Nors prisimindamos tik miglotai, sielos visgi siekia susigražinti gėrį, tačiau kaip gerai įkaušę vyrai neranda kelio į namus. Boethius

Antikos mąstytojai suvokė sielos nemirtingumą. Nepasotinamą žmogaus troškulį pažinti aukščiausiąjį gėrį Platonas traktavo kaip miglotus sielos prisiminimus apie būtį, kurią ji turėjusi iki įsikūnijimo. Pasak jo, mąstydama ir mylėdama, pažindama tiesą ir žvelgdama į grožį, siela kyla aukštyn, artinasi prie Dievo. Pakeliui ji turi nugalėti ne vieną kliūtį, ne tik išorėje, bet ir savyje. Sielos piligrimystės Dievop motyvas būdingas ne vien antikinei graikų literatūrai. Jis yra užkoduotas bibliniuose naratyvuose ir įmintas krikščioniškuose jų aiškinimuose, iškyla psalmininkų refleksijose ir girdimas apaštalų pamokymuose.

Izraelio tautos kelionę iš Egipto į pienu ir medumi srūvančią žemę galime laikyt viena didžiausių piligrimysčių per visą žmonijos istoriją, ne tik dėl savo grandiozinio masto, dėl užtrukusio laiko, t. y. keturiasdešimties metų, bet, svarbiausia, dėl archetipinės reikšmės. Ji atskleidžia svarbiausius prasminius dvasinės kelionės, į kurią Dievas šaukia sielą, aspektus.

Didysis egzodas prasideda gilioje krizėje. Kitados Egipte suradusi prieglobstį, žydų tauta, metams bėgant, padaroma juodadarbe faraono verge. Hebrajai su aimanomis nukreipia savo žvilgsnius į Jahvę, savo protėvių Dievą, ir meldžia išgelbėjimo. Atsiliepdamas į jų šauksmą, Dievas pašaukia Mozę ir siunčia jį pas faraoną su žinia: tauta priklauso Dievui, o ne Egiptui, Izraelis – pirmgimis jo sūnus ir kunigas, todėl tarnaus ne faraonui, o Aukščiausiajam Viešpačiui. Išlavintas faraono namuose, tačiau hebrajų nesuprastas ir atstumtas, Mozė tuo metu gyveno visiškoje atskirtyje. Tad Dievo balsas pasigirdo kritiniu metu tiek tautai, tiek jos būsimam vedliui.

Dievo šauktis žmogus dažniausiai ima, kai suvokia, jog priėjo liepto galą ir be pagalbos iš aukšto nebeturi jėgų kovoti su sielą alinančiomis vėtromis ir gyvenimą griaunančiomis audromis. Dievas atsiliepia, siųsdamas į dvasinį Egiptą Jėzų Kristų, kurio provaizdžiu buvo Mozė. Kaip faraonas buvo priverstas paklusti Mozės žodžiui, – Egipto žynių bei jų magiškos galios neprilygo Mozės daromiems stebuklams, – taip šio pasaulio tamsybių valdovas negali pasipriešinti Dievo jėgai, prikėlusiai Jėzų Kristų iš numirusių ir įkvepiančiai sielą naujam gyvenimui. Kaip hebrajai, pašvęsti į Paschos misteriją, tepė avinėlio krauju savo durų staktas, taip krikščionys tikėdami šlaksto savo širdis Jėzaus krauju. Paskersto Avinėlio slėpinys, apreikštas hebrajams ir paslėptas nuo egiptiečių, buvo atperkančios Kristaus aukos provaizdžiu: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“ (1 Pt 1,18–19).

Keliavimas per dykumą turi paslėptą tikslą – iš faraono priespaudos išlaisvinti piligrimai privalo būti išmėginti, ištyrinti ir ištobulinti. Ilga kelionė per svilinančios saulės išdegintą žemę atskleidžia tai, kas paslėpta. Taip esti ir su siela. Karšta išmėginimų ugnis išlydo ją, tarsi taurųjį metalą, idant į paviršių iškiltų ir būtų pašalinta tai, kas netyra. Kelionės per dykumą antonimas – oazėje įsikūrusi gyvenvietė. Sėslumas, kaip tam tikra komforto zona, slepia žmogaus ydingumą. Sėsli siela negali apsivalyti ir susigyvena su melu. O varginantis kelias nuplėšia šydą, apnuogina širdį ir į dienos šviesą iškelia tai, kas nedora, idant sudegtų dykumoje.

Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne. Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų (Įst 8, 2–3).

Piligrimystė – tai akistata su pačiu savimi. Akistata, kurią sunku pakelti. Kaip Mozės vedama tauta panoro grįžti atgal į Egiptą, į pažįstamą saugumo zoną, nors ir paženklintą vergovės lažu, taip ir dvasios piligrimas, išvydęs savąjį „aš“, nori pasukti atgal. Egipto sutemose lengva pasislėpti. Bendruomenės ir tautos, siekdamos gerovės, kuria saugumo zonas, tačiau jos tampa tiesą laidojančiomis struktūromis. Individas joms reikalingas ne kaip laisvas Dievo kūrinys, bet kaip piramidžių statybos, žmogiškų ambicijų įgyvendinimo, vergas. Bet kurioje politinėje, socialinėje ar religinėje struktūroje anksčiau ar vėliau įsigali formalūs ir dviveidiški santykiai. Nuoširdumui nelieka vietos, nes jis kelia grėsmę savanaudiškumą slepiančiai ir tiesą užgniaužiančiai sistemai. Atvirumas gi savo prigimtimi skatina kelionei. Sąžinė, kaip Dievo balso aidas, budina sielą iš sąstingio ir šaukia į piligriminę kelionę.

Akistatoje su savimi negalime pasiduoti baimei. Kad ir kokie bjaurūs atrodytume patys sau, turime susitaikyti su tuo, nuolankiai priimdami skaudžią tiesą. Kelionė per dykumą nurengia, bet drauge moko kliautis Dievo meile, uždengiančia visas nuodėmes ir aprengiančia naujomis dorybėmis, kurių anksčiau neturėjome. Jei Dievas mums atleidžia, ir mes turime sau atleisti ir pamilti save. Religiniai įstatymai padaro mus savo pačių priešais. Raidė gimdo neapykantą sau. Todėl, susitaikius su Dievu, dar tenka nueiti gerą gabalą iki susitaikome su savimi. Sielos piligrimas pasitiki ne savimi, o Dievo maloningumu. Keliaujanti siela gyva jo malonės mana.

Mozės kartai, kaip Dievo sūnui, kurį jis pašaukė iš Egipto, sunkiai sekėsi įsisavinti piligrimystės pamokas, tačiau Jėzus, kaip tikrasis Izraelis, šį kelią nuėjo. Dykumoje, kur Mozės karta suklupo, jis nugalėjo. Tai liudija ir mūsų jau minėta Pakartoto įstatymo ištrauka (Įst 8,3), kurią Jėzus, dykumoje gundomas, pacitavo šėtonui (Mt 4,4). Kalbėdami apie sielos piligrimystę, turime prisiminti, jog visas Jėzaus gyvenimas buvo kelionė. Jis gimė kelyje, būdamas dar kūdikiu keliavo į Egiptą, o sulaukęs pilnametystės, sąmoningai pasirinko keliaujančio judėjų mokytojo dalią. Evangelijose nesunku išskirti kelio ir kelionės motyvus.

Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“  Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti.“ Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“  Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais.“ Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9, 57–62).

Svarbūs evangeliniai dialogai dažnai vyksta ne tik prie stalo, bet ir kelyje. Ateinantys pas Jėzų, arba patys suvokia, arba jiems pasakoma, jog teks leistis į nelengvą kelionę. Be jos nėra mokinystės, o mokinys daro pažangą, tik sekdamas paskui Mokytoją. Aklasis Bartimiejus, sėdintis šalia kelio, alegoriškai išreiškia bene kiekvieno žmogaus būseną. Prisiartinus Jėzui, jo tikėjimas pražysta ir jis šaukiasi pagalbos, trokšdamas praregėti. Pagydytas jis nuseka paskui Jėzų keliu (Mk 10,46-52). Jėzaus Kristaus kelionių po Galilėją, Samariją ir Judėją kulminacija, kaip ir galime tikėtis, – Jeruzalėje.

