Mirę kaimai“, „dingę kaimai“, „apleistos sodybos“... kokiais tik vardais Žemaitijoje nevadina vietovių, kuriose kadaise virte virė gyvenimas, kuriose ore ir dabar tebepulsuoja žmogaus gyvybės, veiklos dvasia, tačiau tiktai sulaukėjusios obelys, peraugusios tujos, serbentų krūmai ar vietomis iš žemės kyšančios pamatų nuolaužos teženklina kadaise gyventą vietą. Vienas iš daugybės tokių iš Lietuvos žemėlapių turėjusių išnykti kaimų buvo Pakutuvėnai, – taip knygos „Pakutuvėnai. Kaimo istorija“ pratarmėje rašo autorė Jolanta Klietkutė.

Visgi Dievo valia lėmė, kad po sovietų okupacijos ir trėmimų nunykusį kaimą atgaivino mažesnieji broliai, ir jis atgimė naujam gyvenimui. Tad kaimas tartum turi dvi istorijas – iki pranciškonų ir su jais, o abi tas istorijas nuosekliai apžvelgia ir gausiai iliustruoja knygos autorė. Jolanta Klietkutė dalijasi, kaip jos pačios gyvenimas susijęs su Pakutuvėnais ir kaip gimė mintis parašyti knygą.

Lietuvoje yra daug kaimų, tačiau toli gražu ne apie daugelį yra išleidžiamos istorinės knygos. Kuo Pakutuvėnai yra ypatingi, kad nusprendei suguldyti jų istoriją ir ją menančias nuotraukas į knygą?

Pakutuvėnai tapo mano gyvenimo dalimi. Pirmą kartą pamačius tolumoje laukuose pro smilgas šviečiantį Pakūtos bažnyčios bokštą į galvą dingtelėjo mintis: „namo sugrįžau...“. Tai buvo 1993 m., kai su Kretingos jaunimu, broliu Pauliumi Vaineikiu ir keliais broliais pranciškonais italais ėjome pėsčiomis iš Kretingos į Žemaičių Kalvariją. Pakutuvėnuose turėjome kelių dienų rekolekcijas. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su Pakutuvėnais.

Vėliau čia atvažiavau jau 1995 metais, kai br. Gediminas Numgaudis ėmėsi kurti „Susitaikinimo sodybą“ ir su Kretingos pranciškoniškuoju jaunimu važinėdavo ten švęsti šv. Mišių. Kuo Pakutuvėnai ypatingi? Geriausia šį klausimą užduoti Pakūtos Feisbuko puslapyje. Manau, kad atsakymų sulauktume labai įvairių ir labai daug. Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnybos veikla, šeimų stovyklos, įvairios rekolekcijos, šlovinimo vakarai, priklausomybių reabilitacija – daugybė skirtingų veiklų, kurios įvairiuose gyventojų sluoksniuose Pakutuvėnus daro pažįstamus ir savus. Bendruomenės malda, kad kiekvienas, atvykęs į Pakutuvėnus, patirtų Dievo veikimą savo gyvenime – veiksminga.

Kaip Pakutuvėnai susiję su tavo pačios gyvenimu, kad ėmeisi tokio didelio ir svarbaus darbo – įamžinti kaimo istoriją?

