Vaidotas Žukas su žmona Aukse (Vilnies nuotr.)

Pusantrų metų oficiali Vaidoto Žuko galerija Alantos dvare kviečia žmones į ekspoziciją. Ką jums asmeniškai tai reiškia?

Turbūt taikote į žmogaus savimeilę? Gerai, pasvarstykime. Darau meną jau 40 metų. Rengiu savo ir ne savo parodas Lietuvoje, Europoje, vadovau kelioms galerijoms, kelioms žiniasklaidos bendrovėms, organizavau šiuolaikinio meno „Kvadrienalę 2014“ (www.Q14.lt). Alanta yra vienas iš didesnių meno projektų. Laimingo sutapimo ir kelių žmonių dėka – mero Stasio Žvinio, Alantos  seniūno Aidono Užubalio, Alantos TVM direktoriaus Vlado Pusvaškio – šis projektas tapo nuolatinis. Žinau, kad muziejus gali greitai apkerpėti, jeigu nebus jame vis ko nors naujo, netikėto, aktualaus. Tokius dalykus daryti moku ir mėgstu. Jei tiksliai atsakyčiau į jūsų klausimą – man ši galerija reiškia dar vieną įdomią kūrybinę erdvę, kurios pavadinime kažkodėl atsirado mano vardas.

Dovanojote savivaldybei savo kūrinius. Tai darėte ne vieną kartą, prieš pat Kalėdas vėlgi įteikėte savo kūrybos dovaną savivaldybei, taip papildydamas galeriją. Koks grįžtamasis rezultatas?

Apie šį rezultatą gali pasakyti tik žmonės, kurie apskritai domisi menu, netingi važiuoti, eiti, žiūrėti. Nemėgstu snobų ir nemanau, kad yra geras noras sukviesti, pritraukti kuo daugiau galerijos lankytojų. Man svarbiau, kad tai būtų atidūs, mąstantys, meną mėgstantys, televizijomis neužsukrėtę žmonės. Kasmet važiuoju į Europos meno muziejus, bažnyčias, vienuolynus, geras parodas. Kartais pagalvoju, kaip šitame kontekste atrodo Alantos dvaro galerija, ko dar joje trūksta ar ko per daug. Mano noras – rasti su žiūrovu vaizdinį rezonansą. O tikslas – nešti neformalius kultūros reiškinius į regionus, prabilti vizualine kalba ir šiuolaikinėmis išraiškos priemonėmis apie egzistencinius dalykus: užgimimą, jaunystę, ligas, senatvę, mirtį, apie Dievo ir žmonių meilę, gamtos objektų ir buities rakandų gožį, apie pasipriešinimą okupacijoms, rutinai, stereotipams. Šimtai nuostabių siužetų. Geriausias grįžtamasis rezultatas būtų laisvos kūrybinės minties išplėtimas, pratęsimas kituose.  

Praėjusieji metai Alantai buvo įsimintini tuo, kad ji buvo Mažoji kultūros sostinė. Be abejo, savo indėlį į renginius, krašto patrauklumą turistams ir prašalaičiams įdėjo ir jūsų vardo galerija, atverdama duris ištroškusiems meno. Įvertinkite tuos metus menininko akimis.

Kai beveik visi šiais laikais internetą turi savo kišenėje, kurdami šią galeriją pagal šiuolaikinius rinkodaros reikalavimus, sukūrėme stilingą, informatyvią interneto svetainę www.zukasalanta.lt Ji labai prisideda prie žinios paskleidino apie Alantą Lietuvoje ir pasaulyje. Pažiūrėkite ten Naujienų rubrikoje vieną vasaros dieną, pvz., liepos 21 d. mūsų galerijoje Alantoje apsilankė žiūrovai iš Italijos, Izraelio, Vilniaus, Kauno, Jurbarko, Utenos, Balninkų. Kitą dieną – liepos 22-ąją – iš Belgijos, Anglijos, Vilniaus, Trakų, Suginčių. Ir tai tik tie, žiūrovai, kurie sutinka, kad juos fotografuotų galerijos vedėja Jolanta Bimbirienė. Amerikiečiai, vokiečiai ir švedai buvo dažnoki svečiai. Bet atvyko ir iš Urugvajaus, Peru...

