Dmitrijus Matvejevas

Knygoje „Muzika kaip teatras“ (2015) aktorė Elžbieta Latėnaitė, kalbėdamasi su teatrologe Daiva Šabasevičiene, ištarė: „Muzika teatre – tai lyg oras lauke. Jo sąlygos, drėgmė, šiluma, temperatūra, šviesa – visa tai juk jaučiame savimi. Kaip mes vilkime orą, taip ir spektaklis vilki muziką“ (p. 124). Saksofonininkas Petras Vyšniauskas duodamas interviu sakė, jog „pagrindinė problema teatre yra žmogus. Kol šito neišspręsime (o šito tikrai niekada neišspręsime), teatras be žmogaus – tuščia scena. Taigi rytoj pradėkime vėl nuo pradžių. Žodis – garsas – judesys“ (p. 128). Režisierius Rimas Tuminas, dalindamasis savąja teatrine patirtimi, teigė: „Teatrą stengėmės apsaugoti nuo bjaurasties, nuo cinizmo, nuo nihilizmo, nuo pašaipos...“ (p. 195) Įdomu, kaip teatrą mato, patiria žmogus, žvelgiantis pro fotoobjektyvą.

Dmitrijus Matvejevas (g. 1963) – fotografas, daugiau nei dvidešimtį metų fiksuojantis teatro meno realybę, jos kūrybą, atsiradimą, būtį ir sugrįžimą į nebūties laiką, iš kurio teatralai kitąkart ir vėl kurs stebuklą – naują, kitą ir kitokį pasaulį. Įvairių Lietuvos teatrų – repeticijos, užkulisiai, spektaklių vyksmas – sustabdyti momentai įamžinti nuotraukose, kurios eksponuojamos parodose Lietuvoje ir užsienyje, naujausios jų – „Tyli šviesa“, Prospekto galerija, 2015; „Tss...“ Nacionalinė filharmonija, 2015; „Kaukės ir šešėliai“, Ramintoja, meno sandėlis, 2016. Minėtina trijų fotografijų serijų: „Aktorės prieš išeinant į sceną“, „Užkulisių portretai“, „Kaimynai“ paroda „(Už)kulisiai“ (2012), vykusi Lietuvos fotomenininkų galerijoje „Prospektas“.

Teatro pasaulį liudijantys, įprasminantys ir savotiškai saugantys darbai žadina norą kalbėtis apie teatro matymą ir matymą teatre – kas? koks? kaip? Visa tai šiame fotografijas teatre kuriant ir beregint sudėliotame straipsnyje.

 

Fotografija, žiūrint žodžio kilmės, rašymas šviesa. Kokią mintį, idėją norite užrašyti?

Negalvoju apie jokią idėją. Tegul kiti ieško tos idėjos.

LRT Kultūros kanalo laidoje „Teatras“ (2015) teigėte, jog spektaklio fotografija lyg paveikslo reprodukcija; tad reikia atkartoti, bet vis dėlto esama ir kūrybos. Koks santykis tarp stebėjimo ir menininko saviraiškos laisvės?

Aštuoniasdešimt procentų aš esu stebėtojas, o likusieji dvidešimt – menininkas (juokiasi).

Kaip tiksliausia nusakyti Jūsų veiklą, jos pobūdį, funkciją, užduotį – užfiksuoti ir (iš)saugoti, prakalbinti ir atspindėti, užčiuopti ir (pa)rodyti, (iš)ryškinti žmogų, jo vidų, akimirką?

Visi žodžiai tinka (šypsosi). Gal tik žmogaus vidaus „užčiuopimas“ man netinka.

Turite ilgametę teatrų fotografavimo patirtį. Kiek ir kokių skirtumų pastebite? Ką byloja fotoaparato tiesa?

Taip, skirtumų yra. Skiriasi atmosfera. Patys teatrai bėgant laikui keičiasi. Renkasi skirtingi žmonės. Skiriasi ir detalės: bufetai, užuolaidos, rūbinės (šypteli)...

Daugiau nei dvidešimt metų teatre. Kokių teatro kaitos ženklų pastebėtumėte atsispaudžiant fotografijoje?

Sunku pasakyti – keičiuosi ir aš pats, todėl gal nepajuntu pokyčių. Juk pats visą laiką būnu teatre. Jei galėčiau peršokti į kitą laikotarpį, galbūt skirtumas būtų akivaizdesnis.

Ar pastebite kartų skirtį?

Amžius neturi reikšmės. Viskas priklauso nuo asmenybės.