Dabar į Pakutuvėnus atvyksta daugybė žmonių, tačiau pakeliui – tušti laukai ir apleistos sodybos. Kas nutiko? Kur dingo žmonės? Kas čia gyveno? Visi šie klausimai kilo ir man. 1996 m. mokiausi Kretingos Religijos studijų institute ir niekaip nesugalvojau temos diplominiam darbui. Kažkurią dieną į institutą pas budėtoją atėjo moteris ir papasakojo, kad yra kilusi iš Pakutuvėnų kaimo, gali daug visko papasakoti, jeigu tik kuris studentas norėtų domėtis. Man tema visai patiko. Taip susipažinau su a. a. Stanislava Šimkiene, kurios didžiulė meilė savo kaimui, jo istorijai uždegė norą gilintis ir domėtis daugiau. Apsigyniau diplominį darbą, bet jau nebegalėjau sustoti – tiek daug įvairių istorijų apėmė Pakutuvėnų kaimas, tad smalsumas vijo ir vijo toliau. Labai palaikė Aleksandravo kaimo mokytojos Veronikos Simutienės atsidavimas ir troškimas išsaugoti aplinkinių kaimų istoriją bei Kretingos instituto dėstytojo Juozo Šakinio meilės savo tėviškei kupini pasakojimai apie jo vaikystę Pakutuvėnuose. Jie buvo mane įkvėpę pavyzdžiai. Ir dabar, kai knyga jau išleista, jaučiu, kad nesustosiu, o ir toliau rinksiu pasakojimus, nuotraukas. Juk istoriją kuriame ir mes, ir tai, ką dabar užrašysime, po daugelio metų jau bus istorija.

„Kur daugiau rasi tokią misteriją, kur tyla įgauna apčiuopiamą pavidalą, kur aidi net alsavimas; kur vakare, degant žvakei, skaitomos pasakos; kur negali atitraukti žvilgsnio nuo gamtos, o ne nuo televizoriaus; kur ožkytės miega tau ant kelių, o katė ir šuo tampa šeimos nariais; kur laikas skaičiuojamas ne valandomis, o varpo dūžiais ir maldomis; kur žmonės turi savo pasaulį, savo rankų darbą ir begalinį pasitikėjimą Viešpačiu“, – kadaise šias mintis parašiau dienoraštyje apie Pakutuvėnus, kuriuose teko gyventi ketverius metus (1996–2000 m.) bei praleisti beveik visas vasaras.

Čia buvo sukurtos gražiausios mano nuotraukos, čia kilo noras tapyti ikonas, čia suvokiau, kad galiu turėti klausą ir giedoti psalmes. Čia pamažu keitėsi mano gyvenimas. Įsimylėjau šį kaimą taip, kad surinkau visą (kiek tai buvo įmanoma) jo istoriją – aprašiau kūrimąsi, bažnyčios statybas, netgi čia gyvenusių šeimų istorijas.

Kai kurie draugai man sakė: „Tau gerai, dirbi muziejuje, turi marias laisvo laiko – gali knygas rašyti.“ Labai keista nuomonė. Darbas muziejuje yra visiškai kita sritis nei knyga apie Pakutuvėnus. Iš tiesų paskutinis 2016 m. ketvirtis buvo labai sunkus: tiesioginis darbas, iš kurio valgau duoną, tęsiasi iki 17 val. ir neturi nieko bendra su knyga. 18 val. grįžtu namo, pamaitinu vaikus ir iki kokios 1–2 val. nakties maketuoju knygą (maketuoju pati, nes samdyti dizainerį nėra lėšų). Keliuosi 7 val. ryte ir vėl į darbą. Toks tempas visiškai išsekino sveikatą ir ne kartą galvojau „kam man viso šito reikia?“, bet jau nebegalėjau pasiduoti.

Jūratės Lapienienės nuotraukoje – knygos autorė Jolanta Klietkutė

Dėkoju Dievui už tai, kad 2015 m. Kultūros taryba man skyrė kelių mėnesių stipendiją knygai parašyti, tad galėjau imti atostogas ir visą vasarą lankyti žmones, rinkti istorinę medžiagą, ją sisteminti ir dėlioti į vientisą tekstą. Dėkoju Dievui net už abiejų kojų operaciją 2016 m. pradžioje, kai 4 mėn. gulėjau lovoje ir turėjau laiko išrašyti sukauptus interviu, paruošti spaudai nuotraukas. O paskutinį metų ketvirtį vyko įtemptas knygos maketavimas. Juokinga, bet sudėtingiausia dalis buvo atrinkti knygai nuotraukas iš mano pačios archyvo. Jų yra tūkstančiai, teko visas iš naujo peržiūrėti, atrinkti tinkamas. O tai, pasirodo, sunkiausia. Norėjau sudėti visas be išimties, nes visose yra man labai brangūs žmonės, įvykiai, vaizdai... Per tą metų ketvirtį iš naujo išgyvenau visus 20 metų Pakutuvėnuose.

