I. Stumbraitė

Iliuminacija – lotynų kalbos žodis, reiškiantis „apšvietimą“, „išryškinimą“, – tai pirmoji žodžio reikšmė; antroji – „pastatų, gatvių puošnus (dažnai spalvotas) apšvietimas; trečioji – „spalvotas piešinys arba inicialai, viduramžiais taip puošti rankraščiai, žemėlapiai“. Būtent trečioji reikšmė, kitaip ir apibendrintinai žymėtina vienu žodžiu – miniatiūra. Tačiau vėlgi ir šis žodis – daugiareikšmis, tad reikia aiškintis. Pirmiausia – tai raudoni dažai, kuriais senovėje spalvintos didžiosios knygų raidės. Tai ir glaustas, mažos apimties kūrinys, literatūros, muzikos, dailės, kuriame prasmės – koncentruotos, sutelktos, intensyvios. Tai ir rankraštinės knygos iliustracija.

Šiame straipsnyje žvilgsnis sutelktas būtent į rankraščio iliustracijos meną. Žiūra veda atgalios – Renesansasprieš akis, iškyla begalinės atidos, kruopštumo reikalaujančio meno grožis, kalbantis su Ieva Stumbraite, šiandien – XXI amžiaus pasaulyje, (post)postmodernizmo realybėje, kuriančia technologija, išlaikiusia amžių kaitos išbandymus, egzaminus, ir demonstruojančia, jog menininko sutelktumo, atsidavimo, tikro „išmylėjimo“ darbais spinduliuoja amžinybė, kurios akivaizdoje lieka tik žavėtis įstabiu grožiu. Kai materiali vertybė tampa transcendentinė, sakrali vertė, nebematuojama kategorijomis, nusakančiomis kasdieną.

I. Stumbraitė – dailininkė-freskų restauratorė, tarptautinės asociacijos, jungiančios geriausius pasaulio kaligrafus ir iliuminuotojus „Naujieji Limburgo broliai“, narė, Vilniaus dailės akademijos absolventė, žinias plėtusi ir gilinusi Stanfordo universiteto (Kalifornija, JAV) nuotoliniuose kursuose. Tad pokalbio kontekstai platūs ir gilūs, besitęsiantys erdvės ir laiko ašimis, kurių susikirtimo taškas – menas, meno kūryba, kaip praeities ir dabarties vienis, idant bylotų išsiskleidžiantis grožis – amžinasis. 

Pašnekesį pradėti norisi klausimu: kas Jums yra menas? Asmeniškai, o taip pat ir galvojant, stebint, susiduriant su aplinkiniais žmonėmis, plačiąja visuomene? Kiek jai reikia, kiek ji nori, geba patirti meną, jo tikrąjį grožį – vertę?

Užaugau kūrybiškoje aplinkoje, mačiau skulptūros atsiradimą iš pliauskos, patį kūrybos procesą nuo pradžios iki pabaigos; buvau toje meno kūrybos „virtuvėje“, tad galėjau patirti viską iš vidaus. Ir vis dėlto tai vienas tų klausimų, į kuriuos sunku atsakyti... Galiu tik pasidalinti tuo, kas asmeniškai man yra meno kūrinys, kas sudaro meno kūrinį. Devyniasdešimt procentų – darbo, devyni – talento ir dar vienas procentas to kažko, ką iš savo širdies turi įdėti. Tai nematomas dalykas, kurį visi intuityviai pastebi ir jaučia... Galima paslinkti talento ir darbo procentą į vieną ar kitą pusę, bet ta vienintelė, paskutinė dalelė bus pati svarbiausia ir esminė.

Esu dar tik kelio pradžioje, tik pirmieji žingsniai jame, tad neturiu tiek patirties, kad galėčiau daryti išvadas apie visuomenės vertinimą ir reakcijas.

Labiausiai džiaugiuosi tada, kai užsakovai įsigyja mano darbą ne kaip vienadienę prekę, o galvoja, jog kada nors ateityje jį perduos savo vaikams, vaikaičiams...

