Kadras iš filmo. Vilijos Buivydės nuotr.

„Amžinai kartu“ – pirmasis režisierės Linos Lužytės ilgametražis filmas. Nors premjera Lietuvoje įvyks tik sausio viduryje, filmas jau dalyvavo šešiuose kino festivaliuose įvairiose užsienio šalyse: tarptautiniuose Karlovi Varų (Čekija), Turino (Italija), Kairo (Egiptas) ir Keralos (Indija) festivaliuose, Centrinės ir Rytų Europos festivalyje „CinEast“ (Liuksemburgas) bei Amerikos kino instituto rengiamose Europos Sąjungos kino dienose (JAV).

Tai vienos šeimos istorija. Režisierė pripažįsta, kad šeimos ir santykių tema jos kuriamuose filmuose groja tarsi pagrindinė styga. Mama (vaid. Gabija Jaraminaitė) – gydytoja, perfekcionistė, norinti, jog kiekvienas teptuko potėpis jos šeimos gyvenimo portrete būtų toks, apie kokį ji svajoja, toks, kokį jį įsivaizduoja. Viskas turi būti tobula. Jos vyras (vaid. Dainius Gavenonis) – kaskadininkas, laisvas, žmogus, aktorius, kuriam darbas – pramoga. Vyras su žmona, kaip ir jų profesijos, labai skirtingi ir, rodos, tarp jų beveik nuolat tvyro praraja, kurios peržengti, kad abu atsidurtų vienoje pusėje, nė vienas nesiryžta. O dukra (vaid. Eila Grybinaitė)... tai vienoje, tai kitoje pusėje, kuri, neapsikentusi amžino tėvų nesusikalbėjimo ir įtampos namuose, vieną dieną pabėga.

Apie filmo gimimą, kūrimo džiaugsmus ir iššūkius bei žmonių santykių problemas, kurias neretai galėtų išspręsti tiesiog žengtas pirmas žingsnis, šypsena, apsikabinimas ar atleidimas, kalbamės su filmo režisiere Lina Lužyte.

Filmo pavadinimas – „Amžinai kartu“. Tikėjausi aiškios ir laimingos pabaigos, tačiau baigus žiūrėti filmą pavadinimas įgavo visiškai kitokią prasmę. Kodėl būtent šie du žodžiai Jums pasirodė patys tinkamiausi filmo pavadinimui?

Pavadinimas yra ironiškas. Viskas sukasi aplink šeimos narius, kurie, rodos, vienas su kitu neturi nieko bendro, nesusikalba, nors ir mėgina, bet kartu yra ir labai priklausomi vienas nuo kito. Atrodo, kad jie amžinai kartu tame rate taip ir suksis. Todėl pavadinimas „Amžinai kartu“ netgi, sakyčiau, yra gana skaudžiai ironiškas. Tai tarsi nesudaužomas gaubtas, nuleistas ant jų viso gyvenimo.

Rasa Samuolytė, režisierė Lina Lužytė ir Eila Grybinaitė. Vilijos Buivydės nuotr.

Filmas labai gyvenimiškas. Tikiu, kad daugybė žmonių jį žiūrėdami pamatys save, savo mamą, seserį, draugę ar tėtį. Kaip gimė filmo idėja? Kokią įtaką Jūsų kūrybai daro aplinka, žmonės, kuriuos sutinkate?

Šio filmo scenarijaus istorija labai ilga, prasidėjusi nuo batų, pasibaigusi ratais... Scenarijus vienu metu tarsi atšoko nuo manęs, atitolo ir pradėjo gyventi savo gyvenimą. Aš jį tikrai ilgai rašiau, buvo daug vadinamų scenarijaus vystymo dirbtuvių, kur man vis kas nors patardavo, ir jis iš tikrųjų labai keitėsi iš vienos istorijos į kitą, tačiau jo centre visuomet buvo moteris, kuri norėjo turėti tobulą šeimą ir labai aiškiai įsivaizdavo, kaip ji turi atrodyti.

