Kai tik žmonės sugalvojo langus, tuoj pat buvo išrastos užuolaidos. Baisiai patogus išradimas – užsitraukei jas ir nematai, kas vyksta kitapus lango. O ir tavęs niekas nemato. Gali apsimesti, kad su tuo, kas vyksta lauke, tu niekaip nesusijęs. O gal tavęs apskritai nėra namuose.

Olandai, pavyzdžiui, užuolaidų nemėgsta. Lietuviai jas dievina. Olandai kartais apskritai neturi užuolaidų, ir visai ne dėl to, kad Olandijoje jos brangios. Lietuviai užuolaidas turi ir jomis naudojasi, kartais net ir dieną. Kad namuose nebūtų pernelyg šviesu. Kad galima būtų stebėti pasaulį, o pasaulis to nesuprastų. Kad galėtum stebėti, bet tiesiogiai nedalyvauti. Kai reikia išlaukti, kuo viskas pasibaigs. Ir kaip būna baisu, kai pasirodo, kad gatvėje kažkas pažvelgė į tavo langą ir galbūt tave pastebėjo, tūnantį kambaryje ir viską stebintį per užuolaidos kraštelį. Net nuo lango atšoki. Gal nepamatė.

Šias mūsų tautines keistenybes galima pavadinti „užtrauktų užuolaidų sindromu“. Jis buvo akivaizdus per abi sovietines okupacijas, kai žmonės baimingai stebėjo į tremtį vežamus kaimynus, per nacių okupaciją, kai buvo žudomi kaimynai žydai, ir kažkokiu būdu iš kartos į kartą persidavė iki mūsų dienų. „Užtrauktų užuolaidų sindromu“ sergantys žmonės gyvenime vadovaujasi neišsemiamais lietuvių tautosakos lobynais, kurių dauguma atėjo iš baudžiavos laikų ir laikomi tikrais minties šedevrais. „Prieš vėją nepapūsi“, „žinok savo vietą“, „ne mano pupos, kas man darbo“, „teisybė akla“, „viltis – kvailių motina“, „duok kvailiui kelią“. Atvirai kalbant, šias nesąmones reiktų uždrausti, o ne jomis didžiuotis. Antra vertus, jos daug pasako apie mūsų visuomenę, kuri imituoja esanti pilietinė (nes tai madinga), nors tokia dar toli gražu nėra.

Teorinis pilietiškumas yra bevertis, nes tai išimtinai su praktiniu gyvenimu susijusi sąvoka. Pilietiškas žmogus ir „užtrauktų užuolaidų sindromo“ kamuojamas stebėtojas yra skirtingų planetų gyventojai, nors iš tiesų gyvena toje pačioje bendruomenėje. Pilietiškumas yra kasdienė būsena, susijusi ne tik su valstybe plačiąja prasme, bet ir bendruomene, kuriai priklausai. Pilietiškas asmuo negali atsiriboti nuo to, kas vyksta jo bendruomenėje ir apsimesti, kad su juo pačiu tai nėra susiję. Ir didelis paradoksas nutinka tuomet, kai teorinį pilietiškumą visada garsiai propagavęs žmogus realiame gyvenime pasirodo esąs tiesiog užtrauktų užuolaidų mėgėjas – stebėtojas. Rodos, Albertui Einšteinui priskiriama frazė apie tai, kad pasaulis yra pavojinga vieta – bet ne dėl darančių bloga, o dėl stebinčių ir nieko nedarančių. Tokius stebėtojus, ignoruojančius viską, kas vyksta aplinkui, prieš dešimtmetį nužudyta Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja vadino „petunijų augintojais“. Bet „užuolaidų“ metafora man atrodo tikslesnė.

Garsioji su Vilniaus „Laisvės“ gimnazija susijusi istorija, kai gruodžio viduryje mokiniai sukėlė visuotinį maištą, buvo plačiai nušviesta žiniasklaidoje. Bet ši istorija dar įdomesnė „užuolaidų sindromo“ aspektu. Gruodžio 14-oji buvo diena, kai du šimtai gimnazistų, daugelis galbūt pirmą kartą gyvenime, iš pasyvių stebėtojų virto piliečiais geriausia šio žodžio prasme. Kartu ši diena apnuogino didelės dalies mokytojų būklę – visu gražumu pasirodė, kad „užtrauktų užuolaidų sindromas“  būdingas nemažai daliai pedagogų kolektyvo. Veltui jų dairėsi suvažiavusi žiniasklaida. Pedagogų, kurie oficialiai ugdo pilietiškumo vertybes XXI amžiaus jaunuolių kartai, bet kritiniu gimnazijos gyvenimo momentu išsigando viešai pasakyti, ką mano apie mokyklos bendruomenę ištikusią krizę. O tie įžūlūs mokiniai staiga ėmė taikyti pilietiškumą praktiškai ir per vieną dieną praaugo savo mokytojus visa galva. Negirdėtas dalykas. Būtina bausti, buvo pažeistos visos taisyklės – taikliai pastebėjo griežtieji interneto portalų komentatoriai, prisidengę savomis užuolaidomis – anoniminiais vardais. Juk negali būti, kad gimnazistai ir tėvai patys nutarė protestuoti prieš tai, kas vyksta jų bendruomenėje. Kažkas jiems liepė. Joks prisiekęs užuolaidų mėgėjas niekada nepatikės, kad egzistuoja savarankiška pilietinė iniciatyva. Kažkur slepiasi režisierius. Nes aš visą gyvenimą tūnau už užuolaidų ir niekuomet nieko panašaus neiškrėsčiau. Vadinasi, ir kiti to negalėtų. Ir apskritai, tai tik ramybės drumstimas ir taisyklių laužymas.

Nors, atvirai kalbant, 1991 m. sausio 13-oji irgi buvo taisyklių laužymas. Ramybės drumstėjai, paprasti piliečiai, nepaisė komendanto valandos, nedavė kvailiui kelio, pūtė prieš vėją, nežinojo savo vietos, netikėjo, kad viltis – kvailių motina. Ir kaip tik dėl to jie pakeitė savo šalies istoriją.

Dabar atėjo laikas kasdieniam pilietiškumui. Naujoji karta, kurios užuolaidas glostanti visuomenė taip laukė ir taip išsigando – jau čia, prie jūsų lango. Jie dalyvauja sprendžiant bendruomenės reikalus, neklausdami jūsų pritarimo. Atitraukite užuolaidas, pratinkitės prie šviesos. 2017-ieji atėjo, ir jie nebus ramūs. Slėptis už užuolaidų tampa nemadinga.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.