Įvairiais gyvenimo etapais mano tikėjimas skiriasi. Vaiko tikėjimas skiriasi nuo suaugusiojo, tačiau ir jis gali būti gilus ir nuoširdus. O ir suaugusieji savo tikėjimą ne visi išgyvena sąmoningai. Yra žmonių, kurių tikėjimas yra paviršutiniškas, jie net nesistengia gilintis į jį. Dievą atsimena retkarčiais, dažniausiai ko prašydami ar prispausti bėdos. Tokių žmonių tikėjimas yra daugiau tradicija negu artumas su Dievu. Jie net nebando užmegzti santykio su Dievu ir stengiasi gyventi taip, kad Dievas kuo mažiau „kliudytų“.

Tikėjimas su Dievu sustiprėja, kai reikia ką nors nuspręsti, pasirinkti. Tada reikia remtis tuo, kas brangu, kuo pasitikiu, pas ką galiu ateiti paskutinę minutę. Jeigu nors truputėlį pasitikiu Dievu, atsigręšiu į Jį su viltimi būti pakviesta. Jeigu nors truputėlį pasitikiu Dievu, tai remsiuosi Jo skelbiamomis tiesomis, nes jaučiu, kad ta tiesa atskleidžia tiesą ir apie Dievą, ir apie mane. Kaip priimu tas tiesas? Ar jos yra įsišaknijusios manyje kaip didžiausia vertybė ir dėl kurios stengiuosi nesuklysti, ar ta tiesa yra tik prievolė, kurios kokiu nors būdu stengiuosi išvengti? Jeigu man tikėjimo tiesa yra vertybė, kurios laikausi, kad ir kas atsitiktų, tai jaučiu ir savo santykio su Dievu brandumą. Priimu tikėjimo tiesą kaip savo gyvenimo pamatą, kaip neginčijamą tikrovę. Tiesiog gerbiu Dievą. Gerbiu Dievo tiesas. Gerbiu ir jų laikausi. Po abejonės, ar renkuosi Dievą, o Jį pasirinkus, širdį užplūsta labai gilūs ir įvairūs jausmai. Tai palengvėjimas, pasididžiavimas ir lyg nušvitimas – kur aš taip ilgai buvau toli nuo Dievo. Pasirenku Dievą, kad nepaklysčiau, kad visada pasirinkčiau teisingai pagal savo tikėjimą. Staiga pajuntu, kokia vargšė ir neapginta esu be Dievo, kokia esu be veido ir kaip blogis nesulaikomas gali įeiti į mano vidų. Tai supratusi – išsigąstu. Kuo tampu? Ir kuo galėčiau tapti pasirinkusi Dievą.

Ar brandus mano tikėjimas, galiu įsitikinti įvykus kokiai nelaimei ar kokiai blogybei, kurios paaiškinti ar suprasti nesugebu. Tada tikiu su skaudama širdimi, net nebandydama perprasti Dievo planų. Tiesiog priimu Dievo išbandymą, kaip vienintelį variantą, ko Jis nori. Galbūt verkiu. Bet ir verkdama galiu gyventi pagal Dievo valią. Galbūt jaučiu Dievui nuoskaudą. Bet ir jausdama nuoskaudą, aš nepaliauju pasitikėti Dievu. Neužgniaužiu jausmų, tačiau nuo Dievo nenusisuku. Gal labiau priartėju skausmo akimirką. Skausmo akimirką iš naujo atrastas Dievas sustiprina mano asmenybę, ją ugdo ir grūdina. Jeigu Dievas tampa vieninteliu, kuris nuramins mane ištikus negandai, tada tikėjimas yra gilus – tada aš nenugalėta.

Sugebėti neklausti, kodėl atsitiko vienaip ar kitaip, yra tikėjimo brandumas. Prašyti Dievą leisti ištverti viską, kas vyksta, ir tada tikėjimas arba dar sustiprėja, arba aš tampu abejinga ar net priešiška. Mano tikėjimo brandumas išryškėja mano prašymuose Dievui. Jeigu aš moku Dievui dėkoti ir viltis nieko konkretaus nesitikint, tai reiškia, kad iš Jo tikiuosi visko. Ne konkretaus prašymo išsipildymo laukdama, o priimu Dievo valią.

Sugebėti įžvelgti Dievo valią ir įvardinti ją kaip visada priimamą tiesą – tai brandu. Tada laukiu ne prašymo išsipildymo, bet laukiu Dievo kalbėjimo, kad Jis siųstų tokį atsakymą, kuris nebūtinai mane patenkintų, bet atskleistų dieviškąją išmintį. Priimti Dievo išmintį – tai mano pasirinkimas, kuris rodo, kad Dievu pasitikiu bet kuriuo atveju. Neišsipildę prašymai irgi kalba. Jie sako, kad mano supratimas neprilygsta Dievo išminčiai. Ir niekada šioje žemėje aš nežinosiu visko.