Man labai įdomu tiesiog stebėti žmones, todėl, žinoma, filmo idėją formavo mano aplinka, kurioje mačiau tokių žmonių, tokių moterų, kurios labai stengiasi sulipdyti šeimą, kad ji būtų tobula, bet vyrai visada yra blogi, nes jie kažkaip ne taip, ne pagal planą elgiasi, kažką ne taip daro. O vaikai sutrikę. Mėtomi tai į vieną, tai į kitą pusę. Ir man šitas filmas yra ne tik apie šeimą, bet ir apie mūsų visuomenę, kuri lyg ir bando kažkaip sulipti, susikalbėti, bet vis tiek yra labai daug atstumo, atskirties, prarajų. Rodos, eini gatve, ir, kaip daugelis emigrantų sako, kurie grįžta į Lietuvą, niekas nesišypso. Aš pati labai daug laiko leidžiu ne Lietuvoje ir kiekvieną kartą čia grįžusi atsitrenkiu tarsi į sieną – į gatvėje sutiktus tuos pilkus, piktus, liūdnus žmonių veidus. Tas tikrai labai jaučiasi.

Man šito filmo šeimos mikroklimatas yra tarsi paralelė mūsų šaltai visuomenei, kurioje nuo vieno iki kito žmogaus yra begaliniai atstumai, dėl kurių kaltės žmonėms ir nepavyksta susikalbėti, nors jie ir stengiasi. Galbūt aš labai tamsiomis spalvomis viską matau, bet, stebint gyvenimą ir aplinką, kuri mane supa, ryškėja būtent tokios spalvos...

Gabija Jaraminaitė ir Dainius Gavenonis. Vilijos Buivydės nuotr.

Filme moteris, rodos, atspindi daugelį iš mūsų – norinčių, kad kitas elgtųsi būtent taip, kaip mes norime, ir ne kitaip. Galbūt tą nesusikalbėjimą – ir šeimoje, ir visuomenėje – sustiprina įsitikinimas, kad kiekvieno mūsų tiesa yra ta tikroji tiesa?

Taip, būtent. Ši moteris labai aiškiai suvokia, jog trokšta tobulos šeimos ir kad ji turi būti būtent tokia, kokią įsivaizduoja. Taip ji bando visus aplinkinius įsprausti į savo rėmus. Ir tas vyras, kuris yra laisvas, meniškas, kaskadininkas, atradęs save, nenori pasiduoti, nenori būti sukištas į tuos moters rėmus. Jis yra kitoks, o moteris dėl to nuolat jaučia tarsi kažkokią įtampą, baimę, kad vyras ją paliks, kad jis nuo jos bėga, kad jis jos nemėgsta, jai nepritaria. O ši moteris nemoka šalia jos esančiam žmogui leisti būti savitam, kitokiam, laisvam.

Plakatas, reklamuojantis filmą, yra šeimos nuotrauka, kurioje vyro galva nebetilpo į rėmus. Norėjau klausti, kokia jo mintis, bet po šių Jūsų žodžių kyla mintis, jog galbūt šis vaizdas ir atspindi būtent vyro negalėjimą šalia žmonos būti savimi?

Aš vis juokauju, kad tiesiog nupirko per mažą rėmą nuotraukai ir reikėjo kažkurią nuotraukos dalį – vyro galvą arba savo gražios suknelės kraštą – nukirpti. Taip, šis plakatas simboliškas ir vyro galvos nebuvimas nuotraukoje, galime sakyti, atspindi jo netilpimą į žmonos nustatytas ribas. O gal žmona net norėtų pakeisti vyrą trumpam, nes jis juk gadina nuotrauką netilpdamas į rėmus. Nors kartu ir negali be jo. Filmo pavadinimas kalba būtent apie tai – vyras su žmona kartais net nekenčia vienas kito, skaudina, bet ir negali vienas be kito. Tokie santykiai panašūs į šuns ir katės, kaip mėgstame sakyti. Taip jiedu ir sukasi amžinai tokioje karuselėje...

Kuriant šį filmą man labai rūpėjo ta šeimos nesusikalbėjimo problema, su kuria tikriausiai daugelis iš mūsų labai dažnai susiduriame. Tačiau tikrai nenorėjau jame nieko nuteisti – nei tokio tipo moterų, nei vyrų. Tas vyras tikrai yra, liaudiškai sakant, maušas, o moteris – perfekcionistė, kuri, rodos, net šakutę ant stalo deda ypač atsakingai, centruoja pagal lėkštę, ir visa tai trunka bent kelias minutes. Tačiau nė vienas nėra kaltas ir kartu visi yra kalti.

Šeimą, bendrą gyvenimą kuriame kartu ir niekada nėra tik balta arba tik juoda. Man būtent to ir norėjosi kuriant šį filmą, apie ką jūs kalbate, – kad žiūrovas vienu metu tarsi stotų į moters pusę, o kitu – į vyro. Šiame filme norėjosi parodyti kuo daugiau spalvų, kaip ir yra gyvenime, mūsų santykiuose.

Arūnas Sakalauskas ir Gabija Jaraminaitė. Vilijos Buivydės nuotr.

Filme labai daug tylos – ji tiesiog spengia namuose, automobilyje, grįžtant iš darbo, net susitikus po visos dienos žmona ir vyras, rodos, neturi vienas kitam ką papasakoti. Tai sukuria tam tikrą įtampą, kuri, rodos, diena po dienos griauna šeimos santykius...

Tikrai taip. Ši tyla atsirado sąmoningai. Manau, kad tokių sudėtingų santykių, kurie vaizduojami ir šiame filme, viena iš pagrindinių kaltininkių yra būtent tyla. Kai aš galvodavau apie panašius žmones, kuriuos pažįstu, ar šeimas, atrodo, tik užtektų kuriam nors nusišypsoti, pakutenti, kažką pasakyti ir viskas tikrai palengvėtų, nes įtampa auga. Jei tu tyli, kitas tyli, ir taip keletą dienų iš eilės, pastatome sunkiai sugriaunamą tylos bokštą, o paskui net neatsimename, nuo ko visa tai prasidėjo. Reikėtų tik žengti pirmą žingsnį, bet niekas jo nežengia, ir tuomet kartais net byra likimai.

O štai ateina vieną vakarą į šeimos namus socialinė darbuotoja, kuri bendrauja su pabėgusia iš namų mergaite, visiškai paprasta moterėlė, su savo taisyklėmis netgi drįstanti įsibrauti į šeimos erdvę ir pasakyti, kad dabar pasimelsime, dabar apsikabinsime, o dabar susikabinsime už rankų. Ir nuotaika šeimoje iškart pasikeičia! O taip juk būna ir realiame gyvenime – užtenka kažkuriam žengti pirmą žingsnį.

Filmas buvo pristatytas Čekijoje vykusiame „Karlovi Varų“ festivalyje. Kokių reakcijų sulaukėte?

Režisierė Lina Lužytė. Vilijos Buivydės nuotr.

Pastebėjau, kad moterims šis filmas visgi yra šiek tiek artimesnis nei vyrams, nes daugiau moterų jame atpažįsta save, savo mamas, savo drauges. Kai kurie vyrai žiūri sunkiau, kai kurie irgi susitapatina. Jau sulaukėme įdomių ir gana netikėtų reakcijų. Pavyzdžiui, „Karlovi Varų“ festivalyje mane labai nustebino viena moteris, kuri po filmo peržiūros pagrindinei filmo herojai nustatė netgi tam tikrą diagnozę, nes, anot jos, sukurtas labai stiprus ir įtikinantis, tikroviškas vaidmuo. Taip pat tame festivalyje buvo priėjęs vienas jaunas vaikinas, 17-metis, kuris tiesiog labai dėkojo už filmą. Man pačiai buvo labai įdomu, ką jaunas vaikinas tame filme pamatė, kad jis jį taip sužavėjo...

Kokios mintys užplūdo, kai pati pirmą kartą peržiūrėjote visą filmą nuo pradžios iki galo?

Įdomiausia patirtis buvo vėlgi tame pačiame „Karlovi Varų“ festivalyje, kuriame filmą pamačiau visiškai kitokį. Iš tiesų, pirmą kartą gyvenime supratau, koks didžiulis skirtumas yra žiūrėti filmą mažame ir dideliame kino teatro ekrane, kuriame net patys mažiausi dalykai staiga pasidaro dideli. Ypač Gabijos Jaraminaitės vaidyba, jos reakcijos tampa plonytės, organiškos, rodos, tiesiog permatomos. Man kažkodėl visada atrodė, kad šis filmas yra beveiksmis, be jokių įvykių, labai atmosferinis, bet kai pažiūrėjome jį „Karlovi Varų“ festivalyje, pamenu, net juokavome su kolegomis, kad tai tikras veiksmo filmas, nes nuolat vis kažkas vyksta.

Minėjote, kad, aktoriams vaidinant kai kurias scenas, per kūną perbėgdavo šiurpuliukai. Ar nebuvo sudėtinga kurti šį filmą?

Tikrai buvo sudėtinga. Kiekviename kadre jautėsi įtampa. Vienas prancūzų prodiuseris, stebėjęs filmo kūrybą, dalijosi, kad jam plaukai ant rankų pasišiaušė nuo tvyrančios nuotaikos filmavimo aikštelėje. Filmą su didelėmis pertraukomis filmavome ilgiau nei metus, ir pamenu, kad net negalėdavau ramiai atsisėsti, nes atrodydavo, jog nuo visos tos įtampos saulė dingsta iš dangaus. Būtent dėl to filme atsirado daugiau muzikos, nei buvo planuota, nes atrodė, kad muzika sukuria tam tikrą atstumą tarp žiūrovo ir filmo, galbūt suteikia lengvos ironijos ir galimybę į viską pažiūrėti šiek tiek paprasčiau.

Eila Grybinaitė. Vilijos Buivydės nuotr.

Ar muzika, dainų žodžiai filme turi kokią nors ypatingą reikšmę?

Muzika man šiek tiek charakterizavo kiekvieną veikėją. Moteris, pavyzdžiui, klausosi klasikos, ir nors ji jau siaubingai sena, tokia tarsi nudėvėta, tūkstančius kartų klausyta, bet kiekvieną kartą skamba iškilmingai. Moteriai labai rūpi išorė, kaip atrodo ji ir jos šeima iš šono, svarbu tobulas šeimos portretas ir t .t. O vyrui išorė nesvarbi – jam gerai taip, kaip yra, jis patinka sau toks, koks yra iš tikrųjų, ir išorės nesureikšmina, tad ir muzika, kurios jis klausosi, romantiška, sentimentali, primenanti aštuntąjį dešimtmetį. Galbūt gali pasirodyti keista, kad kaskadininkas klausosi tokios romantiškos muzikos, bet ji tarsi jį sušvelnina, atskleidžia jo vidų, ne išorę, į kurią jis pernelyg nekreipia dėmesio. O mergaitės muzika – maištinga, kaip ir ji pati tame filme.

Filmo pabaigą drįsčiau vadinti kableliu, bet tikrai ne tašku, nes interpretacijų gali būti daugybė. Ir tai tikrai nebuvo ta pabaiga, apie kurią pagalvotum, jei tai būtų holivudinis banalus filmas tokiu pačiu pavadinimu. Kodėl filmą baigti norėjote būtent taip?

Visada džiugu, kai tavo kūrinys sukelia daug minčių kitiems žmonėms, nes man ir norisi, kad taip būtų, todėl neturiu vienareikšmio atsakymo į šį klausimą. Man atrodo, kad šią pabaigą kiekvienas ir suprasime skirtingai, pagal savo patirtį ir vertybes.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.