„The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas. Edgaro Anisimenko nuotrauka // BFL

Europa nėra monolitas. Jos samprata apima keletą persidengiančių darinių.

Joje yra laisvojo judėjimo zona, apimanti teritorijas nuo Graikijos salų pietuose iki Norvegijos šiaurėje. Taip pat yra paribio teritorijų juosta, į kurią patenkančios šalys bijo Rusijos kišimosi ir agresijos. Dar yra vadinamasis Eurolandas – šalys, naudojančios bendrąją valiutą. Tuo tarpu bendrosios rinkos zonoje Briuselio sargai stengiasi užtikrinti prekių ir kapitalo laisvą judėjimą bei drausti protekcionizmą ir kartelius.

Apie šiuos darinius reikia žinoti du svarbius dalykus. Visų pirma – kad jie persidengia su geriau žinomomis kategorijomis – Europos Sąjunga ir NATO.

Pavyzdžiui, Suomija, Švedija ir Ukraina patenka į paribio zoną, bet nepriklauso NATO. Norvegija priklauso paribio, laisvojo judėjimo zonai ir bendrosios valiutos zonoms, bet nėra ES narė.

Antra, visiems šiems dariniams iškilę didelių rūpesčių, kurie dar labiau paaštrės 2017-aisiais.

„Eurolando“ padėtis kebliausia. Bendroji valiuta gerai veikia, kai ją naudojančios ekonomikos yra panašios arba sparčiai konverguojančios.

Tuo tarpu euras buvo naudojamas kaip priemonė skatinti konvergenciją. Ši strategija nepasiteisino. Pietų Europa negali padidinti savo našumo. Milijonų jaunų europiečių gyvenimas buvo sužlugdytas: jie gyvena tėvų namuose ir yra įsikinkę į darbus be perspektyvos, nors turėtų kurti karjeras ir šeimas. Žmonėms visa tai įgrisę – kaip ir savimi patenkinto „Eurolando“ elito tvirtinimai, kad viskas bus gerai.

Bendrosios rinkos zona – Europos Komisijos kartelių triuškintojų ir subsidijų medžiotojų prižiūrima ekonomikos erdvė – irgi yra patekusi į bėdą. Donaldas Trumpas padarė protekcionizmą ir intervencinę politiką gerbiamą ir netgi madingą. Globalizacija išeina iš mados. Didžioji Britanija, viena iš stipriausių konkurencijos politikos šalininkių, traukiasi. Rinkėjai nori, kad jų nacionalinės vyriausybės padėtų sumažinti netikrumą dėl ekonomikos.

Be to, žmonėms taip pat yra įkyrėjęs savimi patenkinto bendrosios rinkos zonos elito požiūris, kad viskas bus gerai.

Didžiąją žemyninės Europos dalį apimanti laisvojo judėjimo zona – apverktinos būklės. Išorinės sienos – menkai kontroliuojamos. Pragyvenimo sąlygos labai skirtingos, o tai lemia nekontroliuojamą ir visuomenes žlugdančią migraciją iš skurdžiųjų šalių į turtingąsias. Tarpvalstybinį policijos bendradarbiavimą varžo nepraktiškai griežtos privatumo ir dalijimosi duomenimis taisyklės. Žmonės jaučiasi nesaugūs ir išsigandę. Ir jiems atsibodęs savimi patenkinto laisvojo judėjimo zonos elito atsainus požiūris, kad viskas bus gerai.

Paribio juostos šalims, juntančioms Kremliaus keliamą grėsmę, iškilęs aštriausias pavojus. Vladimiras Putinas įrodė galintis naudoti jėgą už Rusijos sienų. Ji taip pat žavi pono Trumpo atėjimo į Baltuosius rūmus žadamos perspektyvos. Išrinktasis prezidentas įsitikinęs, kad diplomatijoje svarbiausia susitarimai, o ne sąjungos. Jis jaučia pagarbą jėgai. Jis nori, kad santykių su Rusija gerinimas taptų jo pirmųjų kadencijos mėnesių akcentu.

Paniekinami pono Trumpo pareiškimai apie sąjungininkus ir dosniai dalijamos liaupsės ponui Putinui griauna NATO patikimumą. Ukraina ir Gruzija bus pirmosios aukos: Trumpo Amerika nutrauks sankcijas ir pripažins – bent jau de facto, jeigu ne de jure – Rusijos suverenumą Kryme. Tolesnės NATO plėtros galimybė bus atmesta.

Tai siaubinga žinia Švedijai ir Suomijai, visada maniusioms, kad prireikus jos galėtų įstoti į Aljansą. Be to, būtų demoralizuotos Baltijos valstybės – labiausiai pažeidžiamos NATO narės. Putinas nenori užkariauti šių šalių, bet norėtų jose sukelti sumaištį. Tai sugriautų Europos kolektyvinio saugumo architektūrą ir atvertų kelią naujai stiprios jėgos politikai, kuri Rusijai būtų itin priimtina.

Paribio šalių žmonėms visa tai irgi yra smarkiai atsibodę. Kai kurie kelia klausimą, kodėl jie turėtų pasitikėti NATO. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui Vengrijoje, politikos formuotojai galvoja, kad galbūt verčiau reikėtų susitarti su Putinu, kol sąlygos geros, o ne laukti, kol jos pablogės.

Bent jau šiuo klausimu kai kurie sprendimus priimantys veikėjai nebeatrodo labai ramūs. Nors ir pavėlavęs aštuonerius metus, Barackas Obama paskelbė realias sankcijas Rusijai. Britanija taip pat vėluodama bunda iš snaudulio, kaip ir Vokietija.

Kitur, ypač Pietų Europoje, nuotaikos tebėra stulbinamai nerūpestingos.

Baikštiems, įsikibusiems klaidingų iliuzijų ir tarpusavyje nesusikalbantiems Europos dariniams gresia katastrofa. Vis dėlto valdantysis elitas praleido daugybę galimybių, kad jos išvengtų.

Ir jie taip įsitikinęs savo teisumu bei teise valdyti, kad nerodo jokių ketinimų pakeisti kursą – arba įsiklausyti į artėjančių vežimaičių, skirtų nuvežti pasmerktuosius prie ešafoto, dardėjimą.

Visa tai nesibaigs geruoju.

Autorius yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.