Popiežiaus dokumente apie meilę šeimoje – dėmesys vaikų auklėjimui.

STIPRINTI VAIKŲ AUKLĖJIMĄ

Tėvai visada daro įtaką savo vaiko moralinei raidai – į gera ar į bloga. Todėl geriausia šią neišvengiamą atsakomybę prisiimi ir ją įgyvendinti sąmoningai, entuziastingai, racionaliai ir tinkamai. Kadangi šeimos auklėjamoji funkcija tokia svarbi ir tapo labai sudėtinga, norėčiau tai aptarti išsamiau.

Kur vaikai?

Šeima negali atsižadėti būti paramos, lydėjimo, vadovavimo vieta, ji turi iš naujo pergalvoti savo metodus ir atrasti naujų išteklių. Turi apmąstyti, kokiems dalykams nori leisti paveikti savo vaikus. To siekiant nevalia vengti pasidomėti, kas stengiasi pasirūpinti jų pramogomis, kas skverbiasi į jų kambarius pro ekranus, kas duoda toną leidžiant laisvalaikį. Išvengti kenksmingos įtakos leis tik akimirkos, praleistos drauge su jais paprastai ir maloniai kalbantis apie svarbius dalykus, ir sveikos galimybės, mūsų siūlomos laikui naudingai praleisti. Visada reikia būti budriems. Niekada nėra gerai palikti juos sau. Tėvai turėtų orientuoti ir parengti vaikus bei paauglius taip, kad jie mokėtų susidoroti su situacijomis, kurias gali ženklinti, pavyzdžiui, agresijos, piktnaudžiavimo ar narkomanijos grėsmės.

Vis dėlto perdėtas rūpinimasis nėra auklėjimas. Neįmanoma kontroliuoti visų situacijų, į kurias gali patekti vaikas. Čia galioja principas: „Laikas pranoksta erdvę“.

Tai reiškia, jog svarbiau išjudinti procesus nei vyrauti erdvėje. Jei kuris nors iš tėvų perdėtai rūpinasi norėdamas žinoti, kur yra jo vaikas, ir kontroliuoti visus jo žingsnius, jis tiktai mėgina vyrauti jo erdvėje. Tada jis neauklėjamas, nesustiprinamas, neparengiamas imtis iššūkių. Svarbiausia yra su didele meile išjudinti vaiko brendimo laisvę, rengimosi, visapusiško augimo, autentiškos autonomijos puoselėjimo procesus. Tik taip vaikas įgis tai, ko jam prireiks apsiginti ir protingai bei apdairiai elgtis sunkiomis aplinkybėmis. Todėl didysis klausimas yra ne tai, kur ir su kuo tam tikru momentu yra vaikas, bet kur jis yra egzistenciniu matmeniu, kur jis yra savo įsitikinimų, tikslų, troškimų, gyvenimo planų aspektu. Todėl tėvų klausiu: „Ar mėginame suprasti, kur vaikai iš tiesų yra savo kelyje? Ar žinome, kur yra jų siela? Ir pirmiausia: ar norime žinoti?“.

Jei branda būtų tik išskleidimas to, kas yra genetiniame kode, darbo daug nebūtų. Protingumas, tinkamas vertinimas ir sveikas protas priklauso ne vien nuo grynai kiekybinių augimo veiksnių, bet ir nuo ištisos grandinės elementų, susijungiančių asmens viduje, tiksliau sakant, jo laisvės centre. Kiekvienas vaikas neišvengiamai nustebina mus savo planais, kylančiais iš tos laisvės ir netelpančiais į mūsų schemas, ir gerai, kad taip yra. Auklėjimas apima užduotį skatinti atsakingą laisvę esmingai svarbiomis akimirkomis rinktis protingai, vadovaujantis sveiku protu; ugdyti asmenis, kurie be išlygų suvokia, kad jų rankose yra jų pačių ir jų bendruomenės gyvenimas ir kad ta laisvė yra neįkainojama dovana.

Vaikų etinis ugdymas

Net jei tėvams ir reikalinga mokykla savo vaikų baziniam lavinimui laiduoti, jie niekada niekam negali iki galo deleguoti jų moralinio ugdymo. Asmens emocinis ir etinis vystymasis reikalauja pamatinės patirties – tikėjimo, kad jų tėvai verti pasitikėjimo. Štai auklėjamoji pareiga: meile ir liudijimu sužadinti vaikų pasitikėjimą, įkvėpti meilės kupiną pagarbą. Kai vaikas nebesijaučia esąs tėvams brangus, nors ir netobulas, ar mato, kad juo nuoširdžiai nesirūpinama, tai padaro gilių žaizdų, sukeliančių daug sunkumų jo brendimo kelyje. Toksai stygius, toks emocinis apleistumas skaudina labiau nei galimas pabarimas už netikusį elgesį.

Tėvų užduotis apima valios, gerų įpročių ir emocinių polinkių į gėrį ugdymą. Tai reiškia išmoktinas elgsenas ir subrandintus polinkius pateikti kaip trokštamus. Tačiau tai visada yra procesas, kai nuo to, kas netobula, žengiama didesnės pilnatvės link. Troškimas prisitaikyti prie visuomenės ar įprotis atsižadėti nedelsiamo pasitenkinimo prisitaikant prie normos bei laiduojant gerą sugyvenimą, jau savaime yra pradinė vertybė, įkvepianti pasirengimą vėliau kilti prie aukštesnių vertybių. Moralinis ugdymas visada įgyvendintinas aktyviais metodais bei auklėjamuoju dialogu, paisančiu vaikų jautrumo ir kalbos. Be to, toks ugdymas turėtų vykti induktyviai, taip, kad vaikas galėtų savaime atrasti tam tikrų vertybių, principų ir normų svarbą, užuot primetinėjus juos kaip neginčytinas tiesas.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 6