Lietuvos Konstitucija yra tas pamatas, kuris saugo, jungia ir saisto ne tik valstybines institucijas, tačiau ir apibrėžia visų Lietuvos piliečių laisves, teises ir pareigas. Tai yra tas bendrasis gėris, dėl kurio visuomenėje gali būti ne tik normalus sugyvenimas, tačiau ir aiškumas dėl mūsų valstybės tikslų. Konstitucija nėra tik eilinis įstatymas, kurį galima kaitalioti kaip panorėjus. Radikalūs pokyčiai šiame dokumente gresia visai mūsų konstitucinei sandarai. Iki šiol ji parodė savo stiprumą – Rolando Pakso apkaltos istorijoje konstituciniai mechanizmai apsaugojo Lietuvą nuo akivaizdžios vidinės ir užslėptos išorinės grėsmės. Šiuo atžvilgiu iš tiesų – sistema susidorojo su prezidentu. Ir ačiū jai. Vargu ar norime neaiškaus verslo ir politinių technologų iš Rytų kišimosi į mūsų valstybės valdymą aukščiausiu lygmeniu. Būtent dėl to beatodairiškas mūsų visų Konstitucijos kaitaliojimas yra pavojingas Lietuvos valstybingumui, kadangi gali po savęs atnešti dar daugiau įvairių kaitaliojimų ir pakeitimų, kurie dabar nėra numatyti, o kilęs chaosas gali pradėti plauti Valstybės ne tik kaip teisinės bendruomenės ir tvarkos, bet ir kaip realios politinės bendruomenės pagrindus.

Taigi, Seimo narių skaičiaus mažinimas blogas ne tik dėl to, jog jis nėra argumentuotas niekuo, išskyrus populistinę retoriką apie valstybinio aparato mažinimą (nediferencijuojami piliečių atstovai ir biurokratai – o čia esama nemenko skirtumo) ar sumažėjusių gyventojų skaičių (nors pamirštami Lietuvos piliečiai gyvenantys užsienyje – apskritai retorinė gudrybė, kurioje „piliečiai“ pakeičiami „gyventojais“, yra įtartina). Apie to nepagrįstumą politinės sistemos ir mokslo požiūriu jau ne kartą rašė Mažvydas Jastramskis[1].

Idėja mažinti Seimo narių skaičių bloga dėl to, jog atveria kelią Konstitucijos kaitaliojimui ir kitiems pavojams. Mažesnį Seimo narių skaičių lengviau papirkti, kontroliuoti, o ir tokiame Seime gerokai lengviau priimti kontraversiškus įstatymus ar net tolimesnes Konstitucijos pataisas.

Labai simboliška, jog balsavimas dėl šios Konstitucijos pataisos įtraukimo į Seimo darbotvarkę (pritarta pataisos svarstymo procedūrai) įvyko kaip tik sausio 12 dieną. Mes suvokiame, jog 1991 metų Sausio 13-ąją buvo apginta mūsų visų laisvė, tačiau ar suprantame, jog jai vėl iškilo grėsmė?

Žinoma, pataisos dar nepriimtos, bet jų priėmimui užkirsti kelią reikia būtent šiuo metu. Reikia dėti visas įmanomas pastangas, kad atsikvošėtų ne tik tie Seimo nariai, kurie yra pajėgūs mąstyti, tačiau ir mūsų bendrapiliečiai, kuriems Konstitucija atrodo nieko neverta. Nes jie nežino, ką daro.

Veimaro Vokietijoje kontroversiškas teisininkas ir valstybės teoretikas Carlas Schmittas 1932 metais įspėjo apie teisinės revoliucijos iš komunistų ir nacionalsocialistų pusės grėsmę, t. y. valdžios perėmimo naudojantis teisiniais mechanizmais (jo spėjimas netrukus pasitvirtino, tačiau vėlesnis bendradarbiavimas su naciai šiam autoriui, žinoma, nedaro jokios garbės). Svarbu ir tai, jog tie, kurie stumia šias pataisas, arba nelabai supranta, arba kažin kodėl nelabai kalba apie Lietuvai kylančias grėsmes iš Rytų. Nesuprantama, jog Konstitucija yra tiek mūsų valstybės, tiek mūsų piliečių ir gyventojų laisvių ir teisių garantas. Panašus nesiskaitymas su laisve jau buvo balsuojant dėl Civilinio kodekso pataisų, kurios atveria kelią žodžio laisvės ir kritikos suvaržymams (tik visuomenės spaudimo, grupės padorių Seimo narių ir Prezidentės dėka jas pavyko sustabdyti). Mažėjant Seimo narių skaičiui ir silpnėjant Konstitucijos autoritetui laisvę apginti gali būti ne taip lengva.

