Lairynas Vaitkus (Gyčio Matiuko nuotr.)

Galerijoje „Vartai“ 2015 m. eksponuota paroda „Skamba lyg okupacija“, jos autorius Vytautas Viržbickas įžvelgė datų sąšauką – birbynių tobulinimo pradžia ir pirmieji Lietuvos okupacijos metai – 1940-ieji. Būtent tada suburtas „Lietuvos“ ansamblio liaudies instrumentų orkestras. 1950 m. Povilas Samuitis ir Pranas Serva ilgai bandę pagaliau sukonstravo patobulintą chromatinę aukštąją birbynę, o 1952-aisiais Pranas Kupčikas – kontrabosinę, po metų – tenorinę chromatines birbynes. Kaip rašoma parodą pristatančiame leidinio „Krantai“ 2016 (1) straipsnyje, aukštosios ir tenorinės birbynių korpusai gaminami iš uosio, klevo, obels ar kriaušės medienos, o kontrabosinės – iš metalo. Publikacijoje rašoma, jog šiandien kontrabosinės birbynės – nykstantis instrumentas: nebegaminamas ir beveik nebenaudojamas. Žymima, jog nėra likę gyvų meistrų, kurie galėtų atpasakoti detalų gamybos būdą. Parodos ir jos pristatymo proga, akivaizdoje pokalbis su birbynininku Laurynu Vaitkumi, instrumentinės muzikos grupės „Subtilu-Z“ nariu ir muzikos pedagogu, apie liaudies instrumento dabartį, šiuolaikines galimybes, ateities perspektyvas.

Teigiate, jog instrumentą išgirdote atėjęs į muzikos mokyklą, prisiminkite ir pasidalinkite pirmaisiais įspūdžiais.

Tiesą sakant, pirma išgirdau, kad toks instrumentas yra, o tik vėliau išgirdau, kaip jis skamba. Manau, kad birbynė lietuvių visuomenėje yra neteisingai nurašyta, neįvertinta. Todėl vaikai apie ją beveik nieko nežino. Gitarą, pianiną, saksofoną – žino visi, o kas ta birbynė?.. Toks klausimas kilo man, toks klausimas kyla ir šiuolaikiniam vaikui. Kai mokytojas pademonstruoja instrumento skambesį ir galimybes, tada jau nebesvarbūs nei saksofonai, nei gitaros. Juk vaiką garsas daug stipriau paveikia nei suaugusįjį, vaikas yra atviresnis. Tai patyriau ir aš.

Norėjote skambinti sintezatoriumi, tačiau buvote priimtas į birbynės klasę, šiandien sakote – džiaugiatės ir didžiuojatės. Jūsų nuomone, kiek mokytojas įkvėpė to jausmo, lėmė Jūsų ir instrumento suartėjimą?

Ooo… Mano mokytojas buvo Mokytojas iš didžiosios M. Sakau buvo, nes visai neseniai, simboliška – bet per Mokytojų dieną – jį palaidojome. Labai liūdna, kai ligos pasiima tokius žmones, tačiau mes gyvename tokiame pasaulyje…

Mano mokytojas suartino mane su birbyne, suartino su muzika, paskatino į gyvenimą žiūrėti degančiomis akimis. Jis degdavo. Kai grodavau konkursuose, atrodydavo, kad ne aš drebu, bet mokytojas tuoj infarktą gaus. Jis kiekvieną mano judesį išgyvendavo. Per pamokas visada būdavo linksmas ir kartu rimtas. Man buvo labai malonu, gera, saugu pas jį mokytis.

Manau, kad nuo mokytojo priklauso labai daug, todėl aš visiškai tikras, kad tik dėl mokytojo esu šiandien ten, kur esu. Tai mokytojas Antanas Puodžiukas. Jis man buvo kaip tėvas. Aš juo didžiuojuosi.

Birbynė – lietuvių liaudies instrumentas, o Jūs – vilnietis, tikras miestietis, pasidalinkite savo patirtimi, kaip kultūrų santykiai, sąlyčio taškai išgyventi?

Visų pirma norėčiau Jus pataisyti. Aš sakau, kad birbynę reikia vadinti ne „lietuvių liaudies instrumentu“, o „lietuvių nacionaliniu instrumentu“. Nacionaline vertybe! Liaudies instrumentai yra tie, kuriais groja liaudis. Birbyne ne tiek daug liaudies ir groja… Visuomenėje žodis „liaudies“ turi šiek tiek neigiamą reikšmę, lyg neprofesionalumo prieskonį.