Kokia yra „Pakutuvėnų“, „Pakūtos“ pavadinimo kilmė ir kaip ji siejasi su brolių pranciškonų misija kaime?

Nors kalbininkai ir nesutinka, tačiau liaudiškai Pakutuvėnų pavadinimas kildinamas iš slaviško „pokūta“ – atgaila. Kad tai atgailos vieta, liudija ir istorija, ir šių dienų realybė.

Apie ankstesnį Pakutuvėnų kaimo gyvenimą byloja tik išlikusi bažnyčia ir kapinaitės. Ar galima skirti Pakutuvėnų istoriją iki mažesniųjų brolių ir su jais?

Pakutuvėnų bažnyčia, kaip ir daugelis apleistų kaimų bažnyčių, buvo pasmerkta sunykti. Juk beveik nebebuvo kaimo, nebebuvo parapijos, klebonas iš Plungės atvykdavo tik atlaidams... Pranciškonų atvykimas ir įsikūrimas Pakutuvėnuose 180 laipsnių kampu apsuko tiek bažnyčios, tiek kaimo, tiek parapijos likimą. Tai buvo atgimimas. Žinia apie Pakutuvėnus pasklido ne tik Lietuvoje, dabar apie juos žino daugelyje pasaulio šalių.

Pakutuvėnai yra tapę tavo antraisiais namais. Ar rengiant šią knygą Tave pačią kas nors nustebino? Sužinojai netikėtų faktų?

Suvokiu, kad Pakutuvėnai – tai ne nuolatinio gyvenimo vieta. Tai tik stotelė – startas naujam gyvenimui, kurį kiekvienas turi savitą ir nepakartojamą. Seniai savo vietą žemėje (o kai kurie jau ir Danguje) atrado pirmieji Pakutuvėnų „pustelninkai“ (vadinamieji atsiskyrėliai, taip mus pavadino aplinkinių vienkiemių gyventojai), senokai jau gyvuoja reabilitacinė bendruomenė. Ir man Pakutuvėnai buvo vieta, pakeitusi gyvenimą. Vieta, į kurią visada noriu sugrįžti.

Rengiant knygą stebino kiekvienas prisilietimas prie istorinių šaltinių ar šių dienų liudijimų. Kaskart mačiau labai realų, tikrą Dievo veikimą. Labai gaila, kad puslapių skaičius ribotas ir negalėjau įkelti visų norimų nuotraukų, liudijimų, kaip Dievas Pakutuvėnuose perkeitė žmonių ir jų šeimų gyvenimus. Kaskart stebino, kaip tampriai mes visi esame susieti – ir tie, kurie čia gyveno, statėsi bažnyčią, ir broliai pranciškonai, patys statantys sau naujokyną, ir mes, prieš tai buvusiųjų išmelsti, įtikėję, dabar meldžiamės už tuos, kurie ateis.

Kur galima įsigyti knygą?

Knygą galima įsigyti Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, Kretingos kavinėje „Geroms“, Plungės dovanų parduotuvėje „Angelynas“ ir Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje.

Labai dėkoju visiems, kas man padėjo: dalijosi prisiminimais, nuotraukomis, ieškojo lėšų leidybai, padėjo knygas parsivežti ir išdalinti, dėkoju knygos prenumeratoriams, pasitikėjusiems manimi, ir tiems, kas palaikė malda ir geru žodžiu. Dėkoju ir Lietuvos kultūros tarybai, kuri iš dalies finansavo knygos leidybą.

Kelis knygos lapus galima galima pavartyti internete.

Kalbino Monika Midverytė OFS

MBO Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos informacija

Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos logo