Žinodamas, kad žiemos periodu lankytojų skaičius natūraliai sumažėja, nuo gruodžio surengiau abstrakcionisto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Lino Katino parodą, į kurią šiuo metu važiuoja specifiniai žiūrovai, kurie mėgsta arba nori gilintis į klasikinį modernizmą. Vasarą Santaros Šviesos suvažiavimo metu dvare surengėme parodą iš 50 faksimilinių Rembranto piešinių. Šią bibliografinę retenybę pristatė šviesios atminties prof. Leonidas Donskis – Alantos galerijos bičiulis nuo pat jos įkūrimo pradžios, ypač vertinęs Justino Mikučio salę su šio mąstytojo portretais. Tad praėję metai buvo puikūs ir renginiais, ir žmonėmis.

Jau esate tikras alantiškis, nebetituluojamas „atajūno“ vardu. Kiek jūs dalyvaujate bendruomeninėje veikloje, ar pati bendruomenė pasitelkia pabendravimams, renginiams, vietos problemų sprendimų paieškoms ir pan? Ar jaučiatės tos bendruomenės dalimi?

Noriu, kad šio regiono žmonės išugdytų didesnę savivertę, lavintųsi ir būtų aktyvūs piliečiai, jei reikės – nepabėgtų iš tėvynės, bet ją gintų. Ta proga į Alantos gimnaziją atvežiau du laisvės simboliais tapusius žmones – ambasadorių Vytautą Dambravą ir pranciškoną, žurnalistą Julių Sasnauską. Turiu daug idėjų, bet nebūtinai visos jos tinka ir patinka bendruomenei. O dėl „atajūno“ – alantiškis būnu tada, kai dirbu savo meno studijoje prie Alantos, kai kartais lydžiu didesnes dvaro galerijos lankytojų grupes. Bet savaitgaliais arba kai reikalus tvarkau sostinėje – būnu vilnietis. Gimiau Kaune, tai pernai parodos metu Perkūno name žurnalistai mane vadino „kauniečiu, grįžusiu į gimtąjį miestą“. Prieš Kalėdas paskambino iš Radviliškio savivaldybės, kviesdami šiemet surengti ten parodą, vadina mane „zemlioku“, nes mano tėvas buvo iš šio krašto. Kai išvykstu į Vakarų Europą, tada būnu toks piligrimas-kosmopolitas. Man patinka visur, kur galiu dirbti.

Alantos dvaras, kuriame įsikūrė V. Žuko galerija, su jūsų atėjimu atrado save, jei taip galima sakyti, kaip meno buveinę. O ką, jūsų nuomone, prarado?

Nežinau, ką prarado. Renginiai, parodos, koncertai, baliai, vestuvės, kulinarinio paveldo degustacijos vyksta visu tempu. Pagal dvaro statytojus kunigaikščius Pac-Pomarnackius, tai buvo tikra meno buveinė – su nuostabia keramikos kolekcija, paveikslais, baldais, puikiu parku, tvenkiniais. Labiau galima klausti, ką dar galima padaryti?  Pirmojo aukšto salėse yra nuolatinė galerija ir trys salės keičiamoms didesnėms meno parodoms. Restauruotame rūsyje sukūrėme drožėjo Jono Matelionio ekspozciją, Elvyros Satkūnaitės gyvenimo ir liaudies buities rinkinio parodą, rudenį – ir dvi Molėtų žydų atminimo sales. Šiose patalpose eksponuojamos ir keičiamos savamokslių parodos – iki šiol rodoma vietos siuvinėtojų kūryba.

