Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?

O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi,

lyg nebūtum gavęs?

1 Kor 4, 7 

Koks keistas klausimas! Kam gali kilti mintis klausti: ar galima mokėti mokesčius? Paprastai klausiame, ar reikia juos mokėti, ar tai privaloma, ar būtina. Klausiame, ar tie mokesčiai teisingi, ar labai nuskalsime jų nemokėdami. Daug visokių klausimų kyla, ypač kai labai nesinori atiduoti tai, ką jau įsidėjai į piniginę ar į banko sąskaitą. Bet vargu ar kam nors kyla klausimas, ar galima, ar leistina mokėti mokesčius. Tačiau būtent taip kėlė klausimą Jėzaus laikų izraelitai: „Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? Mokėti ar nemokėti? “ (Mt 12, 14). Tai buvo rimtas moralinis ir netgi religinis klausimas. Mokėti mokesčius „ciesoriui“, t. y. Romos imperatoriui, atrodė dvigubai nemoralu. Viena vertus, romėnai buvo užkariautojai, okupantai. Pinigus atiduoti ir taip dažniausiai gaila. O čia dar reikia juos atiduoti priešui! Bet dar svarbiau tai, kad Romos imperatorius nebuvo Dievo patvirtinta valdžia. Juk Dievas buvo vienintelis tikrasis Izraelio tautos valdovas, o žmogiškuoju karaliumi galėjo teisėtai tapti tik tas, kas gaudavo Viešpaties patepimą. Todėl visiškai natūralu, kad žydams atrodė nepriimtina mokėti mokesčius svetimam ir Dievo nepateptam valdovui. Kad ir kaip vertintume Kristaus atsakymą, kad ir kaip suprastume, ką reiškia atiduoti ciesoriui, kas ciesoriaus, o kas Dievo – Dievui, įdomu tai, kad pats mokesčių egzistavimo faktas nebuvo kvestionuojamas. 

Mums šiandien, regis, turėtų būti paprasčiau – mūsų nevaldo okupantai ir mokesčius mokame savo valstybei, patikime juos rinkti bei skirstyti savo pačių rinktai valdžiai. Ir vis dėlto yra žmonių, kuriems mokesčių mokėjimas iš esmės atrodo didelė neteisybė. „Kodėl turėčiau savo uždirbtus pinigus kažkam atiduoti?“, – klausia jie. Jiems bet kuri valstybė svetima ir bet kuri valdžia – kažkieno nežinia kodėl primestas „ciesorius“, kuris juos apiplėšia savavališkai pasiimdamas mokesčius. „Kodėl turėtume išlaikyti valdininkus, biudžetininkus, pensininkus?!“ – piktinasi ne vienas. Bet ar tikrai mokesčių mokėjimas yra labdara, kuria pinigus uždirbantieji išlaiko jų neuždirbančius? Juk valdininkai ir biudžetininkai yra žmonės, kurie dirba ir gauna atlygį už darbą. Galima suabejoti, ar jų tikrai yra tiek, kiek valstybei reikalinga, ar jie pakankamai gerai ir efektyviai dirba. Bet teigti, kad jų darbas valstybei visai nereikalingas ir kad jie tik kažkokie išlaikytiniai, būtų netiesa. Kaip netiesa galvoti, kad tik verslas uždirba pinigus. Juos uždirba visi, kas tik dirba. Verslas nesukuria pinigų. Pinigus sukuria valstybės arba valstybių sąjungos. Mums šiandien tai yra Europos Sąjunga. O eurus „gamina“ Centrinis ES bankas, o ne verslas, ne pramonė, ne paslaugų sfera.

Betgi žmonės dažniausiai nesusimąsto, iš kur apskritai atsiranda toks daiktas, kaip pinigai, nei kas jiems suteikia vertę, kas sudaro jų perkamąją galią. Dauguma mąsto apie pinigus tik nuo tos akimirkos, kai juos užsidirbo. Ir sakydami „mano pinigai“ nekvaršina sau galvos dėl to, kas jiems sudarė galimybę tuos pinigus uždirbti, nei kas užtikrina jų nuosavybę. Veidaknygėje neseniai perskaičiau štai tokį įrašą: „Nemoki mokesčių? Tai žinok, kad kažkur verkia vaikas valdininko, kuriam neužtenka pinigų ant naujo merso ar narkotikų“ [kalba netaisyta]. Atvirai sakant, didesnę nesąmonę sunku ir sugalvoti. Tai sukūręs žmogus arba labai nenori atiduoti uždirbtų pinigų ir ieško kokių nors pretekstų, arba visiškai nesuvokia ekonominės tikrovės ir aklai kartoja kažkieno kito sugalvotus pretekstus. Juk jeigu jam reikėtų pačiam pasirūpinti viskuo, kas sukuriama ir išlaikoma iš biudžeto, jis, ko gero, gyventų urve ir maitintųsi iš medžioklės bei rinkybos.

Pamėginkime išvardinti bent dalį tų dalykų, kuriais naudojamės, bet kurių nesame sukūrę... ir nepajėgtume sukurti. Ar galėtų vienas žmogus, netgi su šeima ar keliais bendradarbiais, sukurti tuos miestus ar miestelius, kuriuose gyvena ir užsiima savo verslu? Kad būtų, kur gyventi, kur dirbti ir uždirbti, kur rasti klientų, reikia miestų su pastatais, gatvėmis, elektros ir interneto linijomis, kanalizacijos vamzdžiais ir visa infrastruktūra. Dar reikia, kad žmonės būtų išsilavinę, kad galėtų turėti darbus ir užsidirbti pinigų, už kuriuos pirks jūsų paslaugą ar prekę, be to, jie turi būti gyvi, sveiki, pavalgę. Kai kurie praturtėję piliečiai naiviai pareiškia, kad jie patys gali susimokėti už visas paslaugas, kad ir kokios brangios jos būtų. Ar tai tiesa? Tarkim, tu gali sumokėti chirurgui už operaciją. Bet ar gali apmokėti to chirurgo išsilavinimą? Ne, tai būtų ne tik stipendija medicinos studentui. Reikėtų išlaikyti visą instituciją, kurioje jis studijuoja, reikėtų pinigų visiems ten dirbantiems dėstytojams ir dar visiems tiems mokslininkams ir jų tyrimams, kurie sudaro visą medicinos mokslą. Jau darosi labai daug. O juk tai tik viena gyvenimo sritis. Ar tikrai gali susimokėti už savo ir savo vaikų išsilavinimą? Ar tie keli tūkstančiai, kuriuos sumoki už studijas, tikrai apmoka viską? Ar jų užtenka nupirkti visai tai kultūrai, visoms žinioms, visiems mokslo atradimams, kuriais naudojiesi? O ar gali išlaikyti visą teisinę sistemą, kuri tau užtikrina tavo teises ir saugumą? O ar gali pasirūpinti taika pasaulyje, kuri tau leidžia ramiai gyventi ir dirbti? Sąrašą galima būtų tęsti ir toliau, bet, manau, jau ir šių kelių dalykų užtenka.

Mes tik todėl ką nors uždirbame, kad sugebame sukurti prekes ir paslaugas, kurios turi vertę visuomenėje. Ir mes kiekvienas tik labai nedidele dalimi prisidedame prie tos vertės kūrimo, mes ją sukuriame pasinaudodami žiniomis, kurias kuria, palaiko, puoselėja ir perduoda milijonai, šimtai milijonų žmonių. Be žinių, be visuomenių ir struktūrų, kurios tas žinias kuria ir palaiko, nebūtų nei vertės kūrėjų, nei vartotojų. O žinių bei verčių paskirstymas priklauso ne nuo verslo ir ne nuo rinkos, o nuo valstybių politikos ir nuo galingųjų, turtingųjų gebėjimo tam tikrą dalį visuomenes turtų panaudoti sau.  

Ryanas Aventas, „The Economist“ žurnalo bendradarbis, knygoje „Žmonių turtai“ (The Wealth of Humans) taip rašo: „Neįmanoma įsivaizduoti Billo Gateso turtų be paties Billo Gateso sumanumo ir pastangų. Tačiau yra kur kas lengviau įsivaizduoti, kad Billo Gateso turtus šiuolaikinės Amerikos visuomenės institucijų ribose galėjo uždirbti kažkas kitas nei Billas Gatesas, negu įsivaizduoti, kad Billas Gatesas galėtų susikrauti tokius pat turtus kažkur kitur kitoje epochoje – XVIII amžiaus Prancūzijoje ar Centrinėje Afrikos Respublikoje šiandien. Išties, tam tikra prasme Microsofto kompanijos informacijos apdorojimo struktūros daug daugiau prisidėjo prie Billo Gateso turtėjimo negu pats Billas Gatesas. Iš esmės žmonės nesukuria savo turtų. Jie juos paveldi, gauna priėjimą prie jų užimdami kokią nors valstybės saugomą nišą arba, jeigu yra labai gabūs ir jeigu pasiseka, sugeba įkvėpti kurią nors žmonių grupę savo idėjomis, kurios tinkamu laiku ir tinkamoje aplinkoje leidžia tai grupei tapti organizmu, tinkamu kurti ekonominę vertę, kurios didelę dalį steigėjas gali pasiimti sau.“

Taigi, ne mes sukuriame tai, kas mums sudaro galimybę uždirbti pinigų. Ne mes sukuriame kultūrinę ir politinę terpę, kurioje mūsų darbas turi kokią nors vertę. Ne mes sukuriame gamtos išteklius, be kurių jokia veikla nebūtų įmanoma. Ne mes sukuriame ir išlaikome visus tuos žmones, be kurių nebūtų nei visuomenių, nei kultūrų. Ir ne mes patys pasidarome pinigų, kuriuos gauname ir leidžiame. Netgi pasinaudoti visu tuo mes negalime vieni patys neįsitraukdami į tuos mechanizmus ir tas struktūras, kurios sudaro visą ekonomiką. Antra vertus, visos tos struktūros neišliktų, jeigu kiekvienas visuomenės narys neprisidėtų prie jų palaikymo. Bendradarbiavimas ir solidarumas yra gyvybiškai būtini visuomenėms. Paradoksalu, bet mes lengvai galime sunaikinti tai, ko nepajėgiame sukurti. Mokesčiai yra šio bendradarbiavimo dalis. Jie būtini, kad galėtų išlikti ir toliau gyvuoti ta kultūrinė, politinė, ekonominė, teisinė erdvė, be kurios mes negalėtume jokiu verslu užsiimti. Paprasčiausiai negalėtume išgyventi.

Kitas klausimas, kokia mokesčių sistema yra teisingiausia ir veiksmingiausia, kaip ir su kuo norime dalintis. Ir iš tikrųjų būtent tie, kas uždirba daug, turėtų būti labiausiai suinteresuoti, kad ta visuomenė, kuri jiems suteikia galimybę uždirbti, klestėtų. Dažnai girdime, kad turtingieji turi mokėti daugiau mokesčių, nes taip teisingiau, jie turėtų prisiimti didesnę atsakomybę, didesnę naštą, nes turi tam pajėgumų. Juk atrodo neteisinga ir negera, kad didelė mokesčių našta slegia tuos, kas uždirba nedaug. Bet iš tikrųjų yra ne visai taip. Jie turi mokėti didesnius mokesčius, nes jie daugiau iš visuomenės pasiima. Ir netgi pats jų gebėjimas tai pasiimti būtų neįmanomas, be egzistuojančių institucijų ir be dominuojančios pasaulėžiūros. Ir jie turi suprasti, kad jeigu jie neprisidės visa tai išlaikydami, jeigu norės vien tik naudotis, jie iš tikrųjų ir bus tie tikrieji kitų išlaikomi veltėdžiai. Būtent tie verslininkai, tie apsukruoliai, kurie tik naudojasi visuomene neprisidėdami prie jos kūrimo, o ne valdininkai, pasiima didžiąją dalį tautos ir valstybės turtų. Žinoma, būtina optimizuoti valstybės aparatą. Bet įsivaizduoti, kad, sumažinę valdininkų skaičių, suklestėsime, yra iliuzija. To reikia, bet tikrai neužtenka. Labiausiai visuomenę išsunkia visi tie gudručiai, kurie sugeba paimti, bet nesugeba už tai, kas paimta, teisingai sumokėti, ir tos institucijos, tos struktūros, kurios palankios būtent šiems gudručiams, pamažu pjaunantiems šaką, ant kurios sėdi.