Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Seime buvo registruotas naujų pataisų paketas, kuris sušvelnintų itin liberalų reguliavimą ir pasiektų tam tikrą kompromisą tarp pagalbinio apvaisinimo būdu pradėto vaiko ir nevaisingos poros interesų. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Valentinas Mikelėnas Seimui pateikė ekspertines išvadas, kuriose kalbėdamas apie naujas pataisas teigia, kad Europos Tarybos Žmogaus teisių konvencijos 8 str. garantuoja nevaisingų porų teisę turėti vaikų; embrionų eksporto draudimą vertina kaip galimą Europos Sąjungos teisėje galiojančio laisvo kapitalo judėjimo principo pažeidimą; o embrionų kūrimo ribojimą – kaip medicinos, o ne teisės klausimą.

Tačiau kitų teisininkų požiūris į pagalbinio apvaisinimo reguliavimą iš esmės skiriasi. Apie siūlomus esminius galiojančio įstatymo pakeitimus kalbamės su Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto profesoriumi dr. Jonu Juškevičiumi ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentu dr. Vaidotu Vaičaičiu.

Kaip vertinate Įstatymo pataisą, pagal kurią pagalbinio apvaisinimo būdu pradėtas vaikas, sulaukęs pilnametystės, galėtų sužinoti lytinių ląstelių donoro tapatybę?

J. Juškevičius: Ši nuostata nėra kažkuo revoliucinga. Vaiko teisių konvencijos 7 str. įtvirtina vaiko teisę žinoti „kiek tai įmanoma“ savo biologinius tėvus, o valstybėms – pareigą įgyvendinti šią teisę. Šiuolaikinė žmogaus teisių doktrina Valstybės diskreciją teisiškai atimti dalį ar visų vaiko tapatybės elementų vertina kritiškai. Būtent JT Vaiko teisių komiteto kritika paskatino daugelį Europos valstybių, kaip, pvz., Norvegija (2003 m.), Nyderlandai (2004 m.) ar Jungtinė Karalystė (2005 m.) atsisakyti įstatymuose įtvirtintos lytinių ląstelių donorų anonimiškumo privilegijos. Taigi, ši tendencija praktiškai konsolidavosi, ir būtų tik laiko klausimas, kada po JT Vaiko teisių komiteto ataskaitos dėl vaiko teisių padėties Lietuvoje mūsų įstatymų leidėjas būtų priverstas spręsti šią problemą.

V. Vaičaitis: Visų pirma reikia pasidžiaugti, kad pagalbinio apvaisinimo teisinis institutas Lietuvoje pagaliau iš poįstatyminio lygmens buvo pakeltas į įstatymo lygmenį. Čia reikia priminti, jog pagal Lietuvos Konstituciją – visi su žmogaus gyvybe susiję klausimai turi būti reguliuojami išmitinai įstatymu, kuris yra tinkamiausia svarbiausių žmogaus ir valstybės klausimų reguliavimo priemonė demokratinėje valstybėje, leidžianti derinti įvairių visuomenės grupių interesus ir užtikrinti bendrąjį gėrį. Taip yra todėl, jog tik parlamente gali vykti vieši svarbiausių visuomenės klausimų debatai, į kuriuos įtraukiamos visos suinteresuotos pusės, tuo tarpu Vyriausybės posėdžiai ar juo labiau sveikatos ministro įsakymų priėmimo procedūros tokio proceso užtikrinti negali. Čia taip pat galima apgailestauti, jog Lietuvoje šiuo metu vis dar galioja kai kurie poįstatyminiai su žmogaus gyvybe susiję teisės aktai, o žinomiausias iš jų turbūt yra 1994 m. Sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“, kuris bent jau pagal priėmimo formą prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. 

2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostatos daugeliu atveju siekia ieškoti balanso ir kompromiso tarp įvairių interesų: tėvų noro turėti vaikų, (auginančių vaiką) tėvų teisės neatskleisti lytinių ląstelių donoro tapatybės ir pastarųjų teisės į konfidencialumą bei vaiko teisės žinoti savo biologinius tėvus; medicinos mokslo vystymo ir moters sveikatos; pagaliau – interesų tarp pagalbinį apvaisinimą atliekančių klinikų verslo bei etinių žmogaus embriono ir negimusio vaiko apsaugos (pvz., nuo komercinių sandorių) balanso. Kitaip tariant, vienų asmenų teisės ar interesai turi būti derinami su kitų asmenų teisėmis ir interesais. Be to, čia galima pabrėžti ir tai, kad ieškant minėtų interesų balanso būtina atsižvelgti į tai, jog mūsų Konstitucija žmogaus teisei į gyvybė ir ypač – prigimtinei žmogaus teisių sampratai teikia prioritetą prieš kitas žmogaus teisės ar minėtus interesus.  Diskusija šio Įstatymo priėmimo klausimu visuomenėje parodė, kaip nėra lengva suderinti visus šiuos interesus ir kaip lengva diskusijoje nuslysti paviršiumi, nematant ar nenorint matyti šio klausimo kompleksiškumo. Beje, man šiame įstatyme pritrūko atsižvelgimo į dar vieną konstitucinę vertybę – tai medicinos darbuotojų teisės atsisakyti vykdyti kai kurias su pagalbiniu apvaisinimo susijusias procedūras, jei tai galėtų prieštarauti konkretaus darbuotojo moraliniams įsitikinimams ar kitaip varžyti jo sąžinės laisvę. 

