Paminint šviesios atminties Paulių Normantą, siūlome skaitytojams leidinyje „Rytai-Vakarai: Komparatyvistinės studijos VI“ spausdintą jo tekstą apie kitą šviesios atminties asmenybę – Jurgą Ivanauskaitę. 

Rašyti apie Jurgą sunku, nes viskas, kas siejasi su ja, dar perdėm gyva, arti: skaudžiai jaučiu greta jos alsavimą, stipraus gaivališko charakterio aurą, regiu atvirą geranorišką (šiltą) šypseną, iš atminties chaotiškai išplaukia švarių ryškių susitikimų, pokalbių nuotrupos, neišsakytų ir tarsi dar sklandančių ore žodžių frazės... Likimas susiklostė taip, kad interneto viešpatavimo laikais, netgi menkai bendraudamas su išoriniu pasauliu, kitame žemės rutulio krašte – Nepale, Katmandu, apie jos Išėjimą žinią gavau tą pačią dieną. Nors pastaraisiais metais nesimatėme, iš įvairių bičiulių žinojau nuotrupas apie ligos eigą.

Neslėpsiu, jos Išėjimas man buvo skaudus likimo smūgis. Kažkaip staiga išnyko visa, kas žmones gali skirti, smulkios beprasmės nuoskaudos ir išryškėjo pastaruosius du dešimtmečius mus tvirtai sieję tikri ir labai svarbūs dvasiškai artimų žmonių santykiams dalykai. Nuliūdau, kad esu priverstas atsisveikinti su Tibeto ir vingiuotais gyvenimo keliais kartu klajojusia išskirtinės kūrėjos asmenybe, maištinga ir giminiška siela, todėl budistinėse tolimo krašto šventyklose vasarą, kovą ir balandį degiau jai skirtas žvakutes, kurios tarsi atgaivindavo lakių prisiminimų srautą... Pirmosios Jurgos Išėjimo Anapilin suvokimo dienos – tai atskira kruopščiai išgyvenimais pagrįsta mano dienoraštyje tiksliai užrašyta istorija, kurios dabar, nenorėdamas pernelyg išsiplėsti, nepasakosiu.

Prisiminimų ir galimų aptarti su Jurgos gyvenimu, klajonėmis Rytų kraštuose ir kūryba susijusių temų daug, tačiau kalbėti apie viską – vadinasi, nepasakyti svarbiausio. Todėl šiame glaustame tekste norėčiau išplėtoti tik keletą minčių apie Jurgą, kaip asmenybę, ir daugiau nė keturis dešimtmečius trukusią jos kelionę į Prarastą Pažadėtąją žemę – Tibetą, kuris daug metų magiškai traukė mus abu, o kelionės šioje šalyje, sąlytis su jos kultūra, žmonėmis tapo svarbiais mūsų gyvenimo ir kūrybinės biografijos faktais. Tikrą gyvenimo skonį, jo įvairovę, kartais neryškias, tačiau kupinas paslaptingo žavesio spalvas, kvapus abu pajutome Tibeto vienuolynuose, apsnigtuose Himalajų perėjose, eidami per jas ir klausydamiesi, kaip meldžiasi budistai šventyklose, regėdami dvasią pakylėjančius kraštovaizdžius, kas dieną žmogaus gyvenimą ir daugybę kitų sunkiai žodžiais nusakomų dalykų...

Nors ir buvo moteris, Jurga visuomet buvo klajūnė, beveik klasikinis keliautojo tipas, nesvarbu, ar keliaudavo realiai, ar klajojo svajų pasaulyje. Ji buvo neįtikėtinai imli naujų kraštų, žmonių pažinimui. Kelionė buvo jos savastis, vienas svarbiausių pasaulio ir savęs pažinimo pagrindų, per keliones skleidėsi unikalios gyvenimo patirtys, išgyvenimai, lemties ženklų kupini susitikimai, kurių įspūdžiai išsiliedavo tekstais, paveikslais, fotolakštais. Kol galėjo, ji veržėsi keliauti į plačias Tibeto ir kitų Rytų kraštų erdves, godžiai siekė pažinti įvairių Žemės rutulio tautų, kraštovaizdžių, spalvų, kultūros tradicijų, mentalitetų įvairovę. Jai svarbiausia – ne užkopti į Everestą, o pažinti kitų tautų kultūras, architektūros paminklų siluetus, žmonių gyvenimą, dvasinius jų išgyvenimus, svajas, viltis.

