Lietuvos Respublikos Seimo nariai Dovilė Šakalienė ir Mykolas Majauskas, remiami neformalios nevyriausybinių organizacijų koalicijos „Už vaiko teises“, 2016 m. pabaigoje pasiūlė Seimui uždrausti fizinį, emocinį ir seksualinį smurtą prieš vaikus. Vadovaujantis teikiamu įstatymo projektu, smurto terminas būtų taikomas ir vaikų nepriežiūrai – nuolatiniam nepakankamam pagrindinių vaiko fizinių, emocinių, socialinių poreikių tenkinimui, keliančiam grėsmę vaiko sveikatai, raidai ar orumui.

LR Seimo nariai raginami įgyvendinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatas ir neatidėliojant priimti šiuos įstatymų pakeitimus: Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-2931 ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 2, 6, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. XIIIP-113(2).

Sausio 11 d. Seimo Žmogaus teisių komitetas (ŽTK) kreipėsi į Seimo seniūnų sueigą, prašydamas į sausio 12 d. darbotvarkę įtraukti projektą, kuriuo uždraudžiamos visos keturios smurto formos prieš vaikus. Sausio 12 d. 11 val. prie Seimo rinksis pataisas palaikantys piliečiai.

Smurtas gimdo dar didesnį smurtą

Esame labai pakantūs smurtui – tą rodo didėjantis susirūpinimą keliančių istorijų skaičius. Sukrečia tik skaudžiausi, dažnai protu nesuvokiami įvykiai, kurių metu žūsta vaikai. Reikalaujame bausti kaltininkus, piktinamės aplaidžiu socialinių tarnybų darbu, tačiau vargu, ar gilinamės į agresijos, smurto, nepagarbos vieno kitam priežastis.

Aušra Kurienė

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Vaikystėje patirtas fizinis, emocinis, seksualinis smurtas gimdo dar didesnį smurtą savo vaikų atžvilgiu.  „Vaikui brėžiama riba neturi būti paremta skausmu, jis nėra kokia nors dresuojama žiurkė. Jis turi būti labai anksti mokomas, kas yra saugu ir kas nesaugu. Ir nesaugumas turi kilti ne iš tėčio ar mamos. Vaiko elgesį reguliuoja sąmoningas supratimas, koks ir kodėl elgesys yra netinkamas – nesaugus, nemalonus kitam žmogui, socialiai nepriimtinas”, – teigia Paramos vaikams centro direktorė Aušra Kurienė. Pasak p. A. Kurienės, mušamas vaikas užauga užsisklendusia asmenybe su labai žema saviverte, kurią jis kelia smurtaudamas ir žemindamas kitus. Vaikystėje muštas vaikas vėliau į visas gyvenimo aplinkas – šeimą, darbą, draugystes – perkelia aukos ir smurtautojo santykių modelius. Klausimas tik, kurioje pozicijoje jis atsidurs.

Ar įmanoma auklėti vaikus, nenaudojant smurto? Psichologai teigia, kad be kumščių ir diržo auklėjami vaikai auga sveiki ir pasitikintys savimi. Tokie vaikai geriau sutaria su kitais, nesielgia destruktyviai, agresyviai, turi mažiau emocinių problemų. Tėvai, kurie išmoksta pozityvių, nesmurtinių auklėjimo būdų, yra laimingesni, patiria mažiau streso, mažiau konfliktuoja su šeimos nariais, labiau pasitiki savo jėgomis.

„Vaiko auginimas pagarbiai, aiškiai ir nuosekliai brėžiant saugaus ir tinkamo elgesio ribas, taikant adekvačias jo amžiui ir galioms pasekmes, nėra joks šiltnamis. Tai yra saugūs namai. Juk siekiame, kad vaikai mūsų nebijotų, būtų atviri. Jie yra skirtingi – vieniems gali pakakti žodžio, kitam – kontrolės ir griežtumo. Nėra vieno universalaus metodo, bet mušimas netinka nei vienam“, – sako A. Kurienė.

Tačiau fizinės bausmės mūsų visuomenėje vis dar yra suvokiamos kaip „priimtina bausmė“, „tinkama auklėjimo priemonė“, „vienintelė galimybė sudrausminti vaiką“. Akcentuojant fizinių bausmių draudimą visuomenę reikia mokyti suvokti jų sukeliamą žalą vaiko asmenybei. Lietuva turi kurti tokią teisinę sistemą, kuri pripažintų vaiką kaip asmenybę, o ne suaugusiojo valios nuosavybę, ir gerbtų vaiką tiek pat, kiek suaugusį asmenį.

Kodėl reikalingas smurto apibrėžimas įstatymu?

Ar galime pasitikėti oficialia smurto prieš vaikus statistika, atspindinčia tik užregistruotus smurto proveržio atvejus? 2015 m. buvo užregistruoti „tik“ 1669 smurtavimo prieš vaikus atvejai, kas nesudaro net pusės procento bendro šalies vaikų skaičiaus. Visi kiti atvejai, kurie nėra užfiksuoti atitinkamų tarnybų, paprasčiausiai „neegzistuoja“. Oficiali statistika nefiksuoja nuolat mušamų vaikų, nedrįstančių niekam pasipasakoti apie patiriamą smurtą. Nutinka ir taip, kad, net ir pranešus atitinkamoms tarnyboms apie smurtą, šie atvejai nefiksuojami, nes nėra galimybių suteikti realios pagalbos.

Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas Rimantas Kėvalas, viešai prabilęs apie nuolat į ligoninę patenkančius sumuštus vaikus, teigia, kad dvylika institucijų, kurios vienaip ar kitaip susijusios su vaikais, tarpusavyje visiškai nesusišneka. „Pačios pagrindinės institucijos − mes, medikai, Vaiko teisių apsauga ir policija – turėtume rasti vieną aiškią, suprantamą kalbą. Mes pranešame, kad vaikas yra sumuštas. Tada prasideda raštai: „Ar tikrai? Gal ne? Gal tik jums taip atrodo?“ Mes nesame maži vaikai, mūsų profesionalumas leidžia įtarti... Turime žiauriai sumuštų vaikų. Mėlynės, sunki galvos smegenų trauma, kraujo išsiliejimas į smegenis, akis. Bet Vaiko teisių apsaugos specialistams negalime įrodyti…“

Dovilė Šakalienė

„Šiuo metu teisės aktuose nėra smurto prieš vaiką apibrėžimo, nėra identifikuotos jo formos, nėra aiškaus ir vienareikšmiško bet kokio smurto prieš vaiką draudimo. Vaikai yra ypatinga visuomenės grupė, jie priklausomi nuo mūsų, suaugusiųjų, todėl jiems reikalinga ypatinga apsauga, būtent todėl beveik 200 valstybių atstovai 1959 metais Jungtinėse Tautose ir parengė bei priėmė Vaiko teisių konvenciją, kurios tikslas - užtikrinti saugią sveiką raidą rūpestingoje šeimoje kiekvienam vaikui. Jei norime, kad kiekvienas vaikas būtų saugus – pirmiausia turime suprasti, kas daro vaikui žalą, kas yra smurtas ir kaip jis pasireiškia“, – teigia LRS narė Dovilė Šakalienė, viena įstatymo projekto iniciatorių.

Ji kritikuoja tarpusavyje nesusikalbančias institucijas ir politikus, neturinčius valios (gal ir noro?) nacionaliniu lygiu mokyti profesionaliai ir kokybiškai dirbti vaiko teisių specialistus ir socialinius darbuotojus. „Paramos vaikams centras ir kitos vaikus ginančios bei su smurto aukomis dirbančios nevyriausybinės organizacijos jau seniai yra parengusios detalias instrukcijas Lietuvos institucijoms ir visuomenei, kaip atpažinti smurtą prieš vaiką, kokie yra jo požymiai, kas yra smurtas ir kas nėra smurtas, kuo skiriasi vaiko poreikiai nuo vaiko norų, ką gali tėvai ir ką gali vaiko teisių apsaugos darbuotojai. Kitas dalykas – kaip galima naudotis instrukcijomis, gairėmis ir rekomendacijomis, kuriose kalbama apie Lietuvos įstatymuose neapibrėžtus dalykus, kai net neturim smurto apibrėžimo, kai tos keturios visuotinai tarptautiniu lygiu pripažįstamos smurto prieš vaiką formos net nėra reglamentuotos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme?“ – klausia parlamentarė.

Vaiko nepriežiūra – viena smurto prieš vaikus formų

LRS narių siūlomame įstatyme smurtu siūloma laikyti vaiko nepriežiūrą, t.y. nepakankamą pagrindinių vaiko fizinių, socialinių poreikių tenkinimą ar netenkinimą, kuris kelia grėsmę vaiko orumui. Ši nuostata kelia daugiausia klausimų, kadangi toks apibrėžimas grėsmingai skamba daugiau nei pusei visų Lietuvos šeimų, kurios dėl sudėtingos šalies ekonominės situacijos, prastai sprendžiamų socialinių problemų (tokių kaip skurdas, nedarbas, nepakankamai išplėtotos paslaugos ir pagalba šeimoms, kt.) neturi galimybių suteikti vaikams to, kas geriausia. Baiminamasi, kad kils grėsmė atimti vaikus „dėl subjektyviai traktuojamos nepriežiūros“.

