūsų veiklos prasmingumu.

Šiais 2016 metais mūsų organizacija įgyvendino institucinių gebėjimų ir finansinio savarankiškumo stiprinimo projektą, kurį parėmė Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jo dėka turėjome galimybę iš naujo įsivardyti, ko siekiame, ką naudingo ir gero galime pasiūlyti šiandieniam žmogui. Akivaizdu, kad galbūt prieš dvidešimt metų žmonės ieškojo vienų dalykų, o dabar – kitų. Mūsų veikla prasidėjo nuo atskirų iniciatyvų, paskui įkūrėme įstaigą, o dabar norime profesionaliai vykdyti savo veiklą, išmokti labiau atliepti žmonių poreikius, suprasti, kokie yra lūkesčiai, ko žmonėms reikia, dėl ko apskritai esame, ir kokią vertę galime pasiūlyti.

Pamenu, strategijos valdymo mokymų metu Ugnius Savickas mūsų klausė, kuo skiriamės nuo pelno siekiančios organizacijos ar įmonės. Mes vardinome įvairiausius dalykus ir vis įtikinėjome, kad pagrindinis mūsų skirtumas yra pelno nesiekimas, o jis sako: „Jūs nesiskiriate niekuo, nes irgi siekiate pelno, tačiau visą tą pelną investuojate į savo veiklą.“ O Jurgita Gaukštienė, vedusi paramos pritraukimo mokymus, mus supažindino su dviem filantropijos rūšimis – tradicine, kai remi tuos, kurie turi konkretų poreikį (socialinį, sveikatos ar kt.), ir moderniąja, kai remi tai, kas įgalina socialinį potencialą ir sąlygoja pokytį. Be abejo, mūsų visuomenėje tai yra gana nauja ir jaučiame, kad žmonės drąsiau aukoja kokiai nors socialinei įstaigai, kuri padeda žmonėms, susiduriantiems su įvairiais socialiniais sunkumais ar liga, pavyzdžiui, vėžiu sergantiems vaikams. Mūsų veikla labiau priskiriama moderniajai filantropijai – investuojame į žmones, kad jie paskui spręstų visuomenėje kylančias problemas. Tai tarsi prevencinė sritis, kurioje dirbant stengiesi įgalinti žmones spręsti problemas.

Projekto metu taip pat mokėmės pristatyti ir viešinti save, dirbti su savanoriais, subūrėme komandą, kuri nuo šiol nuosekliau rūpinsis paramos paieška.

Kokie artimiausi ateities planai?

Prieš paramos pritraukimo mokymus lektorė mūsų paprašė: „O dabar pasvajokite, ką norite padaryti per artimiausius penkerius metus.“ Pradėjome nedrąsiai vardinti: „Sustiprėti kaip organizacija, tapti geriau žinomi, pritaikyti mūsų veiklai Vilniuje esančias centro patalpas“, o po to jau įsidrąsinome: „Plėsti savo veiklą, atidaryti naujus centrus kituose miestuose...“ Bet pirmiausia norime stiprinti komandą žmonių, kurie prisidėtų prie mūsų veiklos įgyvendinimo, padėtų ieškoti paramos, įvairiais kanalais skleisti žinią apie mus, kviestų naujus žmones prisijungti prie centrų veiklos ir kt.

Kas jums yra geriausias įrodymas, jog jūsų centro veikla reikalinga ir vertinga?

Žinoma, tai mūsų veikloje dalyvaujančių žmonių atsiliepimai. Čia yra keletas iš jų:

Man patinka, kad galiu jaustis savimi. Čia nėra patyčių. Klube įdomu, nes yra paruošta daug veiklų. (Faustina, 11 m.)

Auginant vaikus, ypač paauglius, labai svarbus „trečias asmuo“, ne šeimos narys, įtvirtinantis, šeimoje puoselėjamas vertybes. Dažnai jam tai pavyksta kur kas geriau nei tėvams. Kita aplinka, draugai, smagiai ir įvairiai perduota „žinutė“ yra priimama pozityviai. Džiaugiuos, kad Faustina laukia klubo susitikimų šeštadieniais ir būna juose laiminga. (Faustinos mama, Margarita). 

Kas pasikeitė gyvenime? Iš tikrųjų, kas nepasikeitė? Esu laimingiausia žmona, mama, močiutė. Linkiu, kad kuo daugiau žmonių, ypač vaikų, jaunimo dalyvautų jūsų veikloje. (Lilija)

Man padeda susirasti naujų, nepamirštamų draugų ir padeda ugdyti save kaip asmenybę. (Viktorija, 15 m.)

Man klubas vertingas tuo, kad čia galiu savanoriauti su mergaitėmis, kai galiu pasimokyti iš jų tiesumo ir nuoširdumo. Klube galiu bendrauti su labai geranoriškais žmonėmis, sekti jų pavyzdžiu. Čia gerai praleidžiu laiką ir pailsiu nuo rutinos. (Austėja, 15 m.)

Man patinka klube, nes čia visada esu išklausoma, gaunu patarimų. Čia galiu gilinti savo žinias, susirasti naujų draugų, atsiriboti nuo problemų, išmokti kažką naujo ir smagiai praleisti laiką. (Simona, 14 m.)

Greta visada labai laukia klubo užsiėmimų (kaip nei vieno kito būrelio). Turbūt todėl, kad čia labai gera atmosfera – tvyro ir ramybė, ir kartu gera, linksma nuotaika. O aš pati galiu save realizuoti savo mėgstamoje srityje. Ypač gerai jaučiuosi, kai matau laimingas ir patenkintas mergaites su akyse įsižiebiančiomis ugnelėmis, kai pamato, kokį darbelį darys, arba. kai jį padaro ir džiaugiasi rezultatu. (Aistė, Gretos mama)

Centrą lankau jau ketverius metus ir man čia labai patinka. Visada žinau, kad atėjus į jį būsiu saugi: suprasta, paguosta, padrąsinta. Vienas iš vertingiausių dalykų yra asmeniniai pokalbiai bei ugdymas. Man tai padeda atpažinti, ką darau negero ir kaip galiu pagerinti savo charakterį bei sustiprinti arba įgyti dorybių. Gaunamas ugdymas padeda praplėsti savo žinias bei apmąstyti savo veiksmus arba įsikvėpti naujiems darbams bei tikslams. (Aistė, 21 m.)

Projektas „VšĮ „Visuomenės kultūrinio udgymo centras“ institucinių gebėjimų ir finansinio savarankiškumo stiprinimas“ buvo paremtas iš Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšų.

Kalbino Marija Keršanskienė