Popiežiaus dokumente apie meilę šeimoje – dėmesys vaikų auklėjimui.

Tėvai visada daro įtaką savo vaiko moralinei raidai – į gera ar į bloga. Todėl geriausia šią neišvengiamą atsakomybę prisiimi ir ją įgyvendinti sąmoningai, entuziastingai, racionaliai ir tinkamai. Kadangi šeimos auklėjamoji funkcija tokia svarbi ir tapo labai sudėtinga, norėčiau tai aptarti išsamiau. (tęsinys)

Norint gerai elgtis, neužtenka „daryti tinkamus sprendimus“ ar aiškiai žinoti, kas darytina, nors tai ir labai svarbu. Dažnai nuosekliai nesilaikome savo asmeninių įsitikinimų, kad ir kokie jie tvirti būtų. Nors mūsų sąžinė siūlo tam tikrą moralinį sprendimą, kartais viršų paima kiti mus traukiantys dalykai, jei nesame pasiekę, kad protu suvokiamas gėris būtų įsišaknijęs mumyse kaip tvirtas emocinis polinkis, kaip gėrio skanumas, nusveriantis visus kitus patrauklius dalykus ir leidžiantis suvokti, jog tai, ką suvokiame kaip gėrį, yra taip pat gėris mums čia ir dabar. Veiksmingas etinis ugdymas reiškia parodyti asmeniui tikslą, kad gerai elgtis naudinga jam pačiam. Šiandien dažnai neveiksminga prašyti ko nors, kas reikalauja pastangų ir atsižadėjimo, aiškiai neparodant gėrio, kurio galima pasiekti taip elgiantis.

Būtina brandinti įpročius. Teigiamą reikšmę turi net vaikystėje įgyti įpročiai, nes leidžia didžiąsias suvidujintas vertybes paversti sveikomis bei tvariomis išorinėmis elgsenomis. Koks nors asmuo gali būti socialus ir gerai nusiteikęs kitų atžvilgiu, bet jei, spaudžiamas suaugusiųjų, per ilgą laiką neįprato sakyti „prašau“, „ar galiu?“, „ačiū“, gera vidinė nuostata tokiomis išraiškomis lengvai nevirsta. Moralinį elgesį statydina valios stiprinimas ir tam tikrų veiksmų kartojimas. Be tam tikrų gerų poelgių sąmoningo, laisvo ir vertingu laikomo kartojimo auklėjimu minėtos elgsenos neišugdysi. Be tinkamai motyvuotų veiksmų motyvacija ar patrauklumas, vedantis mus tam tikros vertybės link, dorybe netampa.

Laisvė yra didis dalykas, bet ją galima prarasti. Moralinis auklėjimas yra laisvės puoselėjimas per pasiūlymus, motyvacijas, praktinius taikymus, paskatas, atlygius, pavyzdžius, modelius, simbolius, apmąstymus, paraginimus, veiksenos peržiūras ir dialogus, padedančius asmeniui ugdytis tvirtus vidinius pradus, galinčius išjudinti spontaniškai daryti tai, kas gera. Todėl dorybingas gyvenimas laisvę statydina, stiprina ir ugdo neleisdamas asmeniui tapti nevalingų nužmoginančių bei antisocialių polinkių vergu. Juk pats žmogiškasis kilnumas reikalauja, kad kiekvienas „veiktų sąmoningai ir laisvai rinkdamasis, tai yra pats iš vidaus skatinamas ir įtikinamas".

Bausmės kaip paskatos vertė

Lygiai taip pat būtina išmokyti vaikus ir paauglius suvokti, kad blogi veiksmai turi pasekmių. Būtina žadinti gebėjimą įeiti į kito padėtį ir pajusti nuskriaustojo kančią. To galima iš dalies pasiekti kai kuriomis bausmėmis – už antisocialią agresyvią elgseną. Svarbu tvirtai orientuoti vaiką, kad jis prašytų atleidimo ir atitaisytų kitiems padarytą žalą. Kai auklėjimo kelias ims duoti vaisių subrendus asmeninei laisvei, pats vaikas kažkuriuo momentu dėkingai pripažins, jog buvo naudinga augti šeimoje bei pakelti reikalavimus, primetamus viso auklėjamojo proceso.

Pabarimas yra paskata, kai sykiu įvertinamos bei pripažįstamos pastangos ir kai vaikas atranda, kad tėvai toliau juo kantriai pasitiki. Su meile pabartas vaikas jaučia, jog juo rūpinamasi, suvokia, kad jis yra svarbus, pastebi, jog tėvai pripažįsta jo potencines galimybes. Šitai nereikalauja, kad tėvai būtų be dėmės, bet kad mokėtų nuolankiai pripažinti savo ribotumą bei stengtųsi tobulėti. Tačiau vienas tėvų liudijimas yra būtinas – jie niekada neturi vadovautis pykčiu. Blogai besielgiantį vaiką reikia sudrausti, tačiau niekuomet negalima jo laikyti priešu ar tuo, ant kurio išliejamas pyktis. Be to, suaugusieji turi pripažinti, kad kai kurie poelgiai yra susiję su amžiaus sąlygojamu trapumu bei ribotumais. Todėl polinkis nuolat bausti gali būti žalinga nuostata, nes tai nepadėtų suvokti skirtingo poelgių rimtumo, demotyvuotų ir suerzintų: „Tėvai, neerzinkite savo vaikų“ (Ef 6, 4; plg. Kol 3, 21).

Pagrindinis dalykas yra tai, kad drausmė neluošintų troškimo, bet skatintų žengti vis toliau. Kaip sujungti drausmę ir vidinę dinamiką? Kaip padaryti, kad drausmė konstruktyviai ribotų kelią, kuriuo turi žengti vaikas, ir nebūtų siena, reiškianti „ne“, ar trukdytų auklėti? Būtina mokėti surasti pusiausvyrą tarp dviejų vienodai žalingų kraštutinumų: vienas iš jų būtų mėginti kurti pasaulį pagal vaiko troškimus šiam vis labiau jaučiantis teisių, bet ne pareigų subjektu, kitas – skatinti gyventi nesuvokiant savo kilnumo, nepakartojamos tapatybės ir savo teisių, kamuojamam pareigų ir paklūstant kitų troškimams.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 7