Iš visų pasaulio kraštų, be Lietuvos, neabejotinai svarbiausias jai buvo Tibetas, kuris ir tapo pilna šių žodžių prasme jos antrąja išsvajota dvasine tėvyne. Į šią tolimą Rytų šalį mums kalbantis ji nuolatos grįždavo mintimis, prisiminimais, ieškojo dvasios pilnatvės, negrįžtamai prarastos perdėm merkantilioje Vakarų civilizacijoje pirmapradės harmonijos, rimties, tikrų dalykų, ir rasdavo tai, ko jai taip trūko Lietuvoje. Šios dvi šalys Jurgai natūraliai papildė vieną kitą ir formavo jos asmenybę, charakterį, požiūrį į gyvenimą, pilietinę poziciją, vertybines nuostatas.

Jurgos Ivanauskaitės nuotrauka

Prieš pratęsdamas apmąstymus Jurgai itin svarbia Tibeto tema, trumpam mintimis sugrįžtu į mūsų
 pažinties pradžią, kuri užsimezgė lemtingais Lietuvai 1988-aisiais – Sąjūdžio pakilimo laikais, kai buvome kupini entuziazmo, kūrybinių užmojų, didžių vilčių apie LAISVĘ ir vadavimąsi iš sovietinės okupacijos. Mus suartino meilė Rytų kraštams. Po kelionės į jai didžiulį įspūdį palikusią Buriatiją, kur Jurga pirmą kartą tiesiogiai susidūrė su budistine kultūra, susitiko ir bendravo su dvasiniu Tibeto vadovu Dalai Lama, ji visiškai paniro į šios šalies kultūrą, vis daugiau domėjosi budizmu ir ėmė galvoti, kaip kuo greičiau nuvykus į šį atokų Rytų kraštą. Tačiau tuomet su sovietiniu pasu tai padaryti buvo labai sudėtinga. Man 1989 m. milžiniškomis pastangomis vis dėlto pavyko prasprūsti į Tibetą per Kazachstaną, o kai grįžau, Jurga tiesiog užliejo mane klausimais, atkakliai ir smulkiai kamantinėjo apie gamtines sąlygas, klimatą, keliavimo ir gyvenimo Tibete galimybes.

Per pirmąją Lietuvos kultūros kongresą 1990 m. mes jau bendravome kaip artimi bičiuliai, aptarinėjome Tibeto laisvės bylą, kūrėme drąsius kelionių iš laisvos Lietuvos po Tibetą ir kitas Rytų šalis planus. 1992-aisiais Vilniaus Šiuolaikinio meno centre Jurga padėjo surengti ir kuravo mano fotolakštų parodą „Nuo Baltistano iki Butano“. Parengiamasis šios parodos darbas, bendri rūpesčiai dėl atrodžiusių menkiausių dalykų tais klaikaus nepritekliaus metais mus suartino, daug kalbėjomės apie Tibetą, kurio didingi gamtos vaizdai, kitokios – kupinos gyvenimo džiaugsmų ir negandų akys – supo mus fotolakštuose, o įspūdžiai apie šią man pačiam svarbią kelionę buvo dar labai gyvi.

Tik atgavus nepriklausomybę 1990 m. Jurga su grupele artimiausių bičiulių Rytų kultūrų mylėtojų ėmėsi iniciatyvos ir įkūrė Tibeto rėmimo fondą bei uoliai įsitraukė į jo veiklą visa širdimi. Rinkdavomės ir ilgai, po 4–5 valandas, kartais netgi iki išnaktų, diskutuodavome jos ir kitų bendraminčių butuose, planavome įvairias laisvės skonį pajutusių Lietuvos sūnų ir dukrų akcijas nepriklausomybės siekiančiam Tibetui paremti. Tas akcijas vertinome natūraliai – kaip žmonės, pajutę geležinius priespaudos gniaužtus, siekėme, laisvės, didaus humanisto Algimanto Švėgždos žodžiais tariant, „savo dvasios broliams tibetiečiams“. Mes, negausios tautos žmonės, būdami okupuoti, mažiau galėjome keliauti, galbūt mažiau galėjome pamatyti, perskaityti, bet jausmingiau išgyvenome išsvajotos laisvės ir solidarumo su kenčiančiomis nuo priespaudos tautomis problemas.

