Seimo nariai Dovilė Šakalienė ir Mykolas Majauskas inicijavo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, apibrėžiančias psichologinį, fizinį, seksualinį smurtą prieš vaikus ir nepriežiūrą. Tikslas, rodos, kilnus, tačiau šeimų organizacijos nerimauja, kad siūlomi apibrėžimai pataisose gali būti suprantami labai įvairiai, o tai, anot šeimų organizacijų atstovų, sudarytų sąlygas net atsakingoms ir rūpestingoms šeimoms atsidurti institucijų darbuotojų akiratyje.

Apie šeimų nuogąstavimus kalbamės su „Šeimos instituto“ vadove Jolanta Ramoniene.

Evgenios Levin nuotrauka

Seimo narių teikiamų naujų Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų tikslas, rodos, kilnus – apibrėžti ir uždrausti smurtą prieš vaikus. Tačiau viešoje erdvėje netrūksta nuogąstavimų, kad pataisos skubotos ir netinkamos. Kas labiausiai kelia nerimą šeimoms?

Visi suvokiame ir pripažįstame, kad smurto bei patyčių visuomenėje yra daug ir kad tai negali būti toleruojama. Nepažįstu sąmoningų tėvų, kurie pateisintų smurtą. Šios Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, dėl kurių tiek diskutuojama, skirtos visiems vaikams. Turime pripažinti, kad dauguma tėvų suvokia, jog jie yra pagrindiniai savo vaikų ugdytojai ir stengiasi tokie būti. Tėvai supranta, kad nėra tobuli, jog kartais klysta, bet svarbu, kad klaidos būtų pripažįstamos ir būtų suteikta galimybė suklydus atsiprašyti ir pasitaisyti. Tai vaikams būtų neįkainojama patirtis. Bet dabar matome, jog tėvams nepaliekama erdvė mokytis tėvystės, būti netobulais tėvais. Smurtas kyla iš bejėgystės, kai tėvai negeba arba nežino, kad gali būti kitaip. Jei tada dar pagąsdinsime ir pagrasinsime, kad paimsime vaikus, nes jie nemoka jų auginti, situacija tikrai negerės. Tėvams, kuriems vaikų auginimas yra iššūkis, patirs dar vieną smūgį.

Jeigu kalbame apie smurto šeimose problemos sprendimą, kaip kad bando įtikinti pataisų iniciatoriai, pirmiausia turėtume išsiaiškinti, iš kur ir kokios problemos kyla, o tuomet imtis jų sprendimo. Tik tada neturėsime tiek daug tų baisių pasekmių, į kurias dabar pataisų rengėjai bado pirštais, jais manipuliuoja ir pateikia kaip pavyzdžius, bandydami parodyti, kad visi esame ar galime tapti potencialiais smurtautojais. Jei taip plačiai apibrėšime smurtą, tėvams bus pasiųsta žinutė, kad smurtaujame kiekvienas ir esame tokie tėvai, kurie kelia pavojų savo vaikams.

Ar tikrai norime sukurti tokią atmosferą šeimose? Tėvai prašo realios pagalbos, padrąsinimo, pozityvios žinutės, nes dabar yra nepaprastai daug negatyvo. Tai yra daroma ir su šiomis pataisomis – visuomenė supriešinama, su ja nesikalbama. Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymas liečia kiekvieną vaiką ir kiekvieną šeimą, auginančią vaikus. Absoliuti dauguma vaikų gyvena šeimose, kurios myli savo vaikus, bet ne visi tėvai moka, žino, kaip juos reikia ugdyti, auginti, nes galbūt patys augdami nematė teigiamo pavyzdžio ir nežino, kur kreiptis pagalbos.

Kokia pagalba, jūsų nuomone, šeimoms yra reikalinga?

Visų pirma šeimos prašo diskusijos. Jos reikia tam, kad tėvams būtų aišku, kokie teikiami politikų pasiūlymai, kodėl reikia tobulinti Vaiko teisių apsaugos sistemą, kokias sąvokas ir kodėl reikėtų priimti. Svarbiausia, kad tos sąvokos būtų aiškios tėvams, nes jiems jos ir yra skirtos.

Visi puikiai žinome, kad didžiulis procentas šeimų susiduria su skurdu. Ar yra kur nors siūloma, teikiant šias pataisas, kaip su juo kovoti? Niekada nematėme tokių siūlymų, nors jau bent dešimtmetį vyksta ši diskusija ir tėvai ne vieninteliai išsako nuogąstavimus. Matome vieną pusę – baudimą ir grasinimą atimti vaikus, tačiau nesulaukiame realios pagalbos. Nors patys teikiame siūlymus, bet jie niekada nepasiekia balsavimo Seimo salėje stadijos.

