Išėjęs iš sinagogos, Jėzus kartu su Jokūbu ir Jonu nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėję pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti. 
     Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis. 
     Labai anksti, dar neišaušus rytui, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį pasakė: „Visi tavęs ieško“. 
     Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas žodį jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus. 

Žyd 2, 14–18: Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas

Ps 105, 1–2. 3–4. 6–7. 8–9. P.: Amžiais atsimena Viešpats sandorą savo.


 

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Šiandieną toliau apmąstome didžius dalykus, nutikusius Kafarnaume. Nutikusius beveik per vieną dieną.

Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su savo mokiniais patraukia į Simono Petro namus. Rodos, po įvykių sinagogoje reikia pailsėti, reikia viską apmąstyti.

Tačiau negalime sakyti, kad gtiek įvykis sinagogoje, tiek Jėzaus viešnagė Petro namuose yra atsitiktiniai dalykai. Tiesiog Dievas yra ten, kur yra žmogus, kamuojamas karščio ir kitokių ligų. Ligos, negatyvūs dalykai žmogų atitraukia nuo pirminio pašaukimo – tarnauti savo Kūrėjui ir teikti Jam garbę. Todėl Jėzus pirmiausia neprisėda prie arbatos puodelio, bet eina prie ligonės lovos. Kad grąžintų žmogui galimybę tarnauti ir garbinti Dievą.

Dievas nuolatos grąžina, atkuria tai, ką nuodėmė yra sugriovusi. Galėtume tik nusistebėti patyrę, kad šioje srityje (be abejo, ir kitose) Jėzui nėra laiko erdvės: žmonėms sugabenus ligonius prie Petro namų, Jis ir toliau gydo. Gydo net tuomet, kai saulė jau yra nusileidusi, kai, rodos, jau prasidėjęs sąstingio, nevilties ir depresijos laikas.

Tai turėtų ir mus be galo paguosti: net ir gyvenimo tamsumose ir beprasmybėse Dievas nepaliauja buvęs arti žmogaus.

Pagydęs daugybę ligonių, išvaręs demonus, Jėzus nuošalioje vietoje meldžiasi. Tai rodo, kad tai, kas vyksta – tie didieji stebuklai – kyla iš Sūnaus vienybės su Tėvu.

Dar vienas momentas, kuris mane nudžiugino, yra tas suvokimas, kad žmogus ieško Dievo. Norėdamas padėti Jam po kojom išgyvenimus, skausmą ir ligą.

Galbūt kai ką galėtų ir sugluminti Jėzaus laikysena: Jis galų gale nepasilieka nuolat guosti žmonių vienoje vietoje. Ar tik nebus, kad Jis kažką atstumia, ar tik kažkas nesuinterpretuos, kad ir prieiti prie Dievo reikia privilegijų ir kyšių? Vis dėlto ne. Juk kiekvienas žmogus turi pajusti ir patirti dievoieškos grožį ir prasmę.

Dievas nepaliauja būti galbūt kažkur netoliese, tose gretimose vietose, kurios irgi turi būti paženklintos Gerosios Naujienos ženklu.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai