Rašytoja Renata Šerelytė antrus metus iš eilės išleidžia knygą paaugliams – šįkart tai „Žvaigždžių medžiaga“, kuri knygynuose pasirodė visai prieš šv. Kalėdas ir kurios pats pasakojimas siejasi su šv. Kalėdomis (paskutinis knygos skyrius pavadintas „Laimingų šventų Kalėdų“). Vis dėlto gana makabriškas knygos viršelis neleidžia laukti džiugaus, romantiško, sentimentalaus pasakojimo apie Kalėdų dvasią, greičiau atvirkščiai – įspėja apie kai ką tamsaus ir sunkaus. Nuojauta nesuklaidina. Tai – detektyvinė apysaka, kurioje meniškai tyrinėjami itin sudėtingi klausimai.

Knygos siužetas remiasi detektyvine intriga: paauglys Timis vaikščiodamas aptinka savo žuvusios (ar nužudytos?) klasės draugės kūną. Paraleliai pasakojamos trys istorijos: kalbama apie patį Timą, komplikuotą vienišo paauglio santykį su pasauliu, apie jo senelę, su kuria vaikinas gyvena (pagyvenusią aktorę, vis dar turinčią ambicijų pasireikšti teatre) ir kuri draugauja su policininku (slapta nugirsti jo pasakojimai apie nusikaltimą Timiui padeda ne tik atskleisti šį nusikaltimą, bet ir užkirsti kelią naujiems). Trečioji tema – gana reta šiuolaikinėje lietuvių paauglių literatūroje – paauglių mergaičių, gyvenančių globos namuose, prostitucija, nesaugumas ir nuolatinis balansavimas ties gyvenimo ir mirties riba. Ši knygos siužetinė linija primena Herbjrg Wassmo romaną „Stiklinė pieno“.

Knygos „Rebekos salos“, už kurią 2015 metais Renata Šerelytė gavo apdovanojimą už geriausią metų knygą paaugliams pagrindinė personažė yra paauglė, o 2016 metais pasirodžiusioje detektyvinėje apysakoje veikia paauglys. Vertinant šiuo aspektu atrodo, kad ir pati knyga labiau berniukiška: į pasaulį žvelgiama akimis vienišo vaikino, kuris nemokėjo juoktis, o „šypsojosi retai“, kuris nesiliovė graužti populiariųjų „Oreo“, kuris dažniau bendravo su kate nei su žmonėmis, kuriam nelengva kurti santykius ne tik su bendraamžiais, tėvais, bet ir su nepraktiškąja senele, vis dar rašančia laiškelius ne planšete.

Pradėjus skaityti apysaką, šokiruoja ne tik atsiskleidžianti situacija, – vaikščiodamas Timis lapų krūvoje aptinka savo klasės draugės lavoną, – bet ir aprašyta Timio reakcija į radinį: atrodo, kad šis įvykis vaikiną nelabai sukrėtė, lyg būtų pamatęs tik, pavyzdžiui, pastipusį šunį, pelę ar dar kokį gyvį. Jis viską vertina racionaliai: pamano, kad netinka žuvusiosios fotografuoti, bet susidaro įspūdis, kad neišgyvena jokių stiprių jausmų ar emocijų. Taigi, knygos pradžia skatina kelti klausimą: ar tikrai paauglys gali taip reaguoti, ar tikrai, kaip kartą yra suabejojęs rašytojas Romualdas Granauskas, o vėliau – Valdemaras Kukulas, šiuolaikinio vaiko nebejaudina strėle nušauta katytė Jono Biliūno novelės, o gal – ir nužudytas žmogus? Sukrečianti prielaida. Vis dėlto pasakojimas parodo, kad toks vaizduojamas dalinis paauglio abejingumas tėra paprasčiausia kaukė. Pasirodo, Timiui reikia išgyti, pralaužti širdies ledus, kad knygos pabaigoje jis pratrūktų raudoti, išlietų viską, kas iš tiesų slypėjo jo širdyje.

Piešiant Timio paveikslą, apskritai išryškinamos vaikino viduje slypinčios prieštaros:

  • nepakenčia skaitymo, bet nejučia prisimena Radagastą iš „Hobito“, be to, godžiai skaito tai, kas išties svarbu, – žuvusios dienoraštį (sapnoraštį), vienintelio virtualaus draugo Rufo laiškus;

  • nešiojasi ir slepia savo mintis bei paslaptis nuo žmonių, bet atvirai jas atskleidžia savo katei;

  • rodo tariamą abejingumą pasauliui, bet pratrūksta verkti, kai įvairios aplinkybės sutrupina širdies ledus;

  • negeba sukurti draugiškų santykių su žmonėmis, tačiau myli, užjaučia mažąjį Evelinos broliuką, atlaidžiai ir geranoriškai žvelgia į socialiniame ir dar kitokiame dugne gyvenančią Evelinos šeimą;

  • kritiškai vertina savo senelę, vis dėlto skausmingai išgyvena situaciją, kurioje išvysta ją kitų žeminamą ir skaudinamą.

 

Rašytoja meistriškai kuria intrigą, supina fantastinius ir realistinius elementus: personažui Timui leidžia susisiekti su mirusia drauge (Timis net sukuria jai internetinę paskyrą, per kurią bendrauja su šia mergaite – ne tik užduoda jai klausimų, bet ir gauna atsakymų). Atrodo, kad kraupus įvykis – klasiokės žūtis – Timiui tampa proga ne tik pažinti mergaitę, sukurti gyvenime neišsiskleidusį santykį su ja, pažinti jos sudėtingą pasaulį (ir palyginti su savuoju), bet ir išgyventi jausmus:

Dabar turėsiu ir Eveliną“, – pamanė Timis. Jį nuvėrė keistas šiurpas. Ilgesys, o gal baimė, gniaužianti pilvo apačią. Kodėl pilvo, o ne širdies, paaiškinti nesunku – žmogaus žarnyne gyvena bakterijos, atsakingos už jausmų reguliavimą, ir jeigu tų bakterijų trūksta, žmogus gali netgi šizofrenija susirgti.“ (p. 20).

Vienoje knygos vietoje Timis savo senelei pasako: „gyvename menamame pasaulyje“. Suvokiant Timio požiūrį į (ne)realybę, jo bendravimas su mirusia ir tam menamam pasauliui tarsi priklausančia drauge visai nestebina. Nekelia nuostabos ir silpno, nepasitikinčio paauglio troškimas parodyti savo galią, jėgą kam nors, kas negali apsiginti ir yra visiškai valdomas. Tad įtikinamai skleidžiasi bendravimas su mirusiąja: „kai esi miręs, nelabai turi pasirinkimo, su kuo bendrauti, – bendrauji su tuo, kuris neištrina tavo telefono iš sąrašo.“ (p. 40). Toks Timio santykis su mirusiąja primena 2013 metais sukurtą Spike Jonze filmą „JI“(„Her“) filmą, kuriame vyras ima bendrauti internetu su idealia mylimąja ir ją susikuria tokią, kokios nori. Timis taip pat kuria tokią internetinę Eveliną, kokios nori: pavyzdžiui, pamatęs, kad jo sukurta Evelina yra juodaakė, programoje iš karto pakeičia mergaitės akių spalvą į ryškiai mėlyną.

Kaip buvo galima numatyti, būtent Timis tampa nusikaltimo epicentru. Drauge jis padeda išnarplioti susiraizgiusį nusikaltimo siūlų kamuolį. Kas kaltas, kas tai padarė? Ar tai buvo vienas žmogus, o gal susidurta net su dvigubu nusikaltimu?

Knyga parašyta paaugliams patraukliu stiliumi, joje vyrauja dialoginis pasakojimas, veiksmas labai greitai vystomas. Nejučia į pasakojimą įkomponuojamos žinios apie grybus, žvaigždes, Neptūną ir ledinius Plutono ašigalius, augalų skleidžiamus virpesius. Be detektyvinės istorijos, apysakoje nemažai paauglius patraukiančių paslaptingų kodų, mistinių detalių, mįslių, – jie Timiui, tapusiam detektyvu, padeda po truputį išsiaiškinti nusikaltimo eigą. Kas yra medis, po kuriuo paslėptas Evelinos dienoraštis? Kas slypi už nuotraukos, priklijuotos prie sienos? Kur yra pradingusi mergaitė, vadinama pelyte? O kur prapuolė Evelinos senelis?

Kokios silpnosios knygos vietos? Ne kartą buvo pastebėta tendencija, kad šiuolaikiniai lietuvių rašytojai, kuriantys knygas vaikams ir paaugliams, padeda įtvirtinti tam tikrus visuomenėje ir taip gajus stereotipus. Neretai neigiamai kalbama apie valstybę, jos institucijas ir pan. Šioje knygoje ypač nepatraukliai vaizduojama socialinė darbuotoja, turinti paimti iš sudėtingomis sąlygomis gyvenančios šeimos Evelinos broliuką, kurį Timis pamilsta ir imasi lankyti. Šalia darbuotojos – „du vyrai, vienas plikagalvis, panašus į banditą, o kitas – policininkas su uniforma“. Vis dėlto kas nors turi dirbti policininkais, tikrintojais, socialinėmis darbuotojomis, paimančiomis vaikus iš sudėtingomis sąlygomis gyvenančių šeimų. Kodėl tad jos būtinai vaizduojamos storos, nepatrauklios ir pan.? Kodėl jos – ne gerosios fėjos, iš visos širdies besistengiančios pasiekti, kad vaikui būtų gera? Sakote, tokių nebūna? Mūsų mintys, ypač užrašytos, taip pat kuria realybę, kurioje gyvename. Antras dalykas – jau minėtas knygos viršelis. Juk svarbiausias kūrinyje – ne nusikaltimas, ne nužudytoji mergaitė, bet tai, kas, kokie pokyčiai vyksta Timo širdyje ir gyvenime. O jie pozityvūs, visai ne makabriški, nors ir susiję su išgyventa siaubinga patirtimi.

Ar pasakojime ateina Kalėdos? Ateina. Galiausiai Timis supranta, kad jam svarbu susitikti su savo mama, kuri vaikiną nuolat erzindavo ir kurią būdavo nelengva priimti. Juk ir pats nejučia nustemba suvokęs: „kodėl, kai tik imu galvoti apie kokias nors ligas, vis gaunu motinos žinutę?.. Ar šiuo atveju irgi veikia telepatija?“Knygos pabaigoje skaitome, kad Timis tarsi įgyvendina praktiškai visa, ką buvo apmąstęs vienoje literatūros pamokoje:

Kitą dieną visa klasė ėjo į planetariumą. Timis nuoširdžiai apsidžiaugė: nuplaukė net dvi literatūros pamokos. Juk žiūrėti pro projektorių į Krabo ūką kur kas įdomiau negu galuotis su Edgaro Alano Po „Varnu“, stengiantis suprasti, kodėl jis posmo pabaigoje vis karkteli tą savo nelemtą „Niekados“. Jeigu Lenora numirė – tai numirė. Faktas. O ką čia bepadarysi?.. Reikia su tuo susitaikyti ir imtis visuomenei prasmingos veiklos. (p. 81).

Evelina žuvo. Faktas. Timis, išaiškinęs nusikaltimą, išverkęs ir apgailėjęs prarastą klasės draugę, ją „atjungia“, tarsi nutraukia po mergaitės mirties užsimezgusius sudėtingus ryšius su ja ir pagaliau ryžtasi kurti santykius su gyvaisiais.