Paweł Kuczyński. Politika

Daug kalbame apie ideologijų ir net politiškumo krizę. Lietuvoje yra populiarūs, atrodo įtikinami ir beveik visuotinai įsitvirtinę kai kurie mitai apie politiką. Jie skatina nuo politikos atsiriboti kaip nuo blogio, ją vertinti kaip neatstovaujančią žmonių požiūriui ar kaip nesvarbią krikščioniui. Šie mitai gali būti ypač patrauklūs krikščioniui, kuris norėtų, kad gyvenime ir politikoje būtų kuo daugiau doros ir gėrio. Iš tiesų politinis susipriešinimas krikščioniui yra svarbiau už tautos vienybę, krikščionišką poziciją atitinka dauguma partijų, o politika krikščioniui yra gėris.

Pirmasis mitas: tautos vienybė yra gėris, dabartinėje valstybėje politika skaldo tautą, ir tai yra labai blogas dalykas, kurį reikia pašalinti. Šis mitas dar sako, kad šiuo metu tauta esanti susipriešinusi, ir tai tautą naikina ir silpnina. Tai esą juo pavojingiau, nes tauta atsidūrusi globalizacijos (ar net ES) grėsmės akivaizdoje. Tokias mintis galime išgirsti kai kurių kultūrininkų ir mokslininkų pasisakymuose ir rašiniuose. Dažniausiai kaip tautos vienybės aukso amžius nurodomas metas, kai lietuviai vadavosi iš Sovietų Sąjungos. Nostalgiškai prisimenami Baltijos kelio laikai, kai Baltijos tautos susivienijo bendrai akcijai, parodė savo vienybę. Prisimenami ir Sąjūdžio laikų masiniai mitingai, balsavimas Aukščiausiojoje Taryboje dėl Nepriklausomybės paskelbimo, kurio laukusi visa tauta. Didžiausią tautos vieningumą rodo ir 1991 m. vasario referendumas dėl Lietuvos nepriklausomybės, kuriame dalyvavo didžioji dalis tautos ir beveik visi balsavo už nepriklausomybę. Tai, kas vyksta šiandien, vertinama kaip susiskaldymas ir įklimpimas vidinėse rietenose, tautai nedarantis garbės viduje nei išorėje.

Tačiau šis mitas į pašalį nustumia aplinkybę, kad visais šiais atvejais tauta nebuvo politinė: ji buvo teisiškai ar faktiškai pavergta. Sąjūdžio laikai buvo trumpas metas, kai nupolitinta, letarge dešimtmečius gyvenusi tauta suaktyvėjo. Referendumas buvo balsavimas už tai, kad vis dar faktiškai nuo Sovietų Sąjungos priklausoma tauta taptų savarankiška politine tauta. Tautos vienybė radosi iš etnoso noro tapti politine tauta. Kai tik Lietuva tapo valstybe ir ėmė savarankiškai tvarkytis, tauta (sudaryta iš lietuvių, lenkų, rusų, ir kitų etnosų) tapo visaverčiu suverenu. Tuomet pradėjo veikti politiškumą reguliuojantys dėsningumai. Radosi skirtingos politinės idėjos, įvairūs jas palaikantys politikai. Radosi ir politinės grupės, kurios savo skirtingumą ryškino per susipriešinimą su kitomis politinėmis grupėmis. Net glaudžiausius giminių ar šeimos susiėjimus kalbos apie politiką ir politinių dalykų vertinimus suskaldo, taikią užstalės vienybę paversdamos ilgamete priešprieša. Ką ir kalbėti apie tautą.

Politinė tauta, priešingai nei okupuotoji, negali būti vieninga. Nebent jai grėstų akivaizdi fizinė išorinė grėsmė, ji būtų įtraukta į karą ir dėl išlikimo atsisakytų įprasto politinio gyvenimo. Tauta vieninga gali tapti ir tuomet, kai ji atsisako suverenumo, visą valdymą pavesdama autoritariniam ar totalitariniam vadovui. Niekam nekyla abejonių, kad dabartiniai baltarusiai yra daug vieningesni nei dabartinė lietuvių tauta. Jei ten ir esama kokių susipriešinimų, jie netampa viešai matomomis politinėmis priešpriešomis.

