Dabar jau galime drąsiai teigti – tarp Rusijos ir Vakarų tvyranti įtampa pasiekė apogėjų. Paaštrėjusi retorika, Maskvos kišimasis į JAV demokratinių procesų baigtį bei po to sekęs 35 diplomatų išsiuntimas iš JAV simbolizuoja ir primena mums rimčiausių Šaltojo karo krizių momentus: Sueco, Kubos krizes, Afganistano karo laikmetį.

Saugumo aplinkai tiek globaliai, tiek mūsų regione iš esmės keičiantis, Vakarų lyderiai grįžo prie užmirštų, nuo SSRS griūties beveik nevartotos atgrasymo ir sulaikymo retorikos. Labiausiai tai buvo matoma NATO viršūnių susitikime Varšuvoje šių metų liepos mėnesį, kai aljanso vadovybė nusprendė didinti pajėgų buvimą rytiniame NATO flange.

George’as Kennanas – buvęs JAV diplomatas Maskvoje pirmaisiais Šaltojo karo metais, vienas rimčiausių visų laikų kremlinologų, sulaikymo strategijos apologetas – 1947 m. į Vašingtoną išsiuntė „Ilgąją telegramą“ (angl. the Long Telegram). Straipsnyje Kennanas analizuoja sovietų blogio šaknis, pateikia rusų ekspansionistinės, nesaugumo jausmo varomos politikos retrospektyvą bei praktines išvadas, kokia turėtų būti Vašingtono politika Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Tai, anot Johno Mearsheimerio, realistinės tarptautinių santykių mokyklos teoretiko, yra svarbiausias kada nors parašytas tarptautinių santykių straipsnis.

Tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, didžioji dalis JAV užsienio politikos formuotojų manė, jog SSRS gali būti ir bus JAV partnerė atkuriant Europos ekonomiką, užtikrinant vidinį šalių saugumą. George’as Kennanas „Ilgojoje telegramoje“ sutriuškino šį požiūrį, teigdamas, jog Kremliaus neurotiškas požiūris į pasaulį gimsta iš tradicinio Rusijos nesaugumo jausmo. Šis jausmas atsiranda iš kontakto su išsivysčiusiais Vakarais – susidūrimo su labiau kompetetingomis, galingesnėmis, labiau organizuotomis visuomenėmis. Anot Kennano, šis nesaugumas nėra proporcingai apėmęs tiek visuomenės, tiek elito (valdžios). Rusijos valdovai jaučia, kad jų valdžia yra santykinai archajiška, trapi, su dirbtinu psichologiniu pagrindu, negalinti išgyventi tiesioginio, atviro ir nuoširdaus kontakto su Vakarų valstybių politinėmis sistemomis, nes toks kontaktas akimirksniu atskleistų diametralų bei visokeriopą Vakarų pranašumą Rusijos atžvilgiu.

Anot Kennano, dėl šio nesaugumo jausmo Rusija buvo puikiausia dirva marksizmui realizuotis. Šalyje, kuri niekuomet (jos pačios požiūriu) neturėjo draugiškų kaimynų, tolerantiškos vidinių ir tarptautinių jėgų pusiausvyros, galėjo sukeroti marksizmas, kuris visuomenės ekonominius prieštaravimus laiko taikiai neišsprendžiamais. Marksizmo dogma Rusijoje buvo kaip pasiteisinimas išorinio pasaulio baimei, diktatūrai, be kurios Rusija negali būti adekvačiai valdoma, žiaurumams, kurie Rusijoje visuomet egzistavo, bei pasiaukojimui, kurio valdžia reikalavo bei tebereikalauja iš žmonių.

Žinoma, toks besąlygiškas tikėjimas istoriniu determinizmu – šiuo atveju nesikeičiančiu Rusijos imperializmu, agresyvumu, priešiškumu Vakarams – gali būti kvestionuojamas. Ką iš dalies parodė XX a. 10 dešimt., kai Rusija sugebėjo, daugiau ar mažiau, draugiškai sugyventi su Vakarais, surengti keletą demokratiškų rinkimų, atvirai bendradarbiauti. Visgi šie dešimt metų buvo netikėta išimtis ir eksperimentas. Esminiai Rusijos politinės kultūros metodai nepasikeitė: pilietinė visuomenė per šį trumpą laikmetį nesusiformavo, neatsirado didelio nepakantumo Kremliaus klikos korupcijai, teisės viršenybės nebuvimui; demokratijos bei laisvos, nepriklausomos žiniasklaidos Rusijoje nėra, nevyriausybinės organizacijos naikinamos, o pavieniai žmogaus teisių aktyvistai bei nepriklausomi žurnalistai toliau pradingsta.

Sugrįžimas prie šaknų

Anksčiau Rusija save įsivaizdavo kaip Trečiąją Romą, panslavizmo karalystę, XX a. Rusija buvo suvokiama kaip komunizmo citadelė, iš kurios marksistinė ideologija plis visame pasaulyje. Šiandien taip pat egzistuoja mesianistinė paradigma, persidengusi su rusiškuoju nacionalizmu – Russkiy Mir koncepcija, rusų gynybos ir sugrįžimo į gimtąją Rusiją idėja – bei tikrųjų moralinių vertybių gynėjos statusu. Ši paradigma Kremliui suteikia specialios misijos pasaulyje turėjimo jausmą, legitimizuoja priemones, kuriomis tą misiją Maskva bando įvykdyti. Analizuodamas Rusijos užsienio politiką, Kennanas teigė, jog Maskva užsiima „socialiniu imperializmu“. Fenomenu, kai vidiniai šalies neramumai, krizės ir potenciali valdančiojo elito nuvertimo galimybė yra pašalinama sukėlus užsienio politikos krizes. Sukelti neramumai imperijos pakraščiuose mobilizuoja tautą, pripildo ją spontaniško patriotizmo, kuris legitimuoja leviatanišką  –  susitepusį, tačiau neišvengiamą – Kremliaus režimo valdymą.

Vėlgi nereiktų naiviai suvokti, jog tik tokios metafizinės idėjos yra varomoji Rusijos užsienio politikos grandis. Šis metafiziškumas persidengia su konkrečiais geopolitiniais apskaičiavimais: interesų sferomis, bandymu daryti įtaka kitose valstybėse, savo pagrindinės priešininkės – Jungtinių Amerikos Valstijų – autoriteto pamynimu.

Ką ir rodo paskutiniai tarptautinės bendruomenės liudijami reiškiniai – Rusijos siekis perbraižyti Rytų Europą, postuose išsaugoti Maskvai palankius Artimųjų Rytų diktatorius, bandyti iš vidaus paveikti Vakarų valstybių demokratinius procesus – su Maskva esame ne kantiškame, o hobsiškame santykyje. Ir tai nėra Vakarų kaltė. Tai užprogramuotos takoskyros, kurios gali būti sulaikomos, grįžtant prie Kennano, tik galios politikos priemonėmis.

Kennanas pabrėžė, jog Rusijos politika nėra avantiūristinė. Ji veikia oportunistiškai, kai mato galios vakuumus, silpnas vietas ir galimybę jomis pasinaudoti. Jeigu Rusijos priešininkas turi pakankamai jėgos ir ryžto panaudoti jėgą, jam tos jėgos, tikėtina, naudoti nereikės, nes Maskva supranta save esančią silpnesnę, todėl net nebandys kelti įtampos vietose, kuriose mato adekvačią jėgą ir ryžtą jai priešintis.

Siekiant sulaikymo strategiją paversti iš tikrųjų vertinga ir produktyvia, Kennanas kvietė nepaliaujamai studijuoti Rusijos santvarką. Studijuoti taip, kaip daktaras studijuoja nevaldomą pacientą – objektyviai, nesileidžiant emociškai išprovokuojamam ar išvedamam iš pusiausvyros. Pats Kennanas savo Rusijos studijas pradėjo nuo klasikinių rusų autorių analizės – Tolstojaus, Dostojevskio, Čechovo, kas, jo manymu, leidžia geriausiai suprasti rusų nacionalinį charakterį ir iš jo išplaukiantį santykį su pasauliu.