Paramos vaikams centro psichologė Aušra Kurienė mano, kad dauguma smurtaujančių tėvų yra mokintini, tačiau jiems reikia pagalbos. Pasak psichologės, daugeliui tėvų susivaldyti padėtų paprasčiausias fizinių bausmių draudimas.

 

Kaip apibrėžtumėte fizinį smurtą?

Tai yra sąmoningi, tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sukelti vaikui skausmą. Tai nėra, kaip kartais žmonės gąsdinasi, kad dariau duris, vaikas stovėjo, tai jam trenkiau ir dabar būsiu apšauktas smurtautoju. Ne. Suaugęs žmogus puikiai žino, ką tuo metu daro, jis siekia, kad vaikui skaudėtų, tokiu būdu nori jį nubausti ar/ir pamokyti, tuomet smurtinės priemonės tam tinkamos: gali vaiką murkdyti į knygą suėmęs už sprando, sukti jam ausį, mušti diržu.

Kodėl suaugęs žmogus gali sąmoningai norėti sukelti vaikui skausmą?

Auginant vaikus gana dažnai patenkame į situaciją, kai jaučiamės bejėgiai, vaikas neklauso, elgiasi netinkamai ar pavojingai. Bejėgiškumas kelia pyktį, norisi „pamokyti netikėlį“. Supykęs žmogus griebiasi smurto, kai nežino, kaip kitaip galėtų išspręsti problemą ir pakeisti situaciją. Kai suaugę žmonės pasakoja istorijas, kai kam nors trenkė ar kitaip smurtavo, labai dažnai gali išgirsti, kad jie pasijuto bejėgiai. Jie tikėjosi, pavyzdžiui, kad vaikas nueis į mokyklą, o vakare sužinojo, kad jis mokykloje nebuvo. Arba kad mokykloje ką nors sumušė. Tikrai pikta, tikrai jautiesi bejėgis ką nors padaryti, atsukti laiką atgal, ir jei nežinai, nesi išmokęs kitų situacijos sprendimo būdų, tai griebiesi smurto. Vis dar yra manančių, kad, sukėlę skausmą ir baimę, išmokysime vaikus elgtis kitaip. Deja, praktika ir teorija rodo, kad baimė, skausmas ir pyktis nėra ilgalaikiai pozityvų vaiko elgesį reguliuojantys veiksniai.

Suaugęs žmogus taip pat gali smurtauti prieš vaiką, kai yra tam tikros būsenos: pervargęs, depresiškas, apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų kvaišalų, nes asmens dirglumas tokiu atveju yra žymiai didesnis, o resursai su juo tvarkytis – nuliniai.

Ar yra žmonių, kurie fizinės bausmės imasi ne kaip paskutinės priemonės įveikti bejėgiškumą, o kaip geriausio auklėjimo būdo?

Apklausos rodo, kad daugiau nei 50 procentų Lietuvos gyventojų mano, jog fizinės bausmės, mušimas, yra geras ir tinkamas būdas auklėti vaikus. Ir jeigu įstatymas to nedraudžia, tai tokia priemonė – visuomet „po ranka“. Jei tik nepatiko kas nors, ką vaikas daro, pliaukštelėjai – ir jisai sustoja tą daręs. Veikia tiesiog „stebuklingai“. Deja, reikia nuliūdinti šią priemonę naudojančius, kad toks poveikis yra ne tik trumpalaikis, bet neugdo tinkamo elgesio, nes nenurodo vaikui, kaip reikia vienoje ar kitoje situacijoje elgtis. Vaikas tik išsigąsta, bet neišmoksta.

Ką pasakyti tėvams, kurie sako: mus irgi mušė, bet išgyvenom, užaugom ir tapome gerais žmonėmis?

Visada tokiems tėvams sakau, kad labai gaila, bet mes nebesužinosim, kokie būtumėte užaugę, jeigu jūsų nebūtų mušę. Gal būtumėte drąsesni, kūrybiškesni, gal atviriau kalbėtumėte apie meilę, labiau norėtumėte padėti kitiems. Manau, kad taip sakantys žmonės nori išsaugoti gerą savo tėvų vardą, kai iš tikrųjų padėtų bandymas pažvelgti tiesai į akis, suprasti, atleisti. Suaugęs žmogus gali pamėginti suprasti mamą ar tėtį, kurie tuo metu buvo pervargę, skyrėsi, darbe jų kas nors nemėgo, buvo skurdas, badas, o dar ir vaikai neklausė. Galiu bandyti suprasti ir atleisti, suprasdamas jų tuo metu patirtą neviltį, džiaugtis, kad nepaisydami sunkumų užaugino mane geru žmogumi.