Sugebėti nekurti tokių planų, kurie prieštarauja Dievo valiai, yra brandus pasirinkimas. Kuriu planus pasitikrindama, ar neprasilenkiu su tikėjimo tiesomis. Jeigu planai griūva, vėl kuriu naujus, vis iš naujo bandydama atspėti Dievo mintį.

Džiaugtis, kad Dievas sugriovė mano planus, atrodytų neįmanomas tikėjimo brandumas. Džiaugtis pro ašaras, jeigu negaliu ramiai priimti man nepriimtinos tikrovės. Sugebėti patirti nepriimtiną tikrovę, kaip naują Dievo atsiskleidimą, manęs kalbinimą kartais ir skausmingu būdu. Dievas turi daug spalvų, ir ne visos man patinka. Priimti visas spalvas yra brandumo ženklas. Jeigu nenorėčiau priimti, kas nepatinka, tai būtų vaikiška. Tikėti, kad viskas, ką Dievas siunčia, veda mane į išganymą brandaus tikėjimo ženklas. Jeigu man svarbiausia išganymas, jeigu susimąstau, kaip vienas ar kitas įvykis atsilieps mano amžinybei – tai aš tikiu besąlygiškai.

Amžinybės prisiminimas yra tikėjimo brandumo ženklas, nes matau toli – net ten, kur nesiekia mano vaizduotė. Kai dėl amžinybės priimu viską ir dar sugebu padėkoti. Kada suprantu, kad amžinybė yra mano ateitis. Ir dabar tą ateitį kuriu, vis stiprindama tikėjimą. Amžinybe tikėti, tai tikėti, kad mirties valandą mane pasitiks Dievas. Ar apie amžinybę galvoju su nerimu? Mano nerimą keičia pasitikėjimas, kuris yra mano viso gyvenimo brandinto tikėjimo pasekmė.

Dėkojimas bet kuriuo atveju yra įrodymas, kad Dievą tikiu ne dėl kokios asmeninės naudos, o dėl to, jog Jis yra mano Kūrėjas, kad Jis yra Meilė. Suprasti, kad Dievas yra Meilė, gali tik brandaus tikėjimo žmogus. Nes iš Dievo rankų gaunu išbandymų ir laukiamų rezultatų. Sugebėti Dievą mylėti ne dėl laukiamų rezultatų – mano siekiamybė. Mano siekiamybė artėti prie Dievo netgi tada, kai Jo nesuprantu. Juk žinau, kad neįmanoma Jo suprasti. Juk ir artimą myliu ne visada jį suprasdama.

Mylėti tylintį Dievą – tai bandyti suprasti Jo tylą, priimti ją kaip tam tikrą bendravimo išraišką. Nes Dievo tyla kalba. Ji moko mus nutilti ir tiesiog būti. Ne triukšme ir nuolatiniame bėgime, bet susikaupimo minutę surasti kažką labai mažą, nepastebėtą, bet vertingą, kurio nesugebėjau pamatyti savo nesibaigiančioje veikloje. Tyla padeda atskirti abejotinas tiesas nuo tikrųjų. Nes kai nutylu, viskas išryškėja ir įgauna visai kitokių pavidalų nei įprastai. Tyloje aš daugiau klausau, dažniau atspėju, kas slypi už tylos. Dievo tyloje tikiu tikėjimo tiesomis, nes jos neįprastos dėl savo slėpiningumo. Tyla yra slėpiningumas. Tikėjimas yra slėpiningumas. Aš priimu slėpiningas tikėjimo tiesas, nes noriu pažinti Dievą įvairiapusišką, dar nepažintą. Kai girdžiu tylintį Dievą, nors tai neįtikima, Jis labai iškalbingas. Ir mano tikėjimas sustiprėja, ir mano patirtis įsiterpia lyg būčiau atradusi save naujojoje man nepažinioje erdvėje, vadinamoje Dievo pasauliu. Kai atrodo, kad Dievas tyli, galiu pasijusti apleista. Tikėti apleistume yra ženklas, kad vis tiek tikiu, jog Dievas šalia – kad ir kokia vieniša jausčiausi. Kada mano tikėjimas gilesnis, aš tyliu kartu su Dievu. Kai kalbu su Dievu. Kai myliu su Dievu.

Kai tikėjimo tiesomis grindžiu gyvenimą, tai jis tampa brandesnis. Kuo brandesnis tikėjimas, tuo brandesnis ir gyvenimas. Gilindama tikėjimą, labiau priartėju prie Dievo, mano asmenybė tobulėja, tampu vis atsakingesnė už savo sielą. Už artimo sielą. Tikėjimo brandumas atveria tas Dievo tiesas, kurias pažinti ir buvau sukurta. Buvau sukurta Dievui. Tikėjimas atvedė mane prie šios minties. Pats Dievas mane susigrąžino – ir su viltimi tariu: gal tikėjau visą gyvenimą taip, kad niekada nuo Dievo ir nebuvau atsitraukusi?

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.