Direktorius V. Pusvaškis organizuoja Alantos dvaro nugriauto bokšto atstatymą, čia jau turėtų būti ir liftas, ir visa kita. Juk naujieji lietuviai labai pamėgo ropštis ten, iš kur toli matyti – visokias lajas, metalinius, stiklinius bokštus... Antrame dvaro aukšte dar yra biblioteka su autentiškais, inkrustuotais, bet nuo sovietmečio netvarkytais Pac-Pomarnackių parketais, o dvaro pastogėje – dar viena neįrengta, bet fantastiško dydžio ir grožio erdvė su krosnių kaminais, ventiliacijos urnomis. Tad šią vietą galima plėsti, tobulinti ir paversti ją dideliu, patraukliu ir populiariu Molėtų krašto meno centru – su žirgynu, restoranu, viešbučiu ir pan. Strateginė vieta yra ideali.

Kalbant atvirai, teko iš kai kurių alantiškių girdėti, jog jūs iš jų savotiškai atėmėte dvarą, kuriame sau vietos rasdavo kiekvienas, o dabar čia – galerija, prasčiokams nesuprantama ir nepriimtina. Nors jūs kadai esate išsitaręs, o kada į dvarą prasčiokai vaikščiodavo, bet dabar gi net rajono taryboje kalbėta apie tai, kad lyg ir uzurpuojate dvarą tik savo kūrybai, kiti menininkai neturi galimybių čia eksponuoti savo darbus... Kiek pagrindo yra tokiems nuogąstavimams, pasisakymams, gandams?

Visa šita informacija yra iš agentūros VBS (viena boba sakė). Man keista, kad rajono taryba svarsto tokius nepatikrintus gandus. Per metus nei aš, nei vedėja Jolanta negavome nė vieno pasiūlymo ar prašymo surengti kokią nors parodą dvare!

Š. m. sausio 3 d. gavau persiųstą raštą surengti grafiko Stasio Aukštuolio pomirtinę parodą. Nors renginių planai ir biudžeto projektai nusiųsti į Molėtų krašto muziejų jau pernai, bet su dvarą administruojančiu direktoriumi V. Pusvaškiu iškart sutarėme ir šią parodą numatėme rudeniui. Pavasarį laukia jau sukomplektuota paroda „Aukštaičių ir žemaičių sąjunga – Šepka ir Mončys“, o vasarą – bolševikų kankinio Teofiliaus Matulionio gyvenimui skirta paroda, artėjant jo beatifikacijai.

Kai rengėme pastarąjį pokalbį, Jums išleidus Molėtus reprezentuojančią knygą „Molėtai 625 –  žmonės, istorija, gamta“, pavyko jus savotiškai supykdyti, kalbant apie pasirinkimus mūsų kraštui pristatyti, išskirtus žmones savoms mintims apie Molėtų kraštą pateikti ir pan. Ką dabar manote apie anuomet parengtą knygą, kurią, kaip pats sakėte, darėte, kaip savo kūrinį?

Knyga išleista Molėtams jubiliejiniais 2012-siais. Knygos bendradarbis Marius Ivaškevičius viešai sakė, kad jis, molėtiškis, apie Molėtų žydų istoriją ir tragediją sužinojo būtent iš šios knygos. Praeitą rudenį surengtą didžiąją atminimo eiseną papildžiau žydų gelbėtojų ir nužudytųjų portretais, paimtais būtent iš šios knygos. Kaip minėta, 2016-ųjų pabaigoje iš Vatikano atėjo žinia, kad šiemet alantiškis T. Matulionis bus paskelbtas palaimintuoju. Molėtų knygoje vėl yra skyrius „Teofilius Matulionis – vyskupas sovietinėje mėsmalėje“. Šįsyk Teofiliaus nuotraukas išimsime iš knygos, padidinsime ir papildę su naujais archyviniais kadrais surengsime didelę parodą Alantos dvare, kurią vėliau paleisime per Lietuvą. Gyvenimas rodo, kad ši mūsų knyga nepaseno.

Grįžkime prie jūsų kūrybos ir galerijos. Kokias vizijas matote ateičiai, juk, kaip žinia, dvaras sulaukia ir triukšmingų pokylių, vestuvių, jo erdvės dvaro šeimininko Vlado Pusvaškio dėka prieinamos visiems. Ar ekspozicija su tuo suderinama, tiksliau, derinama?