Apskritai mūsų visuomenė pasižymi agresyvumu, galima justi susikaupusią neviltį.

Turime daug labai sudėtingo istorinio paveldo, sunkią šeimų istoriją. Turbūt nėra šeimos, kurios vieni giminės buvo Sibire, kiti emigracijoje, dar kiti tarnavo tarybinėje armijoje arba buvo komunistai. Aišku, dabar galima didžiuotis giminėmis partizanais ar tremtiniais, bet yra dar labai daug istorijos, apie kurią nelabai galima kalbėti. Mes, kaip tauta, labai mažai kalbame. Tik pajudiname jautrią temą ir kyla žiaurių kivirčų. Mes šaipomės iš daugelio dalykų, nes ištinka tas pats bejėgiškumas.

Mano ir dar jūsų kartas augino sakydami, kad jausti negalima. „Nebijok, nepyk, nepavydėk, neliūdėk“ – tai yra tiesioginiai uždraudimai jausti. Niekas nesakė: „Suprantu, kad pyksti“, „papasakok man“, „pasikalbėkime“. Arba „Kai pyksti, reikia kvėpuoti, reikia skaičiuoti, kai pyksti reikia eiti arbatos gerti, o ne rėkti atsistojus.“ Vietoj to visi kartojo: „Nepyk, ko tu pyksti? „Nesinervink.“ Tas nepadėjo nejausti, tik padarė mus žmonėmis, kuriems sunku rodyti jausmus, suprasti jų didžiulę svarbą mūsų gyvenime.

Kas ir kaip turi tėvams kalbėti apie alternatyvius, nesmurtinius auklėjimo būdus, kad jie išgirstų?

Gerai, kad jau darželyje vaikai pradedami mokyti, kad jausmai yra svarbi gyvenimo dalis, kad emocijos – legalus ir visiems būdingas reiškinys. Taip pat, kad yra tinkamų ir netinkamų būdų reikšti jausmus. Tokie vaikai jau pradeda skųstis, jeigu mokytojai ant jų rėkia, muša auklytė ar gąsdina ūkvedys. Tie vaikai nebepriima kaip normos to, kad suaugusysis visada teisus.

Matyt, visi mes esame kada nors kam nors pliaukštelėję arba iš nevilties pagalvoję, kad norėtųsi pliaukštelėti. Ir kai kas nors siūlo uždrausti fizines bausmes – apima išgąstis, nes nesusivaldęs žmogus pasijunta kriminalizuotas. Tai, kas neseniai įvyko mūsų Seime, man paliko gilų įspūdį. Vieną dieną jie per tris minutes priėmė įstatymą, kad žurnalistui numatoma atsakomybė, jeigu jis įžeidžia Seimo nario orumą, ir visiems buvo suprantama, ką turime omenyje, kai kalbame apie orumą, o kitą dieną sustabdė įstatymo pataisas, draudžiančias bet kurias smurto prieš vaikus formas, nes neva visuomenė ir vaikų teises užtikrinantys specialistai susipainios ir nukentės daugybė nekaltų žmonių.

Ko konkrečiai, jūsų nuomone, turėtų imtis valstybė, kad smurtas prieš vaikus būtų sustabdytas?

Visų pirma įtvirtinti aiškią nuostatą, kad smurtas prieš vaikus yra draudžiamas. Valstybė turi uždrausti fizines bausmes. Ir, tikiu, kad tėvai, kurie kartais praranda kantrybę ar neturi disciplinavimo įgūdžių – suras alternatyvą, nes įstatymas neleidžia. Aš manau, kad tai tikrai veikia žmonių sąmonę – žinojimas, kur yra riba.

Žmogui, kuris, pavyzdžiui, kūdikį mušė tiek, kad praskėlė jam kaukolę, nėra vidinių stabdžių, jį sustabdys tik kalėjimas. Bet kitiems žmonėms net toks klausimas nekyla – kūdikį mušti. O kūdikį purtyti? Tai irgi yra fizinė prievarta, turinti sunkių pasekmių. Mes mokome gimdyves, kaip reikia kvėpuoti, kaip bambutę prižiūrėti, bet nesu tikra, ar tuose mokymuose paaiškinama, kas yra kūdikio supurtymo sindromas. Ar mamoms pasakoma, kad kūdikio kaukolėje yra daug erdvės, nes smegenys vaikui augant taip pat turi augti. Todėl tarp kaukolės ir smegenų yra didelė erdvė. Vaiko smegenys purtant tiesiog suplakamos.