O ginti yra ką ir nuo ko. Ne šioje temoje (o kalbant apie Neužmirštuolę) radikali organizacija Pro Patria (po dar vienu iš savo daugelio pavidalų – „Vilniaus forumu“) ne taip seniai paskelbė tokias mintis apie laisvę ir Sausio 13-osios prasmę:

„Net sunkiausiais okupacijos metais brangintus ir Tautos atmintyje saugotus valstybės simbolius nuosekliai keičianti „Neužmirštuolė“ kviečia prisiminti aukas už laisvę, tačiau neatsitiktinai pasirenkama „talpi prasmėms“ atmintis. Propaguojant „Neužmirštuolę“ nuolatos kartojama frazė „auka už Laisvę“. Tačiau Sausio 13-osios aukos buvo sudėtos už labai konkrečią ir apibrėžtą laisvę: Tautos laisvę turėti valstybę ir pačiai valdyti save. Sausio 13-ąją buvo ginama būtent ši ir jokia kita laisvė ir tik šią laisvę simboliškai įprasmino Trispalvė ir kiti valstybingumo simboliai. Parlamento gynėjai žinojo, jautė ir matė, kad kovoja už šią konkrečią laisvę. „Neužmirštuolė“ perša visai kitokią – abstrakčią ir todėl tuščią laisvės sampratą. Dėl savo neapibrėžtumo ir miglotumo tokia laisvė savaime nenumato jokio asmens įsipareigojimo savo Tautai ir valstybei ir gali būti niekaip nesusijusi su Nepriklausomybės gynėjus žygdarbiui įkvėpusia laisvos Tėvynės vizija.“[2]

Taigi, taigi. Kokia „laisvės filosofija“! Tautos laisvė neturi nieko bendra su piliečių laisvėmis. Juokais tariant, vadukai iš marginalinių portalų (ar jų šeimininkai) viską tvarkys ir valdys, o tada bus „laisvė“. Tokia sofistika su laisvės sąvoka arba rodo kvailumą, arba yra tiesiog įžūli manipuliacija (neatmestini abu variantai). Nors tikrai esama skirtumo tarp paskirų piliečių ar žmonių ir tam tikrų kolektyvų laisvės, tačiau tai ne visuomet yra priešprieša. Nedera pamiršti, jog sovietinė okupacija ne tik tautos, bet ir individų laisvių ir teisių negerbė. Negi kovojant už vieną, nebuvo kovojama už kitą? Maža to, ne Pro Patria ir kiti panašūs sprendžia, kas ir ką gynė.

Ir, žinoma, toliau kartojamas melas apie neužmirštuolę kaip simbolį, kuriuo siekiama išstumti kitus. Tai tiesiog nėra tiesa (apie kitus pseudoargumentus net neverta čia kalbėti). Niekas neprivalo jiems aiškinti, jog nėra drambliai. Jiems aišku nėra gėda dėl visuomenės priešinimo, sąvokų ir faktų iškraipymo. Galiausiai, nelabai aišku, ką reiškia tuščias simbolis, jeigu jis skirtas prisiminti konkrečius įvykius ir žmones. Neaišku, kodėl laisvoje visuomenėje reikia laužyti ietis dėl veikimo formų, kurios šiuo atveju pajungtos tam pačiam tikslui – atminties pagerbimui? Sakoma, kad abstrakti atmintis ir jos simbolių keitimas naikina istoriją, tačiau būtent toks „kvietimas“ teisingai prisiminti nebeleidžia toliau puoselėti atminties.

Kas sieja šias atrodo visiškai skirtingas temas? Laisvė ir laisvės pamatas. Bet dabar tikrai ne laikas kariauti dėl gėlės atlapuose. Lietuva turi kitų, daug didesnių ir rimtesnių problemų. Ir jos nėra tokios įkvepiančios, kupinos potencialo patosui, „Tautos mokymui“, kaip gyventi ir t. t., bet nuo to jos niekur nedingsta.

Esame (kol kas) laisvi piliečiai laisvoje šalyje. Galima segtis viską ką tik nori – Vytį, Trispalvę, Gedimino stulpus su laužais ar neužmirštuolę. Galima ir viską kartu. Ir galima drąsiai eiti prie laužų, nes 1991 Sausio didvyriai ir didmoterės atstovėjo laisvę. Ačiū Jiems už tai. Bet laisvė nėra iškovojama vieną kartą – dėl jos reikia dirbti ir stengtis nuolatos. Ir tai nelengva (pats nepadarau visko, ką reikėtų vardan jos padaryti ir esu dėl to kaltas).

Dabar yra mūsų eilė, nes vėliau gali būti per vėlu. Jeigu yra laikas protestui ar net išėjimui į gatves (tai irgi Konstitucijos ginama laisvė) – jis yra dabar. Lietuva negali būti laisva be laisvų piliečių, be savo Konstitucijos.