Asmeninio archyvo nuotr.

Sausio 13-ąją Parlamente budėjęs Kasparas Genzbigelis sako, kad ir šiandien nedvejodamas stotų Lietuvos ginti. „Yra vardan ko eiti“, – tikina jis ir priduria labiausiai besižiaugiantis jaunąja, baimės nesukaustytų lietuvių, karta. Su Parlamento gynėju, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininku Kasparu Genzbigeliu kalbėjomės Laisvės gynėjų dienos išvakarėse. 

Sausio 13-ąją budėjote Seime. Kas tą naktį labiausiai įsiminė? 

Labai aiškiai atsimenu mūsų, Parlamento gynėjų, ir visų aplink buvusių žmonių, kad ir tarpusavyje nepažįstamų, stiprų dvasinį ryšį ir pasiryžimą gintis. Tą naktį budėjau ant Seimo stogo nuo Neries pusės, kur buvome įsikūrę gynybos postą. Buvome pasiruošę šalmus, dujokaukes, pagalius. Iš tolo matėme ir girdėjome prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato sprogimus, šaudymą. Įsivaizduokite, šviesos visur išjungtos, visiškai tamsu, tik prožektorių blykčiojimas ir sprogimai tolumoje. 

Kasparas Genzbigelis (Vytauto Raškausko nuotr.)

Tuo tarpu aplink Parlamentą – žmonių gaudesys ir malda. Sunku nusakyti mus supusių žmonių ryšį su mumis, esančiais viduje, lyg Pilėnuose būtume užsidarę. Tąnakt neliko mirties baimės, tik žmonių tarpusavio meilės ryšys. Save atidavėme į Dievo rankas. Tai yra pats gražiausias dalykas, kuriuo kiekvienas tada išbandymus atlaikęs gali didžiuotis ir džiaugtis. 

Seime vykstant Sausio 13-osios minėjimo renginiams, ant jūsų uniformos matau raištį su užrašu „Trečias būrys“. Papasakokite apie šį trečiąjį būrį. 

Trečiąjį vilniečių būrį sudarė daugiausia Sąjūdžio žaliaraiščiai. 1990-ųjų rudenį buvo prašoma galinčių užsirašyti į gynėjus. Pats buvau vienos iš Sąjūdžio grupių vadovas, lapkričio mėnesio pabaigoje nusprendžiau užsirašyti. Kiekvieno savanorio charakteristika buvo pateikta patikrinti, o po jo tapome Parlamento gynėjais. Buvo tarp mūsų ir visai jaunų – tokių jaunuolių kaip jūs – ir vyresnių, 40-mečių, kaip tuomet aš. Artėjant sausio 13-ajai jau nujautėme, kad agresija tikrai bus. Skubėjome duoti priesaiką, iš įvairiausių šaltinių rinkome informaciją. Vieno mūsų savanorių Valentino Gurkšnio dukra sėdėdavo mašinoje Šiaurės miestelyje ir stebėdavo šarvuočių bei kariškių judėjimą, apie viską mus informuodama telefonu. Tačiau, kol nebuvo nužudę žmonių prie bokšto, jokių ginklų mes neturėjome – tik metalinius strypus ar lazdas. Vėliau, jau po to kruvino išpuolio, ginklus įsigijome. 

Sakote, kad skubėjote duoti priesaiką?

Kai supratome, kad agresijos valanda tikrai artėja, pasidarė aiški ir būtinybė prisiekti. Parinktas priesaikos tekstas buvo panašus į partizanų priesaiką. Prieš prisiekiant mums buvo duota laiko apsigalvoti, sudaryta galimybė išeiti. Kunigai Grigas ir amžiną atilsį Keina pirmų Seimo rūmų fojė pakabino širmą, už kurios klausė išpažinčių. Pamenu, kaip susikaupę vyrai ėjo atlikti išpažinties – net ir tie, kurie nebuvo pažįstami su tikėjimu. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Visi galvojome, kad Parlamentas bus puolamas pirmiausia, ypač pirmieji rūmai. Barikadų beveik nebuvo, tik keletas vietoj jų sustatytų autobusų. Nepaisant to, savanorio Parlamento gynėjo priesaiką 1991 m. sausio 11 d. davėme tvirtai apsisprendę. Įėjęs į Seimą sausio 9 d., išėjau tik vasario 28 d. – visa tą laiką išbuvau viduje, nepalikęs posto. 