Kitas atvejis, kai tauta gali tapti vieninga, kai ji yra okupuota ar ją valdo kita tauta. Mažai kas prieštarautų, kad sovietinė lietuviška nomenklatūra veikė drauge su lietuvių liaudimi „prieš“ Maskvą ir jos nurodymus. Tai galime išskaityti lietuvių politinių nomenklatūrininkų prisiminimuose ir atpažinti kai kuriose dabartinės tautos jausenose. Sovietmečiu lietuvių tautos vieningumas, ypač turint galvoje jos pasyvumą, iš tiesų buvo didesnis nei šiandien. Taip buvo todėl, kad ji nebuvo politinė tauta. Panašų dalyką matome dabartinės Lietuvos lenkų mažumoje. Ji nesijaučia politinės Lietuvos tautos dalimi ir elgiasi taip, tarsi būtų okupuota lietuvių tautos. Nepaisant to, kad lenkų tautinę mažumą Lietuvoje sudaro įvairių pažiūrų ir įsitikinimų žmonės, jie balsuoja vieningai už lenkiškuosius kandidatus.

Primygtinis noras „suvienyti tautą“ reikštų vesti ją vienu iš dviejų kelių: atsisakyti politinio suverenumo teisių ir visas politinio veikimo galias perleisti savam diktatoriui arba pasiduoti okupacijai. Politinės sankirtos, priešpriešos, politinių grupių įvairovė ar net pasimetimas tarp pasiūlos būtent ir rodo tautos politinį gyvybingumą. Politinis gyvenimas yra sunkus, reikalauja pastangų ir individualių pasirin­kimų. Jei tauta ieško paprastesnio ir neatsakin­go gyvenimo, ji daug mieliau rinksis būti kurios nors valdžios nuošalėje, pasyviai stebėdama sprendimus, „valdžią“ vieningai koneveikdama ir tuo didžiuodamasi.

Krikščionys netiki, kad gyvenimas gali būti lengvas ir paprastas, o geri dalykai – pasiekti be pastangų. Blogis krikščioniui yra ne veiklios tautos susiskaldymas, o tautos pasyvumas, savo laisvę perleidžiant kam nors kitam. Krikščionis nuosekliai sieks politinį gyvenimą formuoti pagal savo laisvę, net jei tai nemažins politinio susipriešinimo.

Antrasis mitas: visos partijos yra blogos, nėra nė vienos, kuri atitiktų krikščioniškas nuostatas. Šis mitas tarsi pateisina krikščionių „nesivėlimą“ į politiką. Iš tiesų regisi, kad Lietuvoje visos buvusios krikščioniškos partijos arba žlugo, arba tapo kitų partijų dalimis. Aišku, kad savarankiškai jos neišgyventų: Lietuvos krikščionys demokratai – be Tėvynės Sąjungos, o Krikščioniškų šeimų sąjunga – be Lietuvos lenkų rinkimų akcijos. Krikščioniui gali atrodyti labai keblu atsakyti į klausimą, kuri iš partijų ar ideologijų yra „krikščioniška“ ar krikščioniškiausia. Kuri partija krikščioniškiausiai žiūri į vertybes, ekonomiką, valstybę? Kuri ekonomika krikščioniškesnė: liberali, socialistinė ar korporacinė? Galima net padaryti išvadą, kad krikščioniškų partijų apskritai nesama, nes krikščioniškumas turėtų garantuoti, jog partija būtų tvirtesnė ir iškilesnė už visas kitas.

Tačiau jei į partijas žiūrėsime paskirai, tai daugelio politinių ideologijų ir partijų, jei jos seka ideologijomis, pagrinde įžiūrėsime krikščionišką šaknį ar motyvą.

Lietuvoje susiformavo požiūris, kad krikščioniškos idėjos siejamos su politiniu konservatyvumu ar dešinumu. Istoriškai šis ryšys susiformavo sovietmečiu. Socializmas kovojo su krikščionybe, tad režimui besipriešinę krikščionys priešinosi ir tai iškreiptai socialistinei valstybės versijai. Iš šios pozicijos ir išsivystė lietuviška konservatyvi dešinioji partija. Liberalusis disidentinis judėjimas neturėjo tokio vienareikšmio santykio su krikščionybe. Tad nors ir antisovietiškai nusiteikę bei kovoję už krikščionių teises, šie veikėjai istoriškai netapo susieti su krikščioniška pozicija. Šis ryšys yra suformavęs labai vienpusišką požiūrį į geriausią krikščioniškumo ir politiškumo ryšį. Standartiškai atrodo, kad krikščionis politikoje gali reikštis kaip kietakaktis konservatorius, kovojantis už „tradicinę“ šeimą, prieš homoseksualų partnerystę, prieš dirbtinį apvaisinimą ir abortus ir už Kūčių dienos kaip valstybinės šventės įteisinimą. Toks vienpusiškas požiūris sakytų, kad krikščionis tarsi pagal apibrėžimą negali būti liberalas ar socialistas.