Dovydo miestas, pastatytas ant Siono kalno ir savo epicentru turėjęs didingą Jahvės šventyklą, nuo tada, kai Saliamonas ją pastatė, buvo trokštamiausias visų hebrajų piligrimų tikslas. Kelionė aukštyn į Jeruzalę piligrimams nebūdavo lengva, tačiau susitikimo su Dievu viltis padėdavo jiems pakelti visus išmėginimus. Dėl to kone kiekvienas Izraelio vyras drauge su savo šeima tris kartus per metus keliaudavo į Dievo namus. Džiaugsmas, bendruomeninės garbinimo ir šlovinimo giesmės bei kvapą gniaužiantys šokiai taip pakylėdavo sielą nuo žemės, jog piligrimas, pamiršęs visus vargus, jautėsi tarsi įžengęs prie paties Dievo sosto. Šių išgyvenimų aprašymus mums paliko piligrimai-poetai, garbinimo giesmių autoriai, psalmininkai. Iki mūsų dienų jų žodžiai nepaliauja maitinę kiekvieną, ieškantį Dievo artumo:

Kokios mielos tavo buveinės, / Galybių VIEŠPATIE! / Trokštu ir ilgiuosi VIEŠPATIES Šventyklos kiemų; / mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui. / Net žvirblis randa namus / ir kregždė lizdą savo jaunikliams / prie tavo aukurų, Galybių VIEŠPATIE, / mano Karaliau ir mano Dieve. / Kokie laimingi, kurie gyvena tavo Namuose, / visada šlovindami tave giesme! Sela. Koks laimingas žmogus, kuris randa užuovėją tavyje, / kurio širdis pakeliui į Siono kalną. / Jie eina per Bakos slėnį, / ir slėnis tampa jiems šaltinių vieta, / tartum ankstyvieji lietūs būtų pripildę jį palaimos. / Eidami jie stiprėja; / jie matys Dievą Sione (Ps 84, 2–8).

Sakoma, kad šią psalmę kopdami į Jeruzalę, giedodavo į šventyklos šventes keliaujantys maldininkai. Galbūt ją giedojo ir Jėzus su savo mokiniais, kai valingai nukreipė žingsnius į miestą, kuriame jam buvo lemta mirti. Praeitų kartų piligrimus Jeruzalė pasitikdavo svetingai, tesėdama keliauninkams duotą Dievo artumo pažadą. Tačiau Jėzui Dovydo miestas nebuvo draugiškas. Dievo namai, virtę prekybos namais ir dvasine prasme jau ištuštėję, galėjo pasigirti nebent negyvais šventyklos akmenimis. Jėzaus mokinių akyse pastarieji vis dar atrodė didingai, tačiau visa regintis Viešpats pranašavo ir jų griūtį (Mk 13, 1–2). Sakoma, kad, romėnams sugriovus Jeruzalės šventyklą, buvo pasigęsta svarbiausio – sandoros skrynios. O ji, kaip žinia, simbolizavo Dievo artumą.

Psalmės žodžius, išreiškiančius piligrimų ilgesį šventyklos kiemams, turime suprasti ne tiesiogine prasme. Šventykla, kaip ir Pažado žemė tėra tikrovės atspindžiai, signifikatai, o referentas, į kurį jie rodo, yra pats Dievas. Tačiau psalmininko apibūdinta dinamika – veržimasis į Dievo namus kaip į geidžiamiausią vietą, geras pavydas kregždei, susisukančiai lizdą prie aukuro, ir visiems gyvenantiems Dievo artume – išlieka. Laimę atranda tas, kurio širdis pakeliui į Dievo kalną. Tas, kuris nestovi, bet eina. Bakos slėnį galime versti ir kaip „verksmo, raudų“ slėnį, tad akivaizdu, kad jis simbolizuoja netektis, išsiskyrimus ir skausmą. Šiuose žemiausiuose gyvenimo slėniuose keliaujanti siela suranda gyvybės versmes ir nesileidžia pikto nugalima. Eidama jis stiprėja. Pažodžiui iš hebrajų kalbos ši eilutė galėtų būti verčiama taip: „eina iš jėgos į jėgą, iki išvysta Dievą Sione“. Kopimas į Dievo kalną keičia keliauninką, suteikdamas jam vis daugiau jėgų. Visgi pilnutinai širdies piligrimas bus perkeistas tik įkopęs į viršūnę – kai regės Dievą akis į akį.

Izraelio tautos kelionė į  pažadėtąją žemę, hebrajų piligrimų piligrimystės į Sioną ir Jėzaus Kristaus gyvenimas kaip kelias Dievop yra mūsų esaties provaizdžiai. Pašaukti prasmingon tikėjimo kelionėn ir savo vedliu turėdami Dievo sūnų, nebesame panašūs į Boethiaus apibūdintus įkaušusius vyrus, nerandančius kelio į namus. Kelią žinome, tik svarbu nesustoti, išklydus – sugrįžti, suklupus – keltis. Viskas išeina į gera, mylintiems Dievą, o nuo jo meilės nei didžiausi sunkumai, nei pats šėtonas atskirti negali.