Kaip nuramintumėte tėvus, kurie nesiima sąmoningo smurto, bet nenori valstybei perleisti vaikų auklėjimo autonomijos?

Valstybė tikrai turi kištis tada, kai pažeidžiamos žmogaus teisės. Smurtas yra žmogaus teisių pažeidimas. Kad ir kokio amžiaus žmogus būtų, jis turi teisę į saugų gyvenimą. Jeigu šunį kas nors muša, tai valstybė kišasi, bet mes vis dar turime abejonių dėl tokios pat pagalbos mušamam vaikui. Manau, valstybė turi neleisti skriausti kito žmogaus, kito valstybės piliečio. Skriausti.

Šeima, tėvai turi auklėti vaikus, o valstybė turi padėti, jei tėvams reikia pagalbos. Nesusipainiokime – tėvai nusprendžia duoti ar neduoti saldainių ar mėsos, leisti ar neleisti žiūrėti filmukus, pirkti ar nepirkti madingų žaislų ar rūbų. Kai kalbame apie smurtą, kalbame apie situacijas, kurios kelia pavojų vaiko gyvybei ar sveikatai, jo psichiniam integralumui. Pavyzdžiui, situacija, kai tėvai vaiką siunčia elgetauti, o patys nedirba ir nesirūpina vaiko esminiais fiziniais poreikiais. Aš nemanau, kad tai – auklėjimas, tai – vaiko išnaudojimas.

Kokios yra ilgalaikės fizinio ir emocinio smurto pasekmės vaikui?

Vaikas, nuolat šeimoje patirdamas smurtą, mano, kad tai normalu, jog tokie santykiai, kur vienas didelis ir stiprus, o kitas – mažas ir silpnas, yra normalūs ir tvarkomi fizinėmis bausmėmis. Tokiomis sąlygomis augęs vaikas tikisi tokio pat santykio ir kitose situacijose – paklūsta stipresniam ir skriaudžia silpnesnius. Vaikams užaugus ir sustiprėjus apsiverčia situacija ir su tėvais. Tada girdime istorijas, kaip 16-metis primušė motiną ar tėvą. Tai mes juos „palaiminam“ mušti, pasakydami, kad pasaulį valdo agresija ir jėga.

Kaip atpažinti skriaudžiamus vaikus, jeigu nematyti akivaizdžiausių ženklų, pavyzdžiui, mėlynių?

Jie yra išsigandę, nepasitikintys, gali būti patys labai pikti arba labai užsisklendę, nepasitiki suaugusiais žmonėmis. Kodėl jis turėtų pasitikėti? Užtruks laiko. Jeigu jūs ilgai ir kantriai su juo būsite, jo neskriausite, rodysite pagarbų santykį, jis vis tiek bus įsitempęs, bet gal po truputėlį pradės į jus žiūrėti kaip į įdomų reiškinį, pamažu jums gali pavykti sukurti pasitikėjimu paremtus santykius. Namuose skriaudžiami vaikai neskuba grįžti, jie ilgai trinasi būreliuose, bet kartu stengiasi niekam nepakliūti į akis – nepasisako, nei garsiai džiaugiasi, nei garsiai liūdi.

Mušti vaikai gali patys elgtis agresyviai. Vaikai, kurie muša kitus vaikus, dažnai patys yra patyrę smurtą. Jie žino, kad smurtas kitą išgąsdina ir tai naudoja.

Ką daryti ir kaip padėti savo aplinkoje atpažinus skriaudžiamą vaiką?

Reikia nebijoti paties vaiko paklausti, ar gali būti, kad jį skriaudžia, muša. Ir jeigu taip yra, apie tai turi būti informuojami socialiniai darbuotojai, vaiko teisių apsaugos specialistai. Kiek mums yra tekę susidurti su tėvais, prieš vaikus naudojančiais fizines bausmes – jie nori keistis, gali imti kitaip elgtis ir suprasti savo vaiko būseną, jeigu jiems duodami kiti įrankiai – jie tais įrankiais naudojasi.