Būtent šių interesų balanso kontekste ir reikia vertinti Įstatyme numatytą vaiko teisę gauti informaciją apie lytinių ląstelių donorą. Tokia teisė kyla iš Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje įtvirtinto principo, kad visuose su vaiko statusu susijusiuose teisės aktuose būtina laikytis vaiko interesų.

Ar embrionų eksporto iš Lietuvos draudimas nepakenktų nevaisingų porų interesams (būtų leidžiama išvežti embrionus ir ląsteles autologiniam naudojimui)? Ar tai nepažeidžia Europos Sąjungos teisėje įtvirtinto laisvo kapitalo judėjimo principo?

J. Juškevičius: Labai abejoju, ar egzistuoja nevaisingų porų teisinis interesas eksportuoti embrionus. Priešingai, teisėje egzistuoja principas, kad žmogus ar jo kūno dalys negali būti komercinės apyvartos objektu. Draudimas eksportuoti embrionus ar lytines ląsteles ne autologinio naudojimo tikslu būtų visiškai teisėta, t. y. neprieštaraujanti nei ES, nei Pasaulio prekybos organizacijos teisei, ir kartu logiška priemonė, užtikrinanti veiksmingą Civilinio kodekso 2.25 straipsnio nuostatų funkcionavimą (LVI past. – šis str. nustato, kad  Žmogaus kūnas, jo dalys ar organai ir audiniai negali būti komercinių sandorių dalyku).

Nepriklausomo eksperto pateiktas argumentas dėl laisvo kapitalo judėjimo principo galimo pažeidimo man kol kas yra galvosūkis. Neatrodytų, kad buvo turima omenyje, jog žmogaus embrionas gali būti piniginiu ekvivalentu, ar kad laisvas kapitalo judėjimas apimtų natūrinius ar barterinius mainus.

V. Vaičaitis: Manau, kad žmogaus embrionų „eksporto“ ribojimas ir draudimas juos naikinti ar naudoti eksperimentams kaip tik ir atitinka kompromisą tarp nevaisingų porų interesų, iš vienos pusės, ir žmogaus embriono apaugos, iš kitos pusės. Šiuo atveju žmogaus embrionų prilyginimas „kapitalui“ tiek nacionalinės, tiek ES teisėje įtvirtintos kapitalo judėjimo laisvės kontekste man atrodo būtų nekorektiškas nei teisės, nei moralės požiūriu. 

Ar draudimas sunaikinti užšaldytus embrionus, atiduoti juos eksperimentams yra pagrįstas ir proporcingas? Ar neribotas embrionų saugojimas pernelyg neapsunkins nevaisingų porų?

J. Juškevičius: Visų pirma toks draudimas neprieštarauja jokiems tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams žmogaus teisių srityje. Be to, Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos, kurią ratifikavo ir Lietuva, 27 str. leidžia valstybėms nusistatyti griežtesnius apsaugos standartus biomedicinos srityje. Europos Žmogaus teisių teismo Didžioji kolegija savo ruožtu pripažino, kad žmogaus embrionui reikalinga teisinė apsauga, bei konstatavo valstybių narių diskreciją pačioms nusistatyti pagalbinio apvaisinimo metu sukurto embriono apsaugos lygį, taip pat įskaitant ir draudimą su juo atlikti mokslinius eksperimentus (plg. Parillo prieš Italiją, 2015).

Kaip vertinate galimybę atiduoti nepanaudotus embrionus donorystei, kad kita nevaisinga pora galėtų juos „įsivaikinti“?

J. Juškevičius: Embriono „įvaikinimo“ galimybė, mano įsitikinimu, neprieštarautų egzistuojantiems teisės principams. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad embrionų „įvaikinimu“ gali būti pasinaudojama, bandant apeiti draudimą prekiauti žmogaus embrionais ir tokiu būdu diskredituojant kilnų tikslą. Todėl įstatymų leidėjui būtina nustatyti labai aiškias ir griežtas tokio „įvaikinimo“ sąlygas.

Ar tarptautiniai arba nacionaliniai teisės aktai įtvirtina nevaisingų porų teisę turėti vaikų?

J. Juškevičius: Mano žiniomis, kol kas joks tarptautinis teisės aktas ar Europos Žmogaus Teisių Teismo precedentas nėra įtvirtinęs nevaisingų porų teisės turėti vaikų. Kad ir kiek technologiškai būtų pažengęs pagalbinis apvaisinimas, jo sėkmingumo rezultatai yra kol kas kuklūs, kurie vargu ar pagrįstų tokius teisinius lūkesčius. Kita vertus, minėto teismo Didžioji kolegija byloje S. H. prieš Austriją konstatavo, kad donorystės ribojimas nesukelia diskriminacijos bei nepažeidžia asmenų teisės į privataus gyvenimo gerbimą.