Beveik viso krikščioniškojo pasaulio miestuose, išskyrus nebent nuo politkorektiškumo paklaikusius, žiba kalėdinės eglės, ir iki Trijų Karalių turėtų žibėti. Jei ne eglės, tai bent jas kiek primenančios kūginės formos metalo ar plastiko konstrukcijos. Viena tokių stovi ir Katedros aikštėje, Vilniuje. Prie jos nuo ryto iki vakaro nenutrūksta bruzdesys, – įvairiausio amžiaus šventiškai nusiteikusi publika vaikštinėja, dairosi, ir, žinoma, fotografuojasi. Pastariesiems labiausiai ir skirtas švytintis „europietiškas“ užrašas Greeting from Vilnius. Žinoma, galėtų ten stovėti, pavyzdžiui, Linkėjimai iš Vilniaus. Bet mūsų mostas platus, mes žvelgiam plačiau, mes jau esame europai, be to, galvojame apie svečius iš viso pasaulio (europas yra tokia nauja tautybė – tai tiek plataus tarptautinio akiračio lietuvis, kad lietuviu net varžosi būti). Ką galėtų pagalvoti užsienietis, matydamas užrašą Linkėjimai iš Vilniaus? Pirmiausia jis gali supainioti miestus, jis žino Vilnius, o čia Vilniaus. Skiriasi tik viena raidė, bet Budapeštą nuo Bukarešto taip pat vos pora raidžių skiria. Na, jei dėl miesto pavadinimo dar galima susigaudyti, tai žodis Linkėjimai būtų visai nesuprantamas. Gal tai ksenohomofobai lietuviai rašo kažką dviprasmiško ir nepadoraus. Ką gali žinoti, gal Linkėjimai iš Vilniaus išvertus būtų pavyzdžiui, Damn from Vilnius, arba –Be off from Vilnius (pone Redaktoriau, patikrinkite, ar angliškai teisingai parašyta). Jokiu būdu negalima rašyti lietuviškai!  Baisią nepagarbą Vilniuje besilankantiems užsieniečiams parodytume, žiūrėk, koks nors užsienio turistas pasijustų ne kaip namie. Be to, lietuviškas pasveikinimas atrodytų kažkaip provincialiai, nesolidžiai, tarsi nebūtume Europa. Ar ne?

Turistus reikia gerbti ir mylėti, nes jie atsiveža ir praleidžia nemažai pinigėlių. Turizmas pasaulyje virto šaka verslo, kurio apyvarta siekia astronomines sumas. Yra šalių, kurių biudžete pajamos iš turizmo sudaro liūto dalį. Tačiau turizmas turizmui nelygu. Nemaža yra tokių, kurie važiuoja pigiau gero alaus pagerti arba... (padoriame laikraštyje nepatogu rašyti). Bet, tikėkimės, didžioji dalis nuoširdžiai domisi mūsų kraštu, žmonėmis, paveldu, valstybe, kurie nori kažką pamatyti, o ne vien pasidaryti selfiuką, lietuviškai  dabar vadinamą asmenuke. Asmenukė –  tai tokia paprastai išmaniuoju telefonu pasidaryta nuotrauka, kurioje vis tas pats veidas vypso įvairiausių „greetingsų“ fone.

O gal norima pasipuikuoti prieš provinciją: štai Vilnius – Europos Sąjungos valstybės sostinė su visokiausiomis ambasadomis ir atstovybėmis, o ne kokie Biržai ar Rietavas. Vilniuje pilna užsieniečių, čia net autobusuose pranešinėjama angliškai. Tačiau ar kartais neužmirštama, kad Vilnius pirmiausia yra Lietuvos sostinė, o Katedros aikštė yra pagrindinė valstybės aikštė. Greta dunkso Gedimino pilis, karalių rūmai. Čia per atostogas lankosi moksleiviai iš visos Lietuvos. Ar ne apie juos pirmiausia reikia galvoti? Kokį pavyzdį jiems rodo Lietuvos sostinė?  Šalia Vinco Kudirkos paminklo istoriniame pastate (adresas – Gedimino g. 9), kuriame 1918 m. dirbo Lietuvos Taryba, yra įsikūręs prekybos centras GO9 SHOP. MEET. LIVE. Virš pagrindinio įėjimo į gatvę išnešti garsiakalbiai, per kuriuos be perstojo angliškai klykia „legendos“. Ypač išraiškingai ir plačiai jos aidi tylų sekmadienio rytą, kai žmonės traukia į Katedrą.