Miniatiūra, iliuminacija, plačiau pasidalinkite, papasakokite, kaip tai atsirado Jūsų gyvenime, kūryboje?

Rinkausi praktiškesnę specialybę – sienų tapybos restauravimą. Šios studijos ir restauratorės darbo patirtis man daug davė. Prisiliečiau prie to, kas sena ir tikra. Iki šiol pamenu jausmą, kai stovėjau prieš kelių šimtų metų kūrinį drebančioj rankoj laikydama teptuką...

O iliuminacija atėjo vėliau... Pirmąsias miniatiūras aptikau internete. Jos paliko neišdildomą įspūdį, patyriau tikrą sukrėtimą... Iškart supratau – tai yra mano sritis, ir aš jas kursiu nepriklausomai nuo to, kiek laiko ir pastangų reikės skirti. Labai gerai pamenu tą vakarą, nes būtent tada užsiliepsnojo Tytuvėnų vienuolyno stogas. Man teko restauruoti vienuolio celėje esančią sienų tapybą. Simboliška... Tokį įvykį pamiršti sunku.

Jau kitą rytą nuėjus į darbą paklausiau auksuotojų: „Kaip galima auksuoti ant lankstaus paviršiaus?“ Taip ir prasidėjo mano ieškojimų kelias.

Šiandien, – kai aplink itin gajus, deja, ir meno srityje, vartotojiškumas, greitas ir pigus kūrybos ar dažniau gamybos procesas, kuriam atliepia ir meno mėgėjai, galerijas, muziejus lankantys prabėgomis, retai kontempliuojantys, reflektuojantys kūrinį kaip vertę, – Jūs tarsi išpažįstate kitas vertybes – amžinąsias, kūrybą kaip kruopštų ilgalaikį meilės darbą. Kaip jaučiatės kurdama? Ką Jums asmeniškai, kaip žmogui ir kaip menininkei, duoda pati iliuminacija, kaip ją patiriate, kaskart atrandate?

Taip, iliuminuotos miniatiūros sukūrimas yra ilgas ir kruopštus procesas. Prieš pradėdama dirbti daug laiko renku medžiagą, tada turiu susikurti labai tikslų eskizą, nes dirbant nebegalima improvizuoti. Kartais žmonėms sunku suprasti, kaip galima tiek laiko praleisti prie tokio nedidelio kūrinio.

Būna momentų, kai tapydama mintimis kažkur nuklystu, būna atradimų, būna, kad darbas išsunkia psichologiškai ir „suvalgo“ visus kantrybės likučius. Po to negaliu daryti nieko, kam reikia didesnės koncentracijos – nei skaityti, nei filmo žiūrėti. Tada geriausia atgaiva – būti gamtoje, važinėtis dviračiu. Tačiau vos tik darbas baigtas, visi nemalonūs potyriai baigiasi, užsimiršta, vėl galiu pradėti kurti iš naujo. Man tai yra didelis džiaugsmas.

Pradžioje dariau labai tikslias kopijas. Pats žodis „kopijavimas“ turi kiek neigiamą atspalvį, bet tai yra vienas geriausių mokymosi būdų. Daugelis senųjų meistrų mokėsi kopijuodami, netgi Rafaelis (Raffaello Sanzio) atvykęs į Florenciją kopijavo Leonardą da Vinčį, Mikelandželą (Michelangelo Buonarroti), norėdamas perimti jų meistrystę... Taip pamatai daugybę dalykų, atrandi netikėčiausių kompozicijos sprendimų, pastebi tai, ko šiaip žiūrėdamas į darbą nepamatysi. Pamažu pradėjau interpretuoti ir dėlioti savas kompozicijas. Man reikia visiškai „pasisotinti“ vienu etapu, kad galėčiau pereiti į kitą.