Tačiau vaizdas yra daug sudėtingesnis. Socializmas ne mažiau nei konservatyvioji demokratija gali būti grindžiamas krikščioniškomis idėjomis. Rūpinimasis visuomenės socialine gerove, pastangos kuo lygiau paskirstyti gėrybes, visomis išgalėmis padedant vargšams, taip pat remiasi krikščioniškomis idėjomis. Šių nuostatų pagrindą galima aptikti Evangelijose, apaštalų veikloje ir laiškuose. Socialistai krikščionybės principo įgyvendinimą mato kaip sukūrimą valstybės, veikiančios kaip instrumentas, išlyginantis žmonių skirtumus, rodantis rūpestį ir globą menkiausiais. Drauge čia matyti ir krikščioniškojo socializmo silpnoji vieta, nes valdantieji turėtų būti pusiau šventieji. Nuo šio socializmo nesunku nukrypti į totalitarizmą, kai partija ar lyderis paskelbiami vieninteliais šventaisiais, žinančiais, kaip sukurti vargšų rojų žemėje.

Liberalizmas taip pat turi krikščionišką šaknį. Krikščionybė mums davė idėją apie individo laisvę ir apie valstybės ir krikščionio atskirumą, į kurį tiesiogiai nurodo Kristaus atsakymas į klausimą apie mokesčius. Liberalo krikščionio idealas būtų kuo mažesnis valstybės kišimasis į žmonių gyvenimą, jiems leidžiant drauge su kitais megzti ryšius ir siekti savo tikslų. Liberalizmu grįsta ekonomika taip pat gali būti vertinama kaip krikščioniška. Neatsitiktinai šiandien liberalai kalba apie lygių galimybių sudarymą visiems siekti tikslų, apie gerą švietimą nepriklausomai nuo socialinės padėties.

Krikščioniškajame mokyme nerasime jokių aiškių nuorodų į vienos ar kitos iš įvardytų politinių ideologijų (ir ankstesnių tvarkų, pavyzdžiui, monarchijos ar feodalinio susiskaldymo) pranašumą. Veikiausiai jos taip ilgai Vakarų pasaulyje ir išliko todėl, kad vienaip ar kitaip atliepė žmonių vertybinius lūkesčius.

Kas nors galbūt paprieštaraus, kad šios ideologijos labai skirtingos ir skatina susipriešinimą, tad visos jos negali remtis krikščioniškuoju pagrindu, kuris yra nuoseklus. Žvelgiant krikščioniškai, susipriešinimas net ir krikščioniškoje politikoje neišvengiamai randasi todėl, kad žmonės interpretuoja krikščioniškąsias nuostatas ribotu protu ir stengiasi jas praktiškai pritaikyti labai netobulame pasaulyje. Tai, kas dera krikščioniškajame tikėjime, į daugelį srovių suskyla politikoje, kai žmonės tuo vadovaudamiesi stengiasi tvarkyti žmogiškąjį pasaulį.

Krikščionys gali priklausyti įvairioms partijoms, nes skirtingi žmonės mato skirtingą politikos krikščioniškumo pusę. Dalykas, kuris partijas ir ideo­logines pozicijas daro labiau ar mažiau krikščioniškas, yra jų ideologinių ribų suvokimas. Kai partija politikoje ima nuosekliai ir iki galo vystyti idėjas pagal savaip suvoktą krikščioniškąjį pavidalą, atmesdama visas kitas, jos veikla tampa pragaištinga.

Krikščioniškumas politinėse ideologijose ir valstybėje gyvuoja tol, kol ideo­logijos nepaverčiamos neginčijamomis tiesomis ar tikėjimu. Būtent per politiką valstybė išlaiko ryšį su krikščioniškomis nuostatomis. Krikščionys rinksis politinius kivirčus, o ne politiką naikinančius specialistų sprendimus. Krikščionims nėra priimtini ir mitai apie stiprius politikus, kurie reikalingi, kad kartą ir visiems laikams įvestų tvarką. Krikščionims yra svarbi demokratija, nes ji vienintelė saugo valstybę nuo kurios nors geros idėjos suabsoliutinimo. Net jei ji įsivėlusi į ginčus bei rietenas ir dažniausiai nepriima gerų sprendimų.

Naujasis židinys