Paprastai interviu klausimus pateikia žurnalistai ar interneto dienoraščių (blog‘ų) kūrėjai. Tačiau šis interviu kitoks. Šįkart knygos „Laimė yra lapė“ kūrėjos Evelina Daciūtė ir Aušra Kiudulaitė klausinėja viena kitos.

***

Aušros klausimai Evelinai

Evelina, nupiešk man lapę.

Aušros Kiudulaitės iliustracijos

O dabar laimę. Jei bijai, kad nepavyks, gali nupiešti spintą.

Aušros Kiudulaitės iliustracijos

Paprašyčiau nupaišyti dar ir savo mėgstamiausių knygų lentyną, bet bijau, kad ilgai užtruksi. Tai gal galėtum nufotografuoti? Taip be žodžių sužinosim labai daug.

Aušros Kiudulaitės iliustracijos

Ar vaikystėje norėjai būti vadinama kitu vardu?

Pamenu, kad kai man buvo kokie penkeri, man patiko vardas Danguolė. Neprašiau, kad kas nors juo vadintų, bet jis man gražiai skambėjo. Mano abi močiutės nelabai pripažino mano vardo, jis joms atrodė per modernus, neįprastas ausiai. Tai viena, bandydama jį prisijaukinti, prikabino pabaigą ir vadino Eveliūte (kas dabar visai nieko skamba, bet vaikystėje erzino it kokia plėvelė pašildyto pieno paviršiuje). O kita nukabino pradžią ir vadino Linute.

Kultinė tavo vaikystės knyga? O animacija?

Vienos kultinės knygos neturėjau. Skaičiau daug – ir vaikiškų knygų, ir nelabai. Būdama antrokė sugraužiau „Tris muškietininkus“, pas močiutę aptiktą Paganinio biografiją. Kas sekmadienį su sese važiuodavome į M.Mažvydo biblioteką pasipildyti atsargų. Mama ieškodavo būdų atlipinti nuo skaitymo. Prašydavo eiti į parduotuvę pieno. Kai grįždavau, pasirodydavo, kad užmiršo apie grietinę. Nes kitaip būčiau visą laiką skaičiusi, neturėjau saiko. Tekdavo ir iš tualeto traukti, kai ten pasislėpdavau su knyga. Man kartais atrodydavo, kad mane persekioja už skaitymą. Tą visišką panirimo būseną išgyvenu ir dabar, tik valdausi. Bet jei atsidurčiau name be žmonių ir interneto, kur pilna knygų – būtų atia...

Animaciją žiūrėjau lygiai tą pačią kaip ir visi. Pamenu, kad patiko „Skraidantis laivas“, „Brėmeno muzikantai“. Su sese verkdavom, kai sutrumpindavo filmukų laiką ar visai jų nerodydavo, nes juos išstumdavo kokie nors suaugusiems svarbūs įvykiai. Sekmadieniais laukdavome „Svečiuose pas pasaką“. Vėliau – „Estrados orbitoje“.

Ar tu rašai su kompiuteriu ar pieštuku ant popieriaus? Ar prieš pradėdama rašyti jau turi visą visą kūrinio planą?

Prozą rašau kompiuteriu, o poeziją dažniausiai ranka. Arba bent jau dalį. Plano neturiu. Esu kartą ar du bandžiusi braižyti apmatus, bet man šitas būdas neveikia. Manyje tai žudo rašantįjį. Patinka rašyti tarsi netyčia, tarsi tai ne darbas, tarsi šiaip sau atsisėdau ir pirštais per klaviatūrą. Gal jei rašyčiau kelių šimtų puslapių romaną, tuomet be plano neišsiversčiau. Kol kas mėgaujuosi tuo, kad tekstas mane veda. Būna paklaidina, o paskui ir vėl išvelka į dienos šviesą. Tuos lūžio taškus ir dievinu, ir nekenčiu jų. Nes būna palaužo kaip reikiant. Mano vaikai tai sako aiškiai jaučiantys, kai esu istorijoje, nes į visus klausimus atsakinėju „mhm“.

Žinau, kad kartais rašai ne tik vaikams. Ar gali palyginti, kam lengviau, įdomiau, smagiau, o gal blogiau, rašyti - suaugusiems ar vaikams?

Kai jau esi procese, man regis, nebesvarbu kam rašai. Kol kas rašau vaikams, nes man tai patinka. Vaikams ir kūriniai trumpesnės apimties. Su tokia krūva vaikų negalėčiau panirti į, pavyzdžiui, romano suaugusiems rašymą, negalėčiau ilgam nuo jų atsiriboti. Greičiausiai vėliau, kai vaikai paaugs. O kol kas mano formatas – neilgos istorijos, eilėraščiai. Bandau laviruoti.

