Istorikas klaus, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji, kurie geriau pasirinko kankinio vainiką negu išdavystę. Ir, ieškodamas atsakymo į tuos klausimus, jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.

Partizanas poetas Bronius Krivickas  

Naujininkų kaime (Girdžių ap., Jurbarko r.), vidutinių ūkininkų šeimoje, turėjusioje 24 ha žemės, gimęs Bronislovas Mikelaitis užaugo kaip daugelis to meto Lietuvos kaimo jaunuolių. Buvo aktyvus: dalyvavo Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Girdžių skyriaus veikloje (Girdžių skyrius įkurtas 1922 m.), giedojo bažnyčios chore (matyti 1937 m. nuotraukose). Mama taip pat buvo veikli Lietuvos katalikių moterų draugijos Girdžių skyriaus narė. Skrydžiui per Atlantą atminti 1933 m. savo sodyboje tėvai pasodino ąžuolą, kurį sovietinės okupacijos metais, kai Lietuvoje buvo naikinamos sodybos (vienkiemiai), išrovė, kad neliktų jokio ženklo. 1938 m. Bronislovas tarnavo Lietuvos kariuomenėje Tauragėje.

Neeilinės drąsos eilinis partizanas

1944 metais baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir sovietų kariuomenei vėl okupuojant Lietuvą, B. Mikelaitis kartu su veiklesniais Girdžių apylinkių jaunuoliais tapo partizanu. Kai išsigandę artimieji klausė, ar tapęs partizanu nepražudys šeimos, mažakalbis Bronius atsakęs: „Bet žemė liks.“

1945 m. lapkričio 11 d. jis dalyvavo garsioje Girdžių stribyno sunaikinimo akcijoje (žr. plačiau). Jos metu parodė neeilinę drąsą ir sumanumą. Po puolimo įsijungė į Girdžių partizanų būrį. Sulaikytas 1946 m. vasario 24 d. Miliušių miškelyje (girutėje). Kaip parašyta sovietų sukurptoje byloje: su savim turėjo automatą, pistoletą, žiūronus. Sulaikant buvo sužeistas (peršauta ranka). Sulaikytas buvo atvestas pas seną (78 m.) motiną, kuri turėjo jėgų išsiginti sužeisto sūnaus.

Jurbarko areštinėje žiauriai kankintas, po kankinimų iš dalies buvo praradęs klausą. Vėliau išvežtas į Raseinių kalėjimą, vėl smarkiai kankintas tardymų metu, bet kitų partizanų neišdavė. Raseiniuose 1946 m. kovo 16 d. paskelbtas teismo nuosprendis pagal Sovietų sąjungos 58-1a straipsnį: mirties bausmė arba laisvės atėmimas už politinius („kontrrevoliucinius”) nusikaltimus ir 58-11 – už Tėvynės išdavimą. Vėliau išvežtas į Lukiškių kalėjimą, po to – į Vorkutos lagerius. Ten kaip ir visi atšiauriomis sąlygomis dirbo anglių kasyklose, labai giliai po žeme šachtose. Šachtą ne kartą buvo užgriuvę, vieną kartą teko labai ilgai išbūti po žeme. Kai atkasė, visi kaliniai buvo leisgyviai. Tada pateko į ligoninę, kur buvo gydomas (tuo metu svėrė 36 kg). Vėliau sustiprėjęs padėdavo sanitarams, todėl įstengė išgyventi. Minėjo, kad visai šalia vyko Vorkutos kalinių sukilimas.

1946 m. kovo 4 d. sulaikyta aktyvi partizanų žvalgybininkė-ryšininkė Bronislovo sesuo Marija Mikelaitytė, padėjusi palaikyti ryšius ir tiekusi maistą Girdžių partizanų būriui, kuris „kovojo prieš tarybų valdžią“ (taip nurodyta arešto nutarime). Nuteista pagal „garsiuosius“ 58-a ir 58-11 sovietų straipsnius. Kalėjo Intos lageriuose.

B. Mikelaitis iš lagerio grįžo 1956 m. be sveikatos. Vedė, susilaukė dviejų vaikų.

Vilties žmogus

Sovietų saugumas B. Mikelaičio nepaleisdavo ir vėliau, net 1962 m. pabaigoje saugumiečiai buvo išsivežę tardyti. Tai sukeldavo didelį stresą šeimai.

Grįžusiam iš lagerio ir sukūrusiam šeimą partizanui vietinė valdžia leido gyventi tėviškėje, bet vėliau paaiškėjo, kad sodyba jiems nepriklauso. Teko palikti pradėtą remontuoti ūkelį ir su mažais vaikais ieškoti naujos gyvenamosios vietos.

B. Mikelaitis buvo nuolat stebimas vietinių komunistų partijos aktyvistų, tarybinio ūkio vadovų. Tačiau jis visada tikėjo Lietuvos nepriklausomybe, nuolat klausydavosi „Amerikos balso“ radijo laidų ir sakydavo, kad „amžinai taip nebus“; turėjo nepaprastai stiprią viltį, buvo vilties žmogus.

1984 m., jau būdamas 68 m., nepabūgo sunkios kelionės, nuvyko į Intą mirusios sesers M. Mikelaitytės dokumentų tvarkyti (ji gyveno Intoje visą laiką po lagerio ir tremties). Grįžo labai susijaudinęs, vėl prisiminė savo ten patirtą kančią. Sakė, kad viskas ten vargana ir skurdu.

Labai džiaugėsi Lietuvoje prasidėjusiu laisvės sąjūdžiu, kalbėdavo, kad bus laisva Lietuva, pagaliau baigsis okupacijos laikai ir nugalės tiesa. Už nuopelnus Lietuvai Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga 1991 m. lapkričio 9 d. B. Mikelaitį apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi.

**

Tokia atrodo glausta ir „sausa“ partizano biografija. Bet tokių tragiškų ir herojiškų partizanų biografijų rastume kiekvienoje Lietuvos seniūnijoje, kiekviename miestelyje. Kaip tik partizanų pasiaukojanti kova, jų tikėjimas laistė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės troškimą, nuolat budino mūsų supratimą, kad okupacija nebus amžina.

B. Mikelaičio artimieji ir Girdžių gyventojai Vilniaus Bernardinų bažnyčioje gruodžio 10 d. minėdami gimimo 100 metų jubiliejų prisiminė ne tik vietinį partizaną, bet ir tėvynės gynėją, mūsų laisvės žadintoją, be skambių kalbų savo gyvenimu parodžiusį, kas yra tikrasis patriotizmas. Todėl verta dažniau prisiminti kuklius partizanų žygdarbius ir jų auką dėl Lietuvos valstybės gyvavimo.