Kai ateinu pas gydytoją ar į ligoninę, slaugės ar gydytojai pamato ant kairės kojos dėmes, su kuriomis gimiau. Jie perbraukia tą vietą įsitikindami, kad tikrai tai tikrai yra nuo gimimo, o ne smurto prieš senelį rezultatas. Taip yra ir su vaikais. Jei mokytoja/s ar kas kitas pamato juodą dėmę ar kokią žaizdą, net jei vaikas sako, kad nukrito nuo dviračio ar kitaip netyčia susižeidė, reikia atsiminti, kad tai gali reikšti smurtą namuose. Ypač jei tokie sužeidimai kartojasi. Jei kyla įtarimas dėl pavojaus kieno nors gyvybei, saugumui ar sveikatai, negali būti kokių abejonių ar delsimo. Tai galioja visiems – ir vaikams, ir suaugusiesiems. Negalima paprasčiausiai manyti, kad, jei šeima iš šalies atrodo pavyzdinga, tai joje jokio pavojaus negali būti. Nereikia perdėtai visų įtarinėti, bet kaip ir su kitais dalykais, svarbu vieniems kitus globoti ir rūpintis, pavyzdžiui, kad kaimynų vaikai turėtų ką valgyti, pastogę, šildymą namuose, lankytų mokyklą ir t.t.

Joks smurtas prieš vaikus ar kitus pažeidžiamus žmones (neįgaliuosius, vyresnio amžiaus, pabėgėlius, kalinius...) nepateisinamas. Būdavo laikai, kai smurtaujančioje, alkoholio ar kitos ligos, priklausomybės varginamoje šeimoje santuoka būdavo taip saugoma, kad patarta kentėti, išlaikyti santuokos neišardomumą. Šiandien kitaip – reikia tuoj pat pasitraukti iš nesaugios aplinkos ir ieškoti pagalbos. Todėl, pavyzdžiui, Kaune kone pačioje Nepriklausomybės pradžioje buvo įsteigti Motinos ir vaiko namai (dabar tokių yra ir kituose miestuose), kur jauna mama, besilaukianti ar pagimdžiusi, ištekėjusi ar ne, galėtų saugiai prisiglausti, kol surandama kita, pastovesnė išeitis.

Normaliame pasaulyje ištirti smurto atvejus privalo atsakingi žmonės ir institucijos, pavyzdžiui, mokytojai, gydytojos, kunigai, socialiniai darbuotojai, policija. Tada pagal valstybės nustatytą tvarką valstybinės ar bažnytinės institucijos turi imtis priemonių.  JAV visiems Bažnyčios darbuotojams (mokytojams, kunigams, savanoriams, tarnautojams, Caritui...), dirbantiems su vaikais, privalomi pagrindiniai kursai, o tada žinių atnaujinimas kasmet. Trumpesni mokymai, skirti pasitikrinti, prisiminti gaires, remiantis konkrečiais atvejais, atsakyti į klausimus ir tuoj pat sužinoti, ar tiksliai atsakei. Jėzuitų provincija žino kiekvieno jėzuito pasirengimą ir papildomai kasmet rengia kurselius ne tik apie smurtą prieš vaikus, bet ir apie prevencinius dalykus, kaip, pavyzdžiui, sveika gyvensena, santykiai su žmonėmis ir t.t. Lemonte, Čikagos apylinkės lietuvių Psichologinės ir dvasinės pagalbos draugija rengia pokalbius apie smurtą šeimoje. Esame turėję ir savigalbos būrelį sutuoktiniams, kurių gretose yra psichologinio ir/ar fizinio smurto. Seniau būdavo slepiama, kad šeimoje girtaujama. Žmona skambindavo į vyro darbą pranešti, kad serga, kai iš tikrųjų jis neateina, nes užgėrė. Kaip pavadintų Anoniminiai alkoholikai, čia žmona yra „įgalintoja“, lyg ir sudaranti sąlygas girtuokliauti. O juk tam, kad pasveiktų, visa šeima turi išmokti, kaip gyventi tikrovėje, nebesislapstyti.

Pirmieji, pagrindiniai vaiko auklėtojai yra tėvai/globėjai, o mokykla, Bažnyčia ir kitos įstaigos ar organizacijos, įskaitant valstybines, yra tėvų talkininkės. Apaštaliniame paraginime Amoris laetitia popiežius Pranciškus nemažai dėmesio skiria ir vaikų auklėjimui ir šitaip pasisako apie bausmes: „Tačiau vienas tėvų liudijimas yra būtinas – jie niekada neturi vadovautis pykčiu. Blogai besielgiantį vaiką reikia sudrausti, tačiau niekuomet negalima jo laikyti priešu ar tuo, ant kurio išliejamas pyktis. (268) Bet kokia pagalba vaikus auklėjančiai šeimai turėtų ne žeminti tėčius ir mamas, bet kiek įmanoma padėti išlipti iš bėdos išlipti. Žinoma, kai kyla pavojus vaikų sveikatai ar gyvybei, turi įsikišti valdžios įstaigos, socialiniai darbuotojai ir t.t. Pažeidžiamų asmenų (vaikų, ligonių, senelių, neįgaliųjų...) gyvybė ir sveikata tuo metu svarbiau už kitus dalykus ar asmenis. Čia yra žaismas – mėginimas rasti pusiausvyrą tarp asmens teisių, šeimos savarankiškumo, visuomeninio gyvenimo, valstybės pareigos rūpintis piliečių saugumu ir apsauga, Bažnyčios pastangų ugdyti bendruomeniškumą, tarnystę ir tarnystes.

Tačiau labai svarbu ir tai, jog katalikai ir kiti rūpinasi, kad žmonės, patyrę smurtą vaikystėje, jaunystėje, to netęstų savo šeimose. Tam leidžiamos knygos ir rengiamos programos, pavyzdžiui,  „Kaip mylėti savo paauglį“, teikiama įvairiausia psichologinė pagalba (ir jau nebe tokia gėda kreiptis psichologinės pagalbos, kaip kreipiamės medicininės ar kitokios pagalbos). „Bendrakeleiviai“ rengia programas išsituokusiems, patiriantiems skyrybas, kur ugdoma savigarba, savivertė, kaip ir specialiai tam skirtose programose (pavyzdžiui, „Karalienė ir laukinė moteris“). Skyrybų atveju popiežius Pranciškus Amoris laetitia (245) ypač išsako rūpestį, kad vaikas netaptų įkaitu tarp tėčio ir mamos. Visa Bažnyčia įsipareigoja sužadėtiniams padėti ruoštis Santuokai, o taip pat daug kas pastebi, kad po vestuvių nebėra tokio palaikymo tikėjimo, sugyvenimo, vaikų auklėjimo ir kitais klausimais, todėl Sinodas šeimos klausimais ragina ypač palaikyti ryšį su jaunomis šeimomis pirmuosius kelerius metus.