Sutiktumėte, jog šiandien, dabarties realybėje kurti iliuminacijas yra tikroji meno ar (ir) kūrėjo(-ui) gyvenimo prabanga?

Iliuminacijoms kurti naudojamos brangios medžiagos – pergamentas, tikras auksas, brangūs pigmentai ir pats darbo procesas ilgas, tad galbūt rezultatą ir galima pavadinti prabangiu. Pati kūryba man yra didelis triūsas, darbas... tačiau be galo įdomus. Prabanga savo gyvenime laikau kėlimąsi rytais be žadintuvo, savo rožyno priežiūrą ir tai, kad galiu bendrauti tik su man brangiais, mielais žmonėmis.

Kuriate viduramžius siekiančia technika. Jūsų darbuose gausu Renesanso meno paveldo elementų, tad veikiausiai, matyt, privalu, pažįstate šią epochą. Kaip apibūdintumėte Renesansą, kaip Jums regisi šis laikotarpis – tiek meno, kultūros, tiek apskritai gyvenimo ypatybėmis? Kas Jums svarbiausia, ką norėtumėte išskirti?

Taip, technika – senų amžių palikimas, o aš labai žaviuosi Renesanso laikotarpiu sukurtų rankraštinių knygų iliuminacijomis. Daug to laiko menininkų pasižymėjo universalumu. Tas pats asmuo buvo ir architektas, ir skulptorius, ir tapytojas. Man tikrą nuostabą sukėlė žinia, kad rankraštines knygas iliustravo tokie garsūs meistrai kaip Botičelis (Sandro Botticelli), Perudžinas (Pietro Perugino), Diureris (Albrecht Dürer), Krivelis (Carlo Crivelli), Fra Andželikas (Fra Beato Angelico)...

Tai buvo laikotarpis, kai didikai tarpusavyje varžėsi menais. Visa kūryba buvo užsakomoji. Bet kokie šedevrai gimdavo!

Neseniai teko lankytis Renesanso lopšyje – Florencijoje. Vis dėlto vartyti knygą nėra tas pat, kas matyti originalą savo akimis. Žiūrėdamas į reprodukciją nesuvoki mastelio, spalvų gamos ir to, ką tas meno kūrinys išspinduliuoja.

Ko labiausiai renesansiško norėtumėte savajai dabarties kasdienai?

Norėčiau laiko, skirtino vienam kūriniui atlikti. Pusės metų, gal metų... tuomet reikėtų ir rėmėjo iš Renesanso epochos.

Šį rudenį (rugsėjo 13–30 d.) Plungės viešosios bibliotekos laikrodinėje surengta pirmoji Jūsų personalinė paroda. Iliuminacijos eksponuotos grafų Zubovų pastatytoje pilaitėje. Darbus 2015 m. gruodį galėjo išvysti „Eglės galerijos“ (Kaune) lankytojai. Kokie atgarsiai Jus pasiekia, kaip žmonės priima, patiria, vertina būtent senąja technika sukurtus paveikslus?

Labai džiaugiuosi, kad mano pirmoji personalinė paroda buvo atidaryta tokioje išskirtinėje vietoje ir būtent mano gimtajame mieste. Žmonės yra smalsūs, buvo net apsilankiusių keletą kartų. Žinoma, gali būti, jog kam nors šis žanras visiškai nepriimtinas ir tai yra normalu.

Tęsiant mintį apie Jūsų pirmąją autorinę parodą, ji vyko grafų įkurtoje vietoje, erdvėje; taip pat atsižvelgiant Jūsų pastabos, jog senovėje menas buvo užsakomasis, suvoktina, kad tai sritis, į kurią žmogus įžengia, kai būtinosios gyventi reikmės patenkintos; tad menas – privilegijuotiesiems, išskirtiniams, išrinktųjų. Kaip yra šiandien? Kas Jūsų meno gerbėjai, užsakovai – Lietuvoje, užsienyje? Galioja tos pačios reikmių skalės, galimybių, norų, poreikių kategorijos kaip kadaise ar vis dėlto dabar veikia kiti standartai, normos?

Daugiau besidominčių iliuminuotomis miniatiūromis yra šalyse, kurios praeityje buvo rankraštinių knygų kūrimo centrai, kuriose veikė amatininkų dirbtuvės. Tose šalyse (Anglija, Prancūzija, Italija...) dabar eksponuojamos senosios knygos, jų visuomenės daugiau susipažinusios, yra netgi šio žanro aistringų gerbėjų. Lietuvoje daugumai tai yra naujiena, bet, manau, kad bėgant laikui iliuminacijų mėgėjų tik daugės.

Taip, puošniais piešiniais ir inicialais iliuminuota knyga anuomet buvo ir dabar yra prabanga, ne kiekvienam prieinama. Tačiau manau, kad mūsų laikais iliuminacija gali egzistuoti ne tik kaip knygos sudedamoji dalis, iliustracija, bet ir kaip atskiras meno kūrinys. Būtent tokia forma šis žanras turi daugiausia šansų išlikti.

Pasidalinkite, kaip, kur mokėtės iliuminacijos meno.

Ėmiau tai, ką gyvenimas pasiūlė. Nepatingėti paimti taip pat yra svarbu. Baigiau nuotolinius Stanfordo universiteto kursus. Gavau teorinių žinių pagrindą, tą bazę, nuo kurios galiu atsispirti. Tai rankraštinės knygos atsiradimo istorija, jos gamybos procesas, medžiagos, formos ir funkcijos, taip pat minimalūs paleografijos pagrindai.

Žinias apie pačią miniatiūrą ir jos kūrimo procesą rinkau po kruopą pati, taikiau jas praktikoj. Aišku, einant tokiu keliu, patirta nemažai nesėkmių, bet ir tai yra mano stiprybė.

Už paskutinį restauratorės atlyginimą nusipirkau pergamento Anglijoje ir pradėjau savo kūrybinį kelią nuo nulio.

Dabar turiu draugų kaligrafų-iliuminuotojų skirtingose šalyse. Daugelis jų taip pat savamoksliai.

Plačiąja prasme – kas Jūsų mokytojai, autoritetai kuriant iliuminacijas?

Daugiausia mokausi iš senųjų meistrų, ne tik iliuminuotojų, bet ir tapytojų. Labai sunku išskirti vieną ar keletą autorių, nes mano vertinamų – tokia daugybė... Iš šiuolaikinių menininkų paminėčiau Rosie Sandersą, Victorą Koulbaką, Gianluca Corona. Žaviuosi ne tik jų darbais, bet ir asmenybėmis. Seku jų kūrybą, ji mane skatina. Neilas Bromley man vienas didžiausių autoritetų, kuriantis heraldikos, kaligrafijos, iliuminacijos srityse, stebinantis sudėtingomis kompozicijomis ir tobulu atlikimu. Taip pat domiuosi menininkais, kuriančiais kiaušinio tempera. Vieno jų ištarta frazė neleidžia pasiduoti sunkiomis akimirkomis: „Dirbdamas šia technika turi skirti darbui tiek laiko kiek reikia, o tai dažnai reiškia, daugiau, nei galvojai iš pradžių.“

Kokius ateities horizonte iššūkius – kūrybinius siekius, norus regite?

Technologine prasme tikrai dar turiu patobulėti, o neišbandytų dalykų – begalė. Galbūt jau artėja metas, kada galėsiu įgyvendinti sudėtingesnes kompozicijas didesnio formato miniatiūrose. Skamba paradoksaliai, tačiau iliuminuotos miniatiūros gali būti gan didelio formato.

Objektas, jausmas, kurį norėtumėte nušviesti?

Norėčiau, kad mano darbai spinduliuotų tą pozityvą ir magiją, kuriuos spinduliuoja senosios miniatiūros, nepriklausomai nuo siužeto turinio.