J. I. (Jurga Ivanauskaitė). 2003 m. lapkričio 10 d. 13:23. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Jurga buvo aistringa, atvira pasaulio kultūros formų įvairovei, impulsyvi asmenybė, esmę pagaudavo žaibiškai, greit užsidegdavo kokia nors savo idėja ir atkakliai, nepaisydama kliūčių, siekdavo ją įgyvendinti. Taip buvo su jos svajone nuvykti į Tibetą, įkurti jo nepriklausomybės rėmimo fondą, tapti rašytoja; galėčiau paminėti daugybę kitų uždavinių, kuriuos išsikėlusi sau, ji atkakliai ėjo pasirinkta kryptimi. Kitas svarbus jos charakterio bruožas – individualizmas. Kaip man susidarė įspūdis, ji niekuomet nemėgo ar nemokėjo dirbti kolektyve, todėl svarbiausią organizacinį darbą Tibeto rėmimo fonde beveik visuomet atlikdavo viena. Jos atsidavimas idėjai tuomet tiesiog stulbino, o šiandien, visuotinio abejingumo ir persisotinimo triukšmingais konfliktais, savireklama metais, jis atrodo labai neįprastas. Tačiau tada viskas buvo kitaip – tai nebuvo kažkoks reklamavimasis, kaip mažiau gilūs ar pavydūs žmonės galėtų pagalvoti. Tai liudija ilgos valandos, šaltomis žiemos dienomis praleistos įvairiuose piketuose su plakatais. Jos gyvenime buvo visko – aistringų dvasios polėkių, skaudžių nusivylimų, išgyvenimų, tačiau Jurga nepasiduodavo, buvo kovotoja, niekuomet net po skaudžiausių nesėkmių nemačiau jos nuleidusios rankų, po kritimų ji atkakliai keldavosi, išsilaižydavo žaizdas ir vėl iš naujo nors ir aštuonis kartus darydavo tą patį, kol pasiekdavo užsibrėžtą tikslą.

Nors Jurga buvo individualistė, sudėtingas daugialypis žmogus, man su ja bendrauti buvo lengva. Daugelį metų ji parengdavo po 3–5 publikacijas įvairiems leidiniams apie mano keliones į Tibetą ir Himalajus. Ilgi pokalbiai apie mums abiem rūpimus dalykus suartindavo ir su
teikdavo naujų jėgų. Ji buvo nepaprastai  
talentinga ir kaip žurnalistė, mokėjo natūraliai bendrauti, atsiskleisti žmogaus
širdžiai, nejučiom prakalbinti taip, kad
 pašnekovas atverdavo slapčiausias dvasios kerteles. Užduodavo kvalifikuotai
 vieną po kito ištisas serijas vienu su kitu
 susijusių klausimų ir taip pasiekdavo no
-rimą tikslą. Pastaraisiais metais, kai ji ir aš 
paskendome kūrybinių darbų bei projek
tų klampynėje, susitikdavome rečiau, o paskutiniais metais tuos susitikimus apribojo Jurgos liga.

Kita vertus, jai visuomet buvo būdingas nuolatos stiprėjantis laiko tėkmės jausmas. Jurga tarsi skubėjo gyventi, padaryti tai, kas jai atrodė svarbu. Griaudamas įvaizdį, kurį pastaraisiais metais siekia sukurti įvairūs „elito“ respektabilumą ir „rafinuotą gyvenimo stilių“ propaguojantys mūsų „turiningiausi“ žurnalai, galiu patvirtinti, kad viskas buvo kitaip. Jos gyvenimas tikrai buvo nelengvas, ir ne tik tais nepriteklių po nepriklausomybės atgavimo metais. Jurga visuomet dirbo labai daug, griebėsi įvairių dalykų, kad tik galėtų išgyventi ir praktiškai įgyvendinti savo svajas, kurioms reikėjo tais menkų atlyginimų laikais daug lėšų. Kiek reikėdavo taupyti, atsisakyti daugybės malonumų, norint, pavyzdžiui, nusipirkti kelionės lėktuvu į Himalajus bilietą, kiek patirti įvairių su formalumais, dokumentais, toli esančiomis ambasadomis susijusių kančių. Tačiau buvo dar sunkiau turint skurdžias lėšas išgyventi, keliauti milžiniškus nuotolius tolimoje šalyje. Todėl būdama Indijoje, Tibete ji daug rašė ir siuntė tekstus į įvairius periodinius leidinius ne komerciniais tikslais, o pirmiausia siekdama išgyventi, išsaugoti savo nepriklausomumą nuo geranoriškos kitų valios, aplinkybių. Neretai jai trūkdavo netgi pačių paprasčiausių dalykų, gyveno pusbadžiu, alino save, kad tik galėtų daugiau pakeliauti ir pamatyti. Tą tikrai galiu paliudyti.

Sunkiai klostėsi jos likimas ir literatūros baruose. Dauguma rašytojų ją visiškai ignoravo, palaikė tik keli ištikimi draugai. Čia jai irgi padėjo atkaklumas ir nepaprastas darbštumas – neretai per kelis pragariško darbo mėnesius parašydavo solidžios apimties knygą. Daug jai kaip rašytojai padėjo didžiulė gaivališka biologinė energija, talentas ir grafikos studijos Vilniaus dailės institute. Dailininkės vaizduotė padėjo jai kurti ir įtaigius literatūrinius vaizdinius. Vėliau įdirbis literatūroje padėjo sugrįžus prie dailės.

Į atmintį įstrigo 1993 m. pabaiga Delio oro uoste, kur jau laukiau atvykstančios Jurgos. Tačiau tame lėktuve jos nebuvo – ją sulaikė dėl kažkokių formalumų Maskvoje, taigi atskrido po kelių dienų. Ši pirmoji kelionė ir Himalajai paliko neišdildomą įspūdį: tarsi apsvaigusi nuo naujų kraštovaizdžių, spalvų, kvapų ji tris mėnesius praleido išsvajotoje Dharamsaloje. Jos įspūdžiai iš šio pasaulio publikacijose, skelbtose įvairiuose laikraščiuose, liejosi tarsi iš gausybės rago. Panašus straipsnių srautas plūstelėjo ir po antrosios kelionės į Ladaką, kuris savo atšiauria gamta ir šiltais žmonėmis jai paliko stiprų įspūdį. Pagyvenusi tarp paprastų žmonių atokioje vietovėje, kur europiečiai beveik neužklysta, ji pamilo šį kraštą, jo žmonės, ir nuo šiol jie tapo tokie pat brangūs kaip ir tėvynėje. Čia ji pajuto savo artimumą šiam kraštui ir pradėjo suvokti Tibetą kaip antrąją savo tėvynę, kurios žmonių likimas jai tapo taip svarbus kaip ir Nemuno krašte. Taip buvo dedamas pamatas garsiosioms Tibetui skirtoms jos knygoms, kurios išaugo iš jos straipsnių ir kruopščiai daromų užrašų.

Mums kalbantis ji nuolatos prisimindavo tą unikalią dvasinę patirtį, kurią įgavo pagyvenusi jai didžiulį įspūdį padariusioje Tibeto sostinėje Lhasoje, vienuolynuose, nes siekė patirti šio šimtmečius gyvavusio asketiško gyvenimo būdo savitumą. Daug jai davė bendravimas ne tik su vienuoliais, tačiau ir kelionės po įvairius šios milžiniškos šalies kampelius, bendravimas su paprastais žmonėmis, piligrimystė apie šventąjį Kailašo kalną.

Dažnai prisimenu ir spalvingais įspūdžiais apipintą mūsų susitikimą 1998 m. rugsėjo pabaigoje Himalajuose, Katmandu mieste, kai ką tik buvau nusileidęs po kelių savaičių varginančio kopimo į bazinę Everesto stovyklą. Ji žinojo, kur gyvensiu, ir atvykusi su seserimi Radvile iš kinų okupuoto Tibeto į Katmandu surado mane viešbutyje „Tara“, kuriame visada apsistoju. Šis susitikimas man buvo didžiulis džiaugsmas, kadangi po tiek laiko išvydau tolimoje žemėje greta „Pasaulio Stogo“ giminiškas sielas ir išgirdau švelnią dainingą lietuvių kalbą. Kelias dienas bendravome iki išnaktų, nes mano viešnagės laikas Nepale jau ėjo į pabaigą ir turėjau išskristi. Ji apsigyveno tame pačiame viešbutyje, kaip ir aš, ten prie kuklaus stalo buvo pradėta viena nuostabiausių Tibetui skirtų knygų. Dabar prisimindamas šiuos susitikimus su Jurga vis dažniau pagalvoju, kad kartais netgi kelios nuoširdaus dvasiškai artimų žmonių bendravimo dienos palieka sieloje tiek daug šilumos, kad jos užtenka visam gyvenimui.

Žvelgdamas į Jurgos nueitą kelią suprantu, kad savo orientalistinėmis ir humanistinėmis nuostatomis ji buvo unikalus mūsų kultūros reiškinys. Savo talentingomis Tibetui skirtomis publikacijomis ir knygomis Jurga mokė skaitytojus pagarbos kitoms tautoms, kitokių kultūrų tradicijoms, priartino prie Lietuvos šią autentiškos kultūros dar civilizacijos nenuniokotą, tačiau žiaurią kinų okupaciją priverstą kęsti šalį, ir kartu daugelį jos aistringų knygų įkvėptų lietuvių paskatino ten nuvykti..