Kai rašai tekstus įsivaizduoji savo skaitytoją? Ar jis labai panašus į tavo pačios vaiką?

Rašydama negalvoju apie savo vaikus, ar konkretų vaiką. Net jei jie yra tie, kurių poelgis ar posakis įkvėpė istoriją. Pasakoju istoriją. Kaip pasakočiau bet kuriam vaikui. Ir suaugusiam. Jei jis klausytų.

Skaitytojai ieško personažuose savęs, atranda kitus. Matyt tai neišvengiama. Kita vertus, man tai rodo, kad kuriu realius, atžažįstamus personažus, gyvenančius tarp mūsų, net jei knygoje tai lapė, meškiai ar drambliai. Man tai svarbu.

Gal pameni kaip gimė lapės knygos idėja? Man smalsu.

Pamenu, kad mes susirašinėjome su tavim, o už lango šėlo ir slinko rugpjūtis. Buvome užsimakalavusios tarp kelių galimų knygų ir projektų, bet nei vienas jų nebuvo tas, kuris ištemptų Aušrą iš olos. Matėsi, kad žiūri iš gilumos viena akimi, bet neišlendi. Ir tada staiga op – lapė. Tiesa pasakius, pirmiausia išlindo namelis medyje ir berniukas, kuriam nelipo vardai. Pradžioje galvojau, kad bus lapė, dar meška ir gal vilkas. Bet lapė elegantiškai uodega visus išstumdė ir liko viena. Ir tada jau siužetas susidėliojo taip, kaip susidėliojo. Paskui pamačiau, kaip iš tamsos išindo viena Aušros akis, tada antra, galva, ranka viena po kitos, kojos.. Pagalvojau: „Tokia nebloga iliustratorė pasitaikė – imu“. Na ir tada viskas įsivažiavo. Toks buvo apėmęs kūrybinis pasiutimas. Žiauriai geras jausmas. Čia matyt panašiai jaučiasi duetas, kai susidainuoja scenoje.

Papasakok skaitytojui, kaip mes rinkom Povilui vardą.

Pirmiausia Povilas buvo Jokūbas. Tada jau žinojau, kad Aušra augina Rapolą, o kad Jokūbą – tai ne. Paskui pakeičiau į Dominyką. Bet nelipo. Tada ir prasidėjo vardo rinkimai – visai kaip kūdikiui: tas netinka, nes pažįstu vaiką tokiu vardu, o jis visai ne toks kaip knygoje, anas – neskamba, trečias irgi nelimpa. Vardynos užtruko. Ir štai vieną dieną toptelėjo – Povilas. Aušrai irgi patiko. O dar tas raidžių žaismas PoviLas ir LaPė. Mums tai pasirodė ženklas.

Aš vis galvoju, kaip tau pavyksta susitaikyti, kai dailininkas nupaišo ne taip, kaip tu įsivaizduoji?

Man tikriausiai nėra buvę, kad dailininkės nupaišytų ne taip. Greičiausiai dirbu su tokiomis, kurios pagauna mano tekstą. Arba jau išsirenku tokias, nes prieš tai būnu peržiūrėjusi portfolio. Jei man dailininko darbuose nesuskamba, tai ir nesiūlysiu dirbti kartu. Visada laukiu piešinių, nes jie man kaip dovana: tekstas virsta vizualu, atsiranda vaizdų istorija raidžių istorijoje, įdomu ją perskaityti.

Pavyzdžiui, pas mane, lapės knygoje, visos tetos - ilganosės. Ir tau tikrai nekliūna?

Visos, visos? Nepastebėjau J Beje, palyginus su lapės ilgu snukučiu, jų nosys – tik gėlytės.

Tradicinis klausimas: kokie tavo planai, kas naujo stalčiuke? :)

Kol nepristačiau abiejų naujų knygų – apie lapę ir ketvirtosios apie meškius – negalėjau pradėti nieko naujo. Buvau pripildyta iki viršaus ir dar daugiau. Aplink vyko daug veiksmo ir buvo daug triukšmo, ir žmonių, ir reikalų. O per audrą žuvys nekimba. Va dabar jaučiu, kad rimstu. Ant spintos klijuoju Aušros piešinius, dar turiu vertimą, užsisvaigau apie skirtingų poetų eilėraščių vaikams rinkinį. Dar turiu porą pradėtų kūrinių, kurie cypia, kaip nori dėmesio. Dienoje trūksta dar kokių 24 valandų, o visko kito užtenka.

Ir svarbiausias klausimas: ką tokio pamatė mokytoja Jolanta, ko dar net pati nežinojai turinti?

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jolanta, ji buvo ir mūsų auklėtoja, pastebėjo, kad esu rašantis žmogus. Skatino. Pati į tai nežiūrėjau rimtai. Vėliau labiau klausydavau tų, kurie sakydavo, kad jei gali nerašyti – nerašyk. Bėgau ratu, buvau, dariau, bandžiau, pildžiausi patirtimi, mintimis, idėjomis, garsais, vaizdais. Kol užtikau save berašančią.

Ačiū už atsakymus!

***

 

Evelinos klausimai Aušrai

Vaikų literatūra. Ar svajojai joje būti? Jei taip - ar seniai, kaip į tai ėjai?

Niekada nesvajojau ir neplanavau. Nors vaikystėje esu pradėjusi rašyti grandiozinį istorinį-geografinį romaną, bet, supratusi, jog sumanymui įgyvendinti reiks labai daug laiko ir pastangų, mečiau jį. O mano kelias net iki pirmųjų minčių apie knygą buvo ilgas. Dailės akademijoje esu baigusi tapybos studijas, todėl visus akademinius metus buvau labai toli nuo knygos grafikos, nuo šrifto ir “kalbėjimo” vaizdais. Po studijų beveik dešimtmetį dirbau reklamos agentūrose ir ...tradiciškai, kaip ir dauguma atėję į reklamą tuo metu, nebuvau laiminga. Vieną dieną tai supratau ir išėjau iš darbo. Bandžiau dirbti laisvai samdoma dizainere, tačiau vis dažniau sulaukdavau komercinių užsakymų piešti. Taip pamažu piešimas grįžo pas mane. Lūžis įvyko gimus antrajam sūnui, kai supratau, kad Lietuvoje tuo metu ir su žiburiu nerasi smagių paveikslėlių knygų patiems mažiausiems. Taip ir pradėjau piešti. Sūnui. Bet tai buvo tiesiog atvirutės, plakatai, stalo žaidimai. Vis dar baidžiausi minties apie knygą, apie tekstą, apie rašytoją. Bet kažkaip iš lėto, vakarais skaitydama savo vaikui, pagaudavau save, kad imu ties vienu ar kitu tekstu galvoti kaip tai būtų galima nupiešti. Nagrinėdavau kaip nupieštos kitų dailininkų knygos. Tuo metu su mažuoju į A.Mickevičiaus biblioteką užsukdavome po kelis kartus per savaitę, skaitėm ir vartėm iš tiesų labai daug… O paskui vieną dieną gavau tavo el.laišką…Taigi, drąsiai sakau- mano kelias į vaikų literatūra esi tu.

Ar vaikystėje mėgai piešti? Kodėl kitiems tas noras praeina, o tau nepraėjo?

Vaikystėje mėgau piešti, lipdyti, karpyti. Karpyti taip stipriai, kad net svajojau būti kirpėja. O noras piešti ir man buvo praėjęs, ir net nežinau kodėl, gal tiesiog suaugę apsikraunam tikrais ir menamais įsipareigojimais. Lyg ir nėra laiko nerimtiems darbams. Kai po ilgos pertraukos vėl ėmiau piešti, apėmė jausmas, kad piešiniuose radau tą tolimą savo vaikystės daiktų, žmonių, siutaucijų matymą. Niekada nebuvau jautri detalėms, visi mano piešiniai -suabstraktintos pačių daiktų idėjos. Kartais ir dabar man žmonės sako: paišai kaip vaikas. Man smagu.

Kokios knygos vaikystėje patiko? Ar tos pačios tebepatinka ir dabar?

Vaikystėje augau namuose, kuriuose buvo daug knygų. Su mama kas savaitę eidavom į M.Mažvydo biblioteką. Iki šiol pamenu, kai mamai išduodavo bibliotekoje užsakytas knygas, tai nei viena knyga nepraslįsdavo pro mano akis: įvertindavau visų pirmą viršelį, pavartydavau tikėdamasi rasti bent kelias iliustracijas. Labiausiai mėgdavau vartyti meno albumus ir senas šeimos fotografijas. Ryškiausias atsiminimas apie vaikišką knygą - darželio užbaigimo proga gauta Birutės Žilytės iliustruota „Pasaka apie narsią vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį”. Tas kitoniškumo ir visiškos mistikos pojūtis buvo toks stiprus, kad pamenu iki šiol. Tokį patį jausmą paