Anders Rydel „Knygų vagys“. Vilnius: Versus Aureus, 2016.

ANDERSAS RYDELIS – rašytojas ir žurnalistas, žurnalo „Konstnären“ vyriausiasis redaktorius. Knygų „Holivudą apvogę švedų piratai“ ir „Nulis, nulis – pasaulį pakeitęs dešimtmetis“ autorius. Rašo verslo, šių dienų aktualijų ir kultūros žurnalams „Veckans Affärer“, „Icon“ ir „Fokus“.

Knygos „Knygų vagys: dingusių bibliotekų paieškos“ autorius seka vagių pėdsakais ieškodamas dingusių bibliotekų ir prapuolusių knygų. Istorija pasakoja apie tai, kas vyko Berlyne, Prahoje, Paryžiuje ir kituose miestuose, tarp jų – ir Vilniuje. Autorius vaizdžiai aprašo savo kelią šiuolaikinėmis Vilniaus gatvėmis ir įvykius, kurie klostėsi nacių okupuotame mieste, dėmesį skirdamas 1945 metais sugriautam YIVO žydų mokslo institutui. Būtent instituto rūsyje nacistai rado tai, ko ieškojo – dešimtis tūkstančių knygų ir leidinių, kuriuos čia suvertė įsikraustę kareiviai.

Pateikiame ištrauką iš knygos:

1933 m. gegužės 10 d. vienuoliktą valandą vakaro Berlyno studentų procesija su fakelais patraukė Operos aikštės link. Priekyje buvo nešamas ant kuolo kaip nukirsdinto karaliaus galva pamautas Hiršfeldo biustas. Paskui jis kartu su iš instituto paimtomis knygomis įmestas į laužą. Tą patį vakarą knygų laužai suliepsnojo daugiau nei 90 skirtingų Vokietijos vietų. Vokiečių studentų asociacija parengė detalų laužų sukūrimo ir koordinavimo planą. Akcijos vyko centrinėse viešose vietose. Keliuose miestuose efektui sustiprinti suorganizuoti apšvietimo prožektoriai. Daug kur laužai sukrauti dar prieš kelias dienas ir papuošti Lenino nuotraukomis bei Veimaro respublikos vėliava.

Kai kur juodojo sąrašo knygos vežtos į aikštes jaučių traukiamais mėšlo vežimais, tarsi gabenamos į egzekucijos vietą. Kitur jos kaltos prie gėdos stulpų1. Proginėmis fakultetų uniformomis ir studentų klubų ženklais pasipuošę jaunuoliai žygiavo drauge su uniformuotais hitlerjugendo, SA, SS ir sukarintos savanorių organizacijos Stalhelm nariais. Skambėjo karinė muzika ir dainos, pavyzdžiui, „Nacionalsocialistų kovos daina“ (Kampflied der Nazionalsozialisten). Atliekant ritualinį knygų mėtymą į laužą kartotos devynios iš anksto parengtos „ugnies priesaikos“, jose minėti ir kai kurie pasmerkti rašytojai bei motyvai.

„Prieš dekadansą ir moralinį nuopuolį, už discipliną ir dorovę šeimoje bei valstybėje! Atiduodu liepsnoms Henriko Mano, Ernsto Glezerio (Ernst Gläser) ir Ericho Kestnerio raštus. Prieš sielai žalingą geidulių pervertinimą, už žmogiškosios dvasios garbę! Atiduodu liepsnoms Zigmundo Froido raštus. Prieš literatūrinę pasaulinio karo veteranų išdavystę, už tautos auklėjimą savigynos dvasia! Atiduodu liepsnoms Ericho Marijos Remarko raštus. Prieš įžūlumą ir aroganciją, už nemirtingos vokiečių liaudies dvasios puoselėjimą ir pagarbą jai. Atiduodu liepsnoms Kurto Tucholskio ir Karlo fon Oseckio raštus.“2

Į ugnį sumestos ir užsienio rašytojų knygos, kurios laikytos dekadansinėmis arba propaguojančiomis vakarietišką liberalizmą. Toks likimas ištiko Franco Kafkos (Franz Kafka), Ernesto Hemingvėjaus (Ernest Hemingway), Džeko Londono (Jack London), H. Dž. Velso (H. G. Wells) ir Emilio Zolia (Émile Zola) kūrinius. Simboliška, kad liepsnoms paaukotas ir Heinrichas Heinė.

Studentai, dėstytojai, rektoriai ir vietiniai nacistų vadukai rėžė kalbas gausiai susirinkusiems smalsuoliams. Manoma, kad Berlyne į Operos aikštę atėjo apie 40 000 žmonių, iš kitų miestų atvyko apie 15 000 žmonių3. Dar gausesnis būrys klausėsi tiesioginės radijo transliacijos iš Berlyno. Joje publikai kalbėjo Jozefas Gebelsas. Įvykio vietoje buvo ir filmavimo komanda, ji turėjo įamžinti akciją, kuri vėliau rodyta visos Vokietijos kino teatruose.

Ką tik Propagandos ministeriją įsteigęs Gebelsas slapta skatino studentų iniciatyvą, nors turėjo dar praeiti šiek tiek laiko, kol Volfgango Hermano sudarytas juodasis sąrašas tapo oficialios kultūros politikos dalimi. Kol kas tai dar nebuvo suformuluota. Patys nacistai taip pat laikėsi skirtingų nuomonių dėl literatūros politikos. Daliai partijos narių kėlė nerimą stiprus tarptautinis pasmerkimas, kurį galėjo sukelti knygų deginimas. Naujasis režimas pagrįstai baiminosi, kad gali prarasti 1933 m. pavasarį Vokietijoje įsisiūbavusių revoliucingų dešiniųjų nuotaikų kontrolę. Net ir Gebelsas oficialiai parėmė renginį tik paskutinę minutę.

Knygų laužai pirmiausia buvo ritualinis veiksmas, o ne visiškas Vokietijos bibliotekų ir lentynų „išvalymas“. Gebelsas puikiai suprato simbolinę laužų reikšmę istoriniu ir politiniu požiūriu. Tai buvo tarsi karštligiška naujai atgimusios Vokietijos krikšto ceremonija. Apsivalymas ugnimi laikytas priešistorinius laikus menančiu ritualiniu veiksmu, puikiai tinkančiu naujajam režimui. Apie tai savo kalboje susirinkusiems Berlyne kalbėjo ir pats Gebelsas: 

Ekstremaliam žydų intelektualumui atėjo galas... Ateities vokiečiai ne tik bus išsilavinę knygine prasme, bet ir turės charakterį. Tokia dvasia ir norime jus ugdyti. Jaunas žmogus privalo turėti drąsos pasitikti nenumaldomą šviesą, įveikti mirties baimę ir vėl pajusti jai pagarbą – tai yra jaunosios kartos užduotis. Todėl elgiatės tinkamai, šią vėlyvą valandą leisdami liepsnoms praryti piktas praeities dvasias. Tai stiprus, didingas ir simboliškas aktas. Čia žlunga intelektiniai lapkričio respublikos pamatai, bet iš pelenų triumfuodama kaip feniksas pakyla nauja dvasia4.

Knygų laužai liepsnojo įvairiose Vokietijos vietose iki vėlyvos vasaros. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Hamburge ir Heidelberge, jie užkurti net kelis kartus. Tuo pat metu buvo nesutariama dėl jų reikšmės. Daug vokiečių intelektualų, tarkime, Heinrichas Belis (Heinrich Böll) ir Hansas Majeris (Hans Mayer), tų įvykių per daug nesureikšmino ir laikė pirmiausia studentų išsišokimais, tegul ir labai nemaloniais. Jų manymu, knygų laužai buvo revoliucingų pavasarinių nuotaikų apraiškos, tai, ką naujasis režimas bėgant laikui „turėtų išaugti“. 

Zigmundas Froidas šį reiškinį pakomentavo lakoniškai: „Tik mūsų knygas? Anksčiau būtų sudeginę ir mus pačius.“ Kiti buvo daug labiau šokiruoti to, kaip greitai pasikeitė politiniai vėjai. Vėliau rašytojas Stefanas Cveigas savo memuaruose „Vakarykštis pasaulis“ (Die Welt von Gestern) aprašė, kaip daugeliui Vokietijos rašytojų tuomečiai įvykiai atrodė nesuvokiami: „Praėjus mėnesiui po to, kai Hitleris atėjo į valdžią, tokia bjaurastis kaip knygų laužai ir šventės su gėdos stulpais net ir patiems įžvalgiausiems atrodė neįmanomi dalykai, tačiau vos po kelių mėnesių tai tapo tikrove.“5

Nuomonės dėl knygų laužų reikšmės išsiskyrė ir užsienyje. Kai kurie atmetė akciją kaip „paiką“, „beprasmę“ ir „infantilią“. Kiti reagavo audringai. Kurčia ir akla amerikiečių rašytoja Helena Keler (Helen Keller), kurios knygos pateko tarp deginamų, parašė studentams atvirą laišką: „Istorija jūsų nieko neišmokė, jei manote, kad galite nužudyti idėjas. Tironai tai jau bandė, tačiau idėjos vėl atsigaudavo ir kirsdavo jiems dar stipriau.“6 Žurnalas Newsweek vadino laužus „knygų holokaustu“, o The Times tai praminė „bibliokaustu“. Stipriausios reakcijos sulaukta iš žydų intelektualų ir organizacijų. Rašytojas Liudvikas Luisonas (Ludwig Lewisohn) žurnale The Nation išpranašavo grįžimą į naujus „viduramžius“ ir prilygino knygų laužus išpuoliui prieš „dvasinį gyvenimą, intelektą ir žmogaus sielos teises“7.

Aštriausia buvo Niujorke įsikūrusio Amerikos žydų kongreso (American Jewish Congress) reakcija. Kongresas traktavo akciją kaip režimo antisemitizmo ir Vokietijos žydų persekiojimo išraišką. Įvairiuose JAV miestuose vyko demonstracijos, o Niujorke gegužės 10 d. susirinko 100 000 žmonių. Tai buvo viena didžiausių kada nors mieste vykusių manifestacijų.

Knygų laužai jau tada sulaukė žiniasklaidoje didžiulio atgarsio, o po karo, matant simbolines sąsajas su holokaustu, įgavo dar didesnę reikšmę. Nors tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis toks atvejis istorijoje, knygų laužai Vokietijoje tapo stipriausia cenzūros ir priespaudos metafora. Kad ir kur buvo pradedama deginti knygas, tai laikyta moraliniu įspėjimu. JAV apie tai prisiminta jau XX a. šeštame dešimtmetyje protestuojant prieš senatoriaus Džozefo Makarčio (Joseph McCarthy) antikomunistinius kryžiaus žygius, per kuriuos iš daugumos Amerikos bibliotekų buvo išmetamos „ardomojo pobūdžio“ knygos.

Knygų laužai buvo pirmasis žingsnis, pradėjęs formuoti nacistų kaip „kultūrinių barbarų“ režimo portretą. Knygų deginimas virto ketvirtame ir penktame dešimtmetyje vykusio intelektinio naikinimo simboliu. To, kaip nacistai perėmė visos tautos kalbinių, kultūrinių ir kūrybinių ištakų kontrolę, taip pat nacistų vykdyto susidorojimo su priešais ne tik fizine, bet ir kultūrine prasme.

Tuo pat metu knygų laužų ir kultūrinio paveldo dūmai užtemdė ką kita. Vėliau pasaulis tą reiškinį traktavo panašiai kaip nacistai – laikė ritualiniu vaidinimu ir propagandiniu spektakliu. Degančių knygų vaizdai yra pernelyg masinantys, per daug veiksmingi ir pernelyg simboliniai, kad būtų nenaudojami rašant istoriją. Knygų laužai tapo paveikia kultūros naikinimo metafora, kuri užgožė kitą, daug nemalonesnį ir sudėtingesnį pasakojimą. Apie tai, kad nacistai ne tik degino knygas, bet ir rinko jas su fanatišku užsidegimu.

Lėtai gęstant Vokietijos knygų laužų žarijoms, nacistų intelektualų ir ideologų galvose ėmė bręsti planas. Tai buvo ne intelektinio, kultūrinio ir literatūrinio genocido gairės, o kai kas daug šiurpesnio. Iš viso 1933 m. gegužę sudeginta tik pora dešimčių tūkstančių knygų, tačiau pasitelkus partijos taikytas priemones konfiskuota ir pavogta kur kas daugiau. Dažnai tai daryta slapta. Kai studentai nusiaubė Seksualinių mokslų institutą Berlyne, SA konfiskavo didesnę dalį jo bibliotekos per 10 000 knygų. Tačiau jos nuvežtos ne į Operos aikštę, o į organizacijos būstinę.

Nacistai neketino suvesti sąskaitų su priešais visiškai sunaikindami komunistų, socialdemokratų, liberalų, homoseksualų, žydų, romų ir slavų literatūrą bei kultūros paveldą. Iš tiesų nacistai buvo ne tos rūšies „kultūriniai barbarai“, kokiais dažnai vaizduoti. Nestigo jiems ir intelektualumo. Veikiau jie siekė sukurti naują „intelektinę būtybę“, kurios vertybių ištakos būtų ne liberalizmas ir humanizmas, o nacija ir rasė.

Nacistai ne nusigręžė nuo profesorių, mokslininkų, rašytojų ir bibliotekininkų, o ketino juos užverbuoti kovai, kuriant naują žmogų ir naują pasaulį. Jie planavo suformuoti intelektinių ir ideologinių karių armiją, kuri apsiginklavusi rašikliais, mokslo darbais ir knygomis kariaus protinį karą su Vokietijos ir nacionalsocializmo priešais.

1936 m. Miunchene įsteigtas Žydų klausimo tyrimų skyrius (Forschungsabteilung Judenfrage) – institutas, kurio tikslas buvo įteisinti režimo vykdomą politiką prieš žydus. Jis buvo nacistų istoriko Valterio Franko (Walter Frank) vadovaujamo naujosios Vokietijos valstybinio istorijos instituto (Reichsinstitut für die Geschichte des neuen Deutschlands) filialas. Per lapkritį vykusį atidarymą kitas nacistų istorikas Karlas Aleksanderis fon Miuleris (Karl Alexander von Müller) savo kalboje apibūdino intelektinį karą, kurį ketino kariauti režimas:

Kuo istoriniai tyrimai gali prisidėti prie didžiosios mūsų tautos politinės kovos? Tyrimų užduotis nėra tiesioginė kova dėl valdžios, tačiau jie gali nulieti ginklą, tapti mūsų skydu, ugdyti kovotojus, įžiebti jų širdyse ugnį ir užgrūdinti ateities išbandymams. [...] Šio instituto tikslas yra kurti vieno svarbiausių mūšių – kovos dėl minčių – ginklus. Institutas griežtai mokslo priemonėmis augins jaunus karius, drauge puoselėdamas jų kūrybingumą8.

Toji armija turėjo įteisinti Vokietijos pretenzijas į pasaulį, sumalti jos priešus „mokslo priemonėmis“ ir padėti intelektinius pamatus, ant kurių tūkstantmečius stovės Trečiasis reichas. Visai kaip nacionalsocializmo valstybės pavyzdžiu laikyta ne tik armijų ir architektų, bet ir istorikų bei poetų kurta Romos imperija, tūkstantmetis vokiečių reichas turėjo būti statomas ne tik krauju, akmeniu, bet ir žodžiais.

Šiame kare knygos buvo ne auka, veikiau ginklas. Nacistai ketino nugalėti priešus ne tik mūšio lauke, bet ir protu. Tokia pergalė būtų prisimenama ilgiau nei mirtys, tautų žudynės ir holokaustas. Priešus norėta ir sunaikinti, ir įteisinti savo veiksmus ateities kartoms. Ne pražudyti jų literatūrinį ir kultūrinį paveldą, o jį pavogti, valdyti ir iškraipyti. Atgręžti prieš juos jų pačių bibliotekas ir archyvus, jų praeitį, paveldą ir prisiminimus. Užkariauti teisę rašyti jų istoriją. Siekiant įgyvendinti šią mintį pradėta didžiausia pasaulio istorijoje knygų vagystė.


----
1 Loc 579 i Literature in Third Reich, Kindle.

2 Karlsson, Ingemar, Ruth, Arne: Samhallet som teater, p. 148–149, Liber, 1983.

3 Hill, E. Leonidas: „The Nazi Attack on „Un-German“ Literature, 1933–1945“, p. 16: The

Holocaust and the Book (red. Jonathan Rose), University of Massachusetts Press, 2001.

4 Goebbels, Joseph, Volkischer Beobachter, 1933 m. gegužės 12 d.

5 Zweig, Stefan: Varlden av i gar, p. 395. Ersatz, 2011, vert. Hugo Hultenberg.

6 Stern, Guy: The Burning of the Books in Nazi Germany, 1933: The American Response.
Simon Wiesenthal Annual, vol. 2, chapter 5.

7 Holocaust Encyclopedia: „Immediate American Responses to the Nazi Book Burnings“.

www.ushmm.org, United States Holocaust Memorial Museum, 2014.

8 Daxelmuller, Christoph: „Nazi Concept of Culture and the Erasure of Jewish Folklore“,

p. 79: The Nazification of an Academic Discipline: Folklore in the Third Reich, John Wiley

& Sons, 1994.