Kad ir kur pažvelgsi – vien „prekių ženklai“. Kažkaip nutiko keliolika minučių lūkuriuoti prie Filharmonijos. The pub pubas THE PORTOBELLO, Hotel AMBER APLE Viešbutis (vietoje AMBER parašysi GINTARAS – atrodys nesolidžiai), California tapas & wine, RAMADA IMPERIAL (kam neaišku – Restaurant), CAFÉ MONMARTRE (čia gali gauti simple french food’ų). Epernay Baldessarini, Dress CODE, CORNELIANI, PALERMO, SPACE STYLECONCEPT – sprendžiant iš manekenų languose, tai rūbų parduotuvės. Šalia jų - stiklo dirbinių vitrina, kurioje GLASS MAGIC. Kad tai lietuviški dirbiniai, galima spręsti iš internetinio adreso www.stiklopaslaptis.lt. Toliau – HOUSE OF NAĪVE – taip pat lietuviški dirbiniai: Made in Lithuania. Ir tai vos ne visame Vilniuje. Žinoma, laikantis kalbos komisijos reikalavimų, daugumoje vitrinų yra ir lietuviškai parašyta, tačiau taip, kaip prekybininkai, rėksmingai skelbiantieji įvairias nuolaidas, kamputyje diskretiškai užrašo „yra papildomų sąlygų“.

Nuo sovietmečio, o gal ir nuo baudžiavos liko ūpas puikuotis užsienietiškais daiktais.  Sovietmetį užsieninių daiktų turėjimas reiškė tam tikrą visuomeninį statusą – turi pažinčių, prieini prie lovio, gauni išvažiuoti į užsienį ir panašiai. Primityvūs žmonės tuo puikuodavosi, tai išliko. Anais laikais susirinkus kompanijėlei, jeigu joje būdavo nors vienas ruskojazyčnas, buvo įprasta kalbėtis rusiškai. Bent jau liumpeniškoje aplinkoje. Dabar kiti laikai, dabar mes jau Europoje, dabar mes bet kuria proga stengiamės pasirodyti, kad mokame angliškai. Kaip kadaise arčiau dvaro buvę baudžiauninkai stengdavosi pasipuikuoti prieš kitus slebyzawodami lenkiškai. Ir į turistus mes žiūrime tarsi baudžiauninkai į ponus – susiriesi dvilinkas, žiūrėk, pinigėlį numes. Taigi, Greetings from Vilnius!

Atrodo, kad Lietuva per praėjusius metus dar labiau „suanglėjo“. Net kukliausias UAB‘as, aptarnaujantis vien artimos aplinkos žmones, būtinai pasivadina angliškai, it turėtų kažkokį nepaprastą tarptautinio garso prekės ženklą. Daugelyje vietų paprasčiausi daiktų pavadinimai ir kasdienės nuorodos (įėjimas/išėjimas, stumti/traukti) rašomi vien angliškai. O kiek visokių kultūrinių renginių, koncertinių programų pavadinama angliškai, kaip festivaliai liaudies buities muziejuje Rumšiškėse „Granatos Live“, Varėnos rajone prie Spenglos ežero „Yaga gathering“ arba lietuvių akordeonisto rengiami koncertai Lietuvos miestuose „Classic Live Show“. To niekaip kitaip nepaaiškinsi kaip dvasios provincialo kompleksais.

Laikas prisiminti, kad yra toks Lietuvos respublikos valstybinės kalbos įstatymas. Malonu pastebėti, kad, skirtingai nuo daugybės kitų, ypač su verslo reikalas susijusių, Kalbos įstatymas yra trumpas ir aiškus. Štai keli straipsniai:

16 straipsnis. Visų Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai daromi laikantis lietuvių kalbos normų.

17 straipsnis. Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba.           

18 straipsnis. Užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis negu užrašų valstybine kalba.

Manau, kad štai čia atsiveria puiki erdvė ir pareiga naujam Seimui, ypač kultūros komitetui. Už svajones ir kalbas apie tautinius drabužėlius vaikams, šimtą kartų būtų svarbiau pasiekti, kad Lietuvos įmonių pavadinimai ir prekių ženklai būtų lietuviški, kaip to reikalauja Valstybinės kalbos įstatymas ir sveika tautinė savigarba.