Taip, deriname. Juk baliauninkai – irgi žiūrovai. Jei vyksta uždaras renginys didžiojoje, kavos, mėlynojoje ir baleto salėse, galerijos žiūrovai įleidžiami per pietinį šoninį įėjimą ir gali apžiūrėti 6 sales, taip pat tris ekspozicijas rūsyje. Tad ir vilkas sotus, ir ožka sveika. Prieš Kalėdas man paskambino ponia ir paklausė, ar galime Alantos dvare rugpjūčio pradžioje priimti 2500 vienos įmonės žmonių renginį... Paklausiau, ar ji nesuklydo? Juk tai vienu metu 50 pilnų autobusų, o dvaro salėse yra tik 100 kėdžių. Organizatorė pasakė, kad jie tualetus ir viska kita atsiveš patys, o savo pokylio palapines įkurtų vejoje ir parke. Pasiūliau susisiekti su galerijos vedėja Jolanta arba direktoriumi Vladu.  

Paatviraukite, kokių akių savo gyvenime ir kūryboje ieškote dabar, nes rengdamas knygą Molėtams jas radote ir iškėlėte į viršelį, tai buvo Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu rankose akys...

...dabar man svarbiausios mano mylimųjų akys – žmonos Auksės ir šešių suaugusių mūsų vaikų, jų šeimų ir simpatijų. Visus juos ir visas jas mačiau per šias Kalėdas.

Šiomis dienomis Alantos pusnynų fone tapiau tokį didžgalvį žemaitišką angelą su išraiškingomis akimis – turiu kolekcijoje tokią skulptūrą.

Kokios dar akys? Šiomis dienomis kaupiu Teofiliaus Matulionio archyvą, ir žinote kas labiausiai veikia šio tvirto neprisitaikėlio nuotraukose – jo liūdnos, protingos akys. Nenoriu mistifikuoti, bet atrodo, kad jis visuose kadruose žvelgia ne į fotografą, bet į amžinybę – ir nuotraukose iš sovietinės Rusijos kalėjimų, lagerių, ir oficialiuose vyskupiškuose kadruose. Palaimintojo Teofiliaus akys.

Ar dar jūsų gyvenime yra politikos, juk kadai kandidatavote net į aukščiausius postus? Šiuokart per rinkimus į Seimą savo palankumą atvirai deklaravote V. Stundžiui, akivaizdžiai esate palaikomas rajono mero, bet paties aktyvumo politikoje (bent jau vietos) nematome, net ir išreiškiant savo pozicijas aktualiais alantiškiams klausimais, kurių ne vienas atgarsio sulaukė ir „Vilnyje“.

Jūs klystate dėl mano kandidatavimo. Kai tąsyk atėjo laikas registruotis ir sumokėti kandidato mokestį, aš pasitraukiau. Buvau tik kaip pretendentas. Bet tai jau seni laikai.

Dėl Valentino Stundžio. Man su žmona artimiausi krikščionys demokratai, buvo puiki jų programa, bet jų staiga nebeliko, jie leidosi suvalgomi konservatorių. Tiesioginio aktyvumo politikoje nebenoriu, man svarbiau veikti kultūriškai ir pilietiškai. Bet be politikos mes neliekame, ten turime tiesioginį šeimos atstovą, jauniausią sūnų Teodorą – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentą, Lietuvos jaunųjų konservatorių lygos vadovą.

Grįžtant prie dvaro galerijos, kitas mūsų sūnus – Benediktas – meno vadybininkas, tad pagal sutartį su Molėtų savivaldybe norėčiau, kad jis paveldėtų teisinius Alantos galerijos autoriaus įsipareigojimus atstovauti tėvo darbams. Kaip kažkas yra pasakęs – „apie viską pagalvota“...

Jolanta Valentinavičienė, „Molėtų vilnis“, 2017 01 10