Kodėl nusprendėte tapti Parlamento gynėju? 

Su sovietine valdžia tiesiogiai susidūriau dar iki Sąjūdžio suvažiavimo. Abu su žmona buvome persekiojami, jautėme nuolatinį spaudimą. Jos tėvas buvo partizanas, o motina – ryšininkė. Žmona negalėjo universitete studijuoti norimos anglų kalbos, turėjo rinktis ekonomiką. Apie kokį nors paaukštinimą darbe nei kalbos būti negalėjo, o išmesti grasindavo nuolat. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Man teko tarnauti sovietinėje kariuomenėje, požeminėje raketų bazėje Karakumų dykumose, kur buvo ypač žiauriai elgiamasi su žmonėmis. Sovietinis karys buvo laikomas žemiau gyvulio. Toje bazėje per sovietų aplaidumą buvome apšvitinti radiacija. Bet mums to nesakė, o kad dėl to incidento nenukentėtų vadovybė – buuvome nedelsiant išskraidinti į Siriją su viltimi, kad iš ten gyvi negrįšime. Savo akimis mačiau, kas yra karas. Iš 28 vyrų gyvi likome tik 11. Tai buvo dar vienas lūžis, padėjęs man apsispręsti, nes suvokiau, kas laukia Lietuvos.

Atėjus metui nusprendžiau pratęsti tai, ką darė mūsų partizanai, iš jų pavyzdžio sėmiausi stiprybės. Kita vertus, partizanai paaukojo viską, o mums dar šiokia tokia viltis buvo – gal ne visus išžudys, gal Lietuva atsistos ant kojų. 

Jeigu šiandien vėl prireiktų Parlamentą ginti – gintumėte? 

Dabar, senatvėje, juo labiau. Tada man buvo 40. Dabar tikrai atiduočiau gyvybę nedvejodamas ir eičiau į tokį postą, kur žinočiau, kad tikrai nieko iš manęs neliks. Tikrai eičiau. Yra vardan ko eiti. Dėl mūsų gražios Lietuvos, jos kultūros, istorijos, dėl jos jaunimo.

Jauni žmonės stiprybės gali semtis iš jūsų kartos. O ką jūs laikote savo didvyriais?

Partizanus visu šimtu procentų. Didvyriai buvo visi tie, kurie atkūrė, sukūrė, saugojo mūsų valstybę. Pati lietuvių tauta yra didvyriška, nes amžių amžiais stumiami ir trypiami žmonės vis išlieka, vis atsikelia. Visi, kurie vieningai pasisakė už sovietų kariuomenės išvedimą iš Lietuvos, šimtai tūkstančių, stovėjusių tą Sausio 13-ąją, yra didvyriai. O ir kiekvienas žmogus gali būti didvyris, jei neparsiduoda, nelaiko vien kąsnio riebesnio gyvenimo prasme. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Kas šiandienos Lietuvoje jus labiausiai džiugina? 

Ypač džiaugiuosi jaunaja karta. Galime švęsti, nes atėjo jaunoji karta, kuri jau visai kitokia – nepatyrusi teroro, priespaudos, cenzūros. Džiaugiuosi jaunų žmonių šviesiais, bebaimiais, nesusigūžusiais veidais. Jie nori gyventi, džiaugiasi gyvenimu, nebijo pasakyti, kas ne taip. Tikiu jaunimu, jis gražus, tikiu, kad bet kokius iššūkius atlaikysite, o jeigu reikės - jūs tą patį pakartosit, ką mes padarėme. Labai džiaugiuosi ir tais, kurie grįžo iš Gulagų, kurie savo dvasią perdavė ateities kartoms. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Ką patartumėte jauniems žmonėms, kai visi iššūkiai dar ateityje?

Žinoti prasmę – vardan ko priimate vienokius ar kitokius sprendimus. Jeigu sprendimas daromas iš meilės artimui – jis bus teisingas. O drąsos suteikia Dievas ir praeities istorijos žinojimas. Partizanai žinojo, kaip pasielgti, nors tai ir reiškė sėdėjimą supelijusiuose bunkeriuose rizikuojant savo gyvybėmis. Todėl ir aš privalau žinoti, kaip pasielgti. Nes aš nesu tik vartotojas. Paveldėjau laisvę ir privalau ją saugoti.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.