Galiu pasidalinti vienu pavyzdžiu. Kaime gyvena šeima, skendinti alkoholyje ir apimta visiškos tinginystės. Kaimo bendruomenė stengiasi padėti, bet to neužtenka. Nupirko ožką, kad šeima turėtų pieno, tai ją paskerdė ir susiorganizavo eilinį „pagėrimą“. Gautų iš labdaros rūbų jie jų neskalbia, o išmeta. Bendruomenės žmonės kviečiasi vaikus pavalgyti į savo namus, nes jei vaikai parsineša maistą namo, tėvai jį atima. Akivaizdu, kad pati bendruomenė yra nepajėgi – reikia labai kompetentingų specialistų, kurių trūksta. Ir kai taip išplečiama smurto sąvoka, galbūt tiems specialistams dirbti su ne tokiomis probleminėmis šeimomis ir dėliotis pliusukus, o tos, kurioms tikrai sunku ir kurios sutrikusios, ir vėl greičiausiai liks užribyje.

Reikia kitokios pagalbos – parodyti kelius, kad gali būti kitaip. Reikia lydėti tame augimo kelyje, suteikti progą suklydusiems tėvams suprasti klaidą ir pasitaisyti, o ne grasinti, kad jie gyventų nuolatinėje baimėje. Manau, kad pozityvios žinutės duotų daug daugiau naudos. Pavyzdžiui, šeimoms, auginančioms keturis, penkis ar daugiau vaikų, galėtų būti siūloma kokia nors neapmokestinama minimali dalis. Suteikta pagalba, jei šeima netektų pajamų. Galbūt tėvams, kuriems sunkiai sekasi bendrauti su vaikais, geriau pasiūlykime mokymus, kuriuose jie galėtų pasisemti patirties ir žinių? Galbūt žiniasklaidoje galėtų atsirasti pozityvi reklama, skirta šeimoms stiprinti, bendrauti? Juk nesudėtinga tą padaryti, jei rūpi ir jei nuoširdžiai norime pokyčio. Ne pliuso, ne didesnio finansavimo žmogaus teisių gynimo organizacijoms, ne gražesnio vaizdo tarptautinėse ataskaitose, o realaus pokyčio mūsų visuomenėje. Šeimos turėtų žinoti, kad ištikus bėdai jos nebus iškart linksniuojamos kaip nusikaltusios, o bus ištiesta pagalbos ranka.

Šiuo metu auginame ketvirtą vaiką ir suprantu, kad vis dar yra ko mokytis, kad tai nėra kažkoks baigtinis procesas – tai ir menas, ir darbas, kuriam reikalingi įgūdžiai bei nuolatinis tobulėjimas. Šitame kelyje tėvams reikalinga pagalba, nes retai kuris tėtis ar mama gali pasidžiaugti, kad turi pakankamai žinių ir patirties iš savo šeimos. Tačiau prašydami pagalbos jie dažniausiai susilaukia sprendimų, darančių įtaką visų šeimų gyvenimui, be galo plačiai nusakančių, kas yra smurtas ir nustatančių bausmes.

Nuo ko reikėtų pradėti, kad kova su smurtu prieš vaikus būtų vaisinga?

Pirmiausia turėtume išsiaiškinti, iš kur ir kokios problemos kyla, o tuomet imtis jų sprendimo. Vien sąvokų apibrėžimas ir bausmių nustatymas situacijos nekeis.

Kartais toks jausmas, kad mūsų šeimos yra tik nemokančios auginti vaikų, tokios, kuriose klesti alkoholizmas ir smurtas. Tai netiesa. Aplink mus daugybė šeimų, kuriose vaikai auga mylimi, saugomi ir prižiūrimi, o tėvai stengiasi padaryti viską, ką gali geriausio. Jiems tik kartais reikia padėti, sudaryti sąlygas įgyvendinti savo lūkesčius.

Pataisose šeimos šiuo metu tikrai nemato siūlomo tinkamo problemos sprendimo, nes darbas su pasekmėmis neduoda teigiamų rezultatų – problema išlieka. Turėtume kalbėti ne apie smurtą ir ką kada nubausti, o kalbėti su šeimomis, vystyti dialogo kultūrą. Manau, sulauktume daug geresnio rezultato.