Kultūros skirtumai mieste ir provincijoje labai sunkiai palyginami. Viskas priklauso ne nuo miesto ar miestelio, o nuo žmonių noro padaryti kažką tikrai labai gero ir profesionalaus. Gerų, kompetentingų, profesionalių žmonių yra tiek mieste, tiek kaime. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie nekompetentinguosius. Esu labai daug kur lankęsis ir visko mačiau. Galbūt mieste yra šiek tiek daugiau galimybių pasireikšti, gauti didesnį finansavimą įvairiems projektams. Visgi valstybė žiūri daugiau ten, kur darbai realizuojami plačiau.

Birbynė dar nėra labai noriai imama į rankas. Jau minėjau, kad šis instrumentas yra šiek tiek nepelnytai nuvertintas. Nors, kita vertus, čia yra mūsų, birbynininkų nuopelnas. Kaip mes pristatome instrumentą visuomenei, taip ji ir žiūri.

Kaip birbynė gyvena dabar? (Ne)noriai imama į rankas, klausoma?

Kaip jau minėjau, liaudies instrumentas tapatinamas su liaudies muzika. Yra labai puikių liaudies muzikos atstovų, kurie savo darbą atlieka visa širdimi degdami ir tikrai profesionaliai. Labai juos gerbiu. Tačiau didesnė liaudies muzikos dalis vis dėlto yra saviveiklos lygio. Na, pavyzdžiui, laida „Duokim garo“. Viskas ten gerai, žmonės yra tikri, jie džiaugiasi. Tačiau dauguma jų nėra profesionalūs muzikantai. Čia ir pasirodo antroji medalio pusė. Žmonės mato, jaučia. Jau sakiau – klausytojo neapgausi, jis gali tiesiogiai ir nesuprasti, bet jis viską puikai jaučia. Ir kai viešumoje ne itin didelių profesionalų matoma žymiai daugiau nei profesionalų, tai automatiškai tampa nerimta.

Aš manau, jog mūsų, profesionalių aktyviai koncertuojančių atlikėjų, yra per mažai. Visi esame lyg ir sulindę į pedagoginius darbus (nesupraskit klaidingai, nepeikiu pedagoginio darbo, tai viena tauriausių specialybių!), lyg ir visi puikiai grojame, viską mokame, tačiau viešumoje nesirodome – veiksmo yra mažai. Aš stengiuosi iš visų jėgų instrumentą pristatyti visuomenei. Ir pristatyti kitokiu nei įprasta skambesiu. Taip, mes tikrai turime ir galime didžiuotis puikiais atlikėjais, kurie skleidžia klasikinę muziką (Egidijus Ališauskas), senovinę muziką (Darius Klišys), yra buvusių grandų, kaip pavyzdžiui a. a. Antanas Smolskus. Taip, atlikėjų tikrai yra. Visų nevardinsiu. Bet pabrėžiu – tokių mūsų yra per mažai. Labai linkiu mums visiems drąsiau reikštis viešumoje, ir tada birbynė taps geidžiama kaip visi klasikiniai instrumentai.

O ar birbynė noriai klausoma? Žinote, tai priklauso jau ne nuo birbynės. Tikrai ne. Teko garbė koncertuojant Rusijoje dalyvauti meistriškumo kursuose pas vieną smarkiai mane sužavėjusį klarnetistą iš Izraelio – Giora Feidmanu. Man labai įstrigo jo žodžiai. Jis rodė į instrumentą ir sakė – tai sielos mikrofonas. Ir aš visiškai su tuo sutinku. Nesvarbu, su kuo grosi, svarbu, kaip grosi. Klausytojas klauso ne instrumento, o atliekamos muzikos. Kuri būna tikra arba netikra. Tad  viskas mūsų rankose.

Straipsnio įžangoje trumpai apžvelgtas birbynės kelias, kiek šiandien birbynės kaip liaudies instrumento suvokimas galioja? Kiek jis tinkamas, kiek nusako instrumento galimybes? Kaip birbynė skamba šiuolaikiniame (muzikos) pasaulyje?

Labai geras klausimas apie liaudies instrumento suvokimą. Jau minėjau, kad, mano asmenine nuomone, tai turėtų būti nacionalinis instrumentas, o ne liaudies. Taip, birbynei taikomas liaudies instrumento apibūdinimas, mes turime liaudies instrumentų katedrą, visose muzikos mokyklose yra liaudies instrumentų skyriai. Viskas oficialu ir neginčijama, bet juk mes grojame visokią muziką. Pavyzdžiui, akademijoje studijos grindžiamos klasikine ir šiuolaikine muzika. Vis dažniau ir daugiau kalbama apie improvizacijas. Liaudiškos muzikos ten beveik negrojame. Jeigu ir grojame, tai kompozitorių panaudotas liaudies temas, kurios jau vertinamos kaip lietuvių klasikos kūriniai. Tai kodėl gi mes vadinamės liaudies katedra? Mano suvokimu, liaudies katedra turėtų būti ir liaudies muzikos šalininkė. Bet juk taip nėra! Mes žiūrim į pasaulį platesniu žvilgsniu. Juk mes lekiam į pasaulį su pasauline muzika. Todėl norėsiu ateityje šį klausimą iškelti ir viešai pasvarstyti. Gal aš ir klystu, bet taip manau.