Fotografuojate aktorius prieš jiems išeinant į sceną. Kaip personažo gimimo procesas regisi Jums – esančiam šalia? Didžiausia nuostaba, emociškai jautriausias ar, priešingai, paprasčiausias, įprasčiausias virsmas?

Didžiausią nuostabą man kelia geri aktoriai. Jų gebėjimas persikūnyti. Būna, aktorius atiduoda visą save, o scenoje jis – nulis. Kiti, atvirkščiai, užkulisiuose atrodo visai eiliniai, bet scenoje pražysta. Ir mane tai liūdina. Liūdina, kai pastangos nueina vėjais, nes trūksta... Būna protingų, profesionalių žmonių, kurie – blogi aktoriai. Būna ir atvirkščiai. Bet šiaip myliu aktorius ir gerbiu jų darbą.

Atmintis 9 foto-D.Matvejevas©

Nuotraukos turi perteikti spektaklio dvasią. Kokie esminiai dalykai?

Fotografijoje, ir ne tik teatro, labai svarbūs keli momentai: atsitiktinumas, intuicija ir atranka. Bendri fotografijos dėsniai galioja ir teatro fotografijai. Spektaklių fotografavimas skiriasi tik tuo, kad tai, kaip minėjau, yra reprodukavimas.

Spektaklio fotografavimą esate nusakęs Michailo Raškovskio žodžiais interpretatorių interpretavimas. Kaip (at)randate interpretacijos idėją?

Spektakliai labai skiriasi. Kiekvienam savas raktas. Būna, kad rakto ir nebūna. Tada tiesiog atlieki darbą, paskui atrenki nuotraukas. Viskas paprasta.

Fotografija suvoktina kaip fotografuojamo ir fotografuojančio bendraautorystė. Kas geriausias Jūsų turėtas bendraautoris?

Fotografija – ne literatūra. Subjektas – ne tik aktorius, bet ir erdvė, šviesa ir kt. Sakyčiau, geriausias bendraautoris yra šviesa. Ir, be abejo, momentas, atsitiktinumas.

Jūsų nuomone, ar įmanoma užfiksuoti ir perteikti, atspindėti teatrą, juk jis – čia ir dabar?

Nieko negalima perteikti. Ne tik teatro. Spektaklių fotografija ypatinga tik tuo, kad fotografuojami kitų žmonių kūriniai. Viskas yra čia ir dabar – nieko negalima užfiksuoti. Fotografija – tai viena iš daugelio iliuzijų. Teatras – realaus pasaulio veidrodis, o teatro fotografija – tarsi atspindžio atspindys.

Kokia fotografijos dabartis – šiandienos dominantės?

Šiuo metu vyrauja „klipinis“ mąstymas, kad nuotrauka turi veikti iškart. Sudėtingesni pavyzdžiai –  1940–60-ųjų auksinė prancūzų dokumentalistika. Dabar nebeturime niekam laiko, nesigiliname į struktūrą, nematome kodų. Dėl to šiuolaikinė fotografija artima reklaminei fotografijai, ji turi pasiekti ir paveikti žiūrovą „smūgiu“. Bet šiuolaikinė fotografija labai įvairi, aš kalbu tik apie vieną iš daugelio kūrybinės fotografijos krypčių.

Jeigu turėtumėte tris kadrus, ką norėtumėte, ką rinktumėtės įamžinti?

Kačiuką, vaikiuką ir... kokios dar šiais laikais populiariausios temos? Juokauju. Kurdamas dokumentinę fotografiją renkiesi iš to, ką tau siūlo pasaulis. O ką, jei norėčiau asmenukės naktinio Veneros peizažo fone? (juokiasi)

Teatras asmeniškai Jums?

Man teatras yra teatras, ir tiek. Viena iš pagrindinių mano darbo sričių. Nemėgstu skambių žodžių.

Teatro įspūdis, stipriausia pajauta, galvojant apie penkias jusles – rega, klausa, skonis, kvapas, lytėjimas – kas Jums asmeniškai, kaip fotografui, tiesiog kaip žmogui?

Spektakliai labai skirtingi, ypač šiuolaikiniai. Verbaliniuose svarbiausia žodžiai, skambesys. Yra ir tokių, kur svarbu lytėjimas, kvapas – tai sensorinis teatras.

Fotografijos menas Jūsų pajautimu, patyrimu, žodžiais?

Atsakymo į šį klausimą galima ieškoti kituose mano teiginiuose.