Skrydis aukštai danguje ar virš kalnų, apžiūrint tai, ko būnant žemėje niekada nepamatysi. Būtent tai dažnai sužavi sklandymo sporto entuziastus. Ignas Bitinaitis – vienas jauniausių Lietuvos sklandymo rinktinės narių. Vaikinas, 11-os metų jau gebėjęs savarankiškai sklandyti aerodrome, po kelerių metų atstovavo Lietuvai įvairiuose pasaulio sklandymo čempionatuoseJis tikina – sklandant atsiveria visiškai naujas pasaulis.

Ignas Bitinaitis. Laikaski.lt archyvo nuotr.

Sklandymu pradėjote užsiimti labai anksti. Kaip ši veikla atsirado jūsų gyvenime, kai daugelis bendraamžių dar, ko gero, net nežinojo, kas tai yra?

Linkau į aviaciją dar pradinėse klasėse, pradėjęs gaminti mažus lėktuvėlius, su kuriais dalyvaudavau įvairiose varžybose. Tam įtakos tikriausiai turėjo mano senelis, kuris buvo pilotas mėgėjas bei sklandytojas, nors iki tol skristi kartu su juo dar nebuvo tekę.

Kiek vėliau pradėjau konstruoti varžybinius, gan nemažus, radijo bangomis valdomus sklandytuvus bei lėktuvus. Maždaug tuo metu senelis, pastebėjęs mano polinkį, pakvietė paskraidyti kartu su juo nedideliu lėktuvu. Kuo toliau, tuo dažniau pradėjau skraidyti tikrais lėktuvais, išmokau juos valdyti.

Kai užsidarė modelių būrelis, susidomėjau vaikų sklandymu. Būdamas maždaug 11 metų aerodrome gebėjau savarankiškai skraidyti nedideliais, iki penkių metrų pakylančiais sklandytuvais. 15-os jau galėjau pradėti mokytis skraidyti tikrais sklandytuvais, todėl pradėjau lankyti kursus. Per 16-tą gimtadienį gavau sklandytojo, o po pusmečio  – ir piloto mėgėjo licencijas, kurios leido skraidyti lėktuvais bei sklandytuvais. Atsivėrė visas dangus – galėjau vienas lėktuvu ar sklandytuvu keliauti po visą pasaulį, tačiau negalėjau pats nuvažiuoti iki aerodromo. Ironiška.

Koks turi būti žmogus, norintis tapti geru sklandytoju?

Smalsus. Užsiimant sklandymo sportu, nuolatos tenka domėtis meteorologiniais reiškiniais bei technikos naujovėmis, kad varžybose galėtum pasinaudoti kiekviena proga ir įgyti pranašumą prieš varžovus. Taip pat reikia būti ištvermingam. Ilgai trunkančiose varžybose atsiranda tiek fizinis, tiek psichologinis nuovargis, todėl paskutinėmis dienomis pilotai neretai padaro taktinių klaidų ir pralaimi varžybas.

Ne mažiau svarbu yra ugdyti loginį mąstymą, gebėti šaltakraujiškai priimti sprendimus kritiniais momentais – sklandant virš didžiulių miškų masyvų ar kalnų tarpeklių kartais vienas klaidingas sprendimas ar pasikarščiavimas gali turėti itin liūdnų pasekmių.

Esate minėjęs, kad ore praleidote jau apie 750 valandų, be to, dažnai dalyvaujate įvairiose varžybose. Su kokiomis neįprastomis situacijomis per šitą laikotarpį teko susidurti?

Kartą dviejų kilometrų aukštyje padebesiuose pamačiau didžiulį besisukantį tuščią šiukšlių maišą – vis dar neteko girdėt tokio atvejo iš kitų pilotų.

Dar labiau įsiminiau situaciją 2015 metais Australijoje vykusiame Pasaulio Jaunimo sklandymo čempionate. Labai greitai ir netikėtai apsiniaukus dangui, buvau priverstas leistis į javų laukus. Tai gana įprasta procedūra, tačiau žinant, kad iki galo neatlikęs užduoties realiai pralaimi varžybas, buvo labai nesmagu. Vos  nusileidęs, pasižiūrėjęs pro gaubtą pamačiau didžiulę mėlyną gyvatę, kuri palindo po važiuokle ir dingo. Teko užsidarius sklandytuve sėdėti tris valandas 42 laipsnių karštyje, kol atvažiavo komanda ir apžiūrėjo, ar gyvatė iššliaužė lauk. Vakare paaiškėjo, jog tai buvo viena nuodingiausių Australijoje aptinkamų gyvačių.

Dažnai sklandymas yra lyginamas su paukščio skrydžiu – ir tie, ir kiti sklendžia dangumi be motoro. Kuo Jus patį žavi šis užsiėmimas?

Sklandant iš tiesų neretai tenka sutikti paukščius. Skrendi šalia erelio ar gandro, jis pasuka galvą, pasižiūri į tave, tu pasižiūri į jį, o po kiek laiko nulekiate savo keliais.

Tačiau sklandyme mane labiausiai žavi vaizdai – sklendi šalia debesų, matai visą jų kaitą. Regi, kaip vienoje pusėje debesys pučiasi ir vilnija, kitoje – krinta ir griūna. Atrodo kaip gyvi sniego kalnai. Ypač įspūdingos būna audros. Skrendant per lietų, kai vienas sparnas yra lietuje, o kitas – saulėje, lietaus ribą matai taip aiškiai, kaip niekada. Jei pasiseka pakilti virš debesų, tai skrendant palei pat jų viršūnes, ant debesies matai apskritą vaivorykštę, o jos centre visada būna sklandytuvo šešėlis.

Net nekalbu apie sklandymą kalnuose, kur gali lėkti kalnų viršūnėmis pro kalnų ožius ir alpinistus, lengvai apžiūrinėdamas neįkopiamus šlaitus ir viršūnes. Atsiveria visiškai naujas pasaulis, kurio būdamas ant žemės galbūt taip niekada ir nepamatytumei.

Universiteto žurnalistas