Šiuolaikiniame muzikos pasaulyje profesionalūs atlikėjai priimami puikiai. Nes, kaip minėjau, groja atlikėjai, o ne instrumentas. Bet užsienyje vyksta ir „stebuklas“. Pažiūrėjus į instrumentą iš šono, kad ir kaip nenoriu to sakyti, bet… nežinodamas gali pagalvoti – ką jau su ta lazdele ten pagrosi...  O juk instrumentas – ištobulintas, chromatis, tembro savybės labai spalvingos. Nuvažiuoji kitur, esi baltas popierėlis, nėra jokių nei neigiamų, nei teigiamų nuomonių. Be lazdelės… Užtenka, kaip aš kartais sakau, „užkurti“ birbynę… Žmonės lieka nesusipratę, bet sužavėti.

Teigiate, jog birbynė – neribotų galimybių, plačiau papasakokite, pristatykite instrumentą.

Birbynė tikrai turi itin didelių galimybių – tai profesionalus instrumentas. Viskas priklauso nuo atlikėjo, kaip ji sugeba groti, kaip jį išnaudoti. Ar pakankamai išnaudojamos instrumento galimybės man sunku atsakyti, nes nežinau, kur yra jo išraiškos ribos. Grodamas vis atrandu kažką naujo. Tarkim, šiuolaikinėje muzikoje, ypač kompozitorius Vytautas Germanavičius rašo tokius dalykus, kad, rodos, bando instrumentu išgauti neįsivaizduojamų garsų. Bet ir vėl, juk viskas priklauso, ar atlikėjas sugebės tai išpildyti. Anksčiau jis aktyviai bendradarbiavo su birbynininku Irmantu Andriūnu. Aš pats „pakabindavau“ žandikaulį klausydamas, kas daroma su instrumentu. Taigi tiesaus atsakymo neturiu

Kaip teigėte, liaudies muzika Lietuvoje stokoja profesionalumo. Kokie Jūsų patarimai?

Mes gyvename dvidešimt pirmame amžiuje. Technologijų amžiuje. Aš manau, kad, norėdami išsaugoti liaudies kultūrą, norėdami ją kelti į aukštesnį lygį, privalome keliauti lygiagrečiai su technologijomis. Tai jau yra daroma ir tuo labai džiaugiuosi, kai „liaudies“ kultūra ir šiuolaikinės technologijos yra  sintezėje. Tik turbūt vėlgi reikia būti drąsesniems ir judėti sparčiau. Ta pati muzika galėtų būti dažniau kryžminama su populiariąja muzika. Nes žmonės klausosi tam tikrų mados standartų. Tai yra puiki galimybė, pasinaudojus jais, tais standartais, parodyti mūsų lietuvišką meną plačiau. O kai žmonės išgirs tuos sukryžmintus pasirodymus, atsiras tokių, kurie pradės ieškoti originalių dalykų, ištakų. Ir tokiu būdu mes galime ne tik išsaugoti brangų palikimą, bet jį ir plačiau paskleisti.

Jūs, birbynininkas, (ne)pasigendate muzikos kūrinių savo instrumentui?

Visą laiką norėtųsi daugiau. Ypač man, su grupe „Subtilu-Z“, iš viso niekas nerašo muzikos. Viską turime pasidaryti patys. Bet nėra blogai, tada Jūs turite galimybę išgirsti mus, tik mus, grynus ir nesumeluotus. Bet, žinoma, norėtųsi, kad atsirastų daugiau kompozitorių, kurie rašytų birbynei. Ir jų yra, tikrai yra, tik vėl pasikartosiu, turbūt mažokai.

Atsakydamas į jūsų užduotus klausimus pastebiu, kad man vis per mažai visko. Gal aš per daug godus...

Pokalbio pabaigoje nusakykite, koks birbynės balsas.

Kaip devyngalvio slibino. Nors ne… kaip dvidešimt septyngalvio. Bet to, kuris geras labai slibinas, ne piktas.

Muzika, kurią norėtumėte šią akimirką sugroti...

Nežinau kodėl, bet pasirinkau jautrų kūrinį. Mūsų grupės perdaryta Sinead O’Connor kompozicija – „Nothing Compares to You“. Paklausykit, gal patiks.