Kristina Paulikė

„Nebeaišku, ar įstatyme nėra palikta landa vaiko užgaidų netenkinimą apšaukti nepriežiūra. O žinant statistiką, kad trečdalis Lietuvoje dirbančių asmenų gauna kone minimalų atlyginimą ir retas tėvas iš viso gali užtikrinti visus vaiko norus ir poreikius? O ką jau kalbėti apie tą ketvirtadalį, kuris gyvena žemiau skurdo ribos? Ar tai reiškia, kad tėvai, bandantys iš minimumo sudurti galą su galu, jau bus apšaukti kaip smurtaujantys prieš vaikus ir bus baudžiami civiline, administracine ar net baudžiamąja atsakomybe?“ – klausia Vakarų Lietuvos Tėvų forumo pirmininkė, SADM ministro patarėja Kristina Paulikė. Ji akcentuoja prastą padėtį provincijoje, kur trūksta psichologų, neišplėtotos socialinės paslaugos.

Tad priimant smurto dėl nepriežiūros prieš vaikus teisinį reglamentavimą svarbu pabrėžti tai, kad tokia nuostata neįtvirtina reikalavimo tėvams vaikus ugdyti prabangoje – nuostatos tikslas yra apsaugoti vaikus nuo tyčinio žalingo elgesio, kai vaiko poreikiai nuolat piktybiškai ignoruojami. Visais atvejais, kai šeima negali patenkinti vaiko poreikių dėl sunkių materialinių sąlygų ar panašių, nuo šeimos nepriklausančių aplinkybių, šeima turi gauti visą būtiną pagalbą, paramą ir paslaugas, kad vaiko poreikius galėtų tenkinti tinkamai, neišimant vaiko iš šeimos. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija akcentuoja tėvų vaidmenį auginant vaikus ir valstybės atsakomybę suteikti tėvams visą būtiną pagalbą, paramą ir paslaugas, kad tėvai galėtų tinkamai rūpintis vaiku ir užtikrinti jo poreikių tenkinimą. Vaiko atėmimas iš šeimos dėl tokių priežasčių kaip šeimos skurdas, negebėjimas tenkinti vaiko poreikių dėl nuo šeimos nepriklausančių sąlygų ar aplinkybių – yra vaiko teisių pažeidimas. Vaiko atėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė, taikoma tik tuo atveju, kai vaiko gyvybei ir (ar) sveikatai egzistuoja realus pavojus ar yra įrodytas ilgalaikis neigiamas poveikis vaiko raidai.

Pasak K. Paulikės, nepakanka išplėsti smurto sąvokos, būtina imtis realių priemonių, įgyvendinant projektus,  skirtus tėvų ir šeimų bendruomenių kūrimui, pagalbos grupėms, pozityvios tėvystės mokymams. Ji kritikuoja savivaldybes, menkai besirūpinančias laikinųjų globėjų, galinčių laikinai priglausti iš šeimos paimtus kūdikius ir mažamečius vaikus, parengimu.  „Savivaldybės sutaupė milijonus socialinei paramai skirtų lėšų, kurias išleido visai kitoms reikmėms, o galėjo skirti tai pačiai sferai, pvz., globos pertvarkai. Girdėjau, kad savivaldybės nesugeba nupirkti būsto šeimynoms. Tai per brangu, tai dar kas nors. Taip ir tempiasi guma. Be to, vieša paslaptis, kad ir kūdikių namų vadovai, nenorėdami prarasti darbo, taip pat nebuvo suinteresuoti tokių įstaigų uždarymu“, – teigia K. Paulikė.

„Vien pinigais globėjų nepriviliosi. Globai reikia psichologinio pasiruošimo, o tik paskui finansų, o savivaldybės gali pasirūpinti tuo, kad patys socialiniai darbuotojai steigtų šeimynas ir imtųsi globoti po kelis vaikus“, – sako K. Paulikė. Jai pritaria LRS narė D. Šakalienė, teigdama, kad iki šiol globos reforma vyko fragmentiškai, niekas nepaisė reformos stebėsenos grupės reikalavimų vietoje globos namų uždarinėjimo metodikų kūrimo skirti lėšas globėjų pritraukimui, mokymui bei atlyginimų mokėjimui, paslaugų šeimoms kūrimui, kad atvežus vaikelį į namus šeima galėtų gauti nuolatinę pagalbą.

Šiuo metu 51 šalis yra uždraudusi fizinių bausmių taikymą šeimoje nacionaliniuose įstatymuose, tarp jų – 29 Europos šalys: Estija (2014), Lenkija (2010), Rumunija (2004), Ukraina (2004), Islandija (2003), Vokietija (2000), Latvija (1998), Danija (1997), Suomija (1983), Švedija (1979) ir kt.

Teksto autorė yra Šeimos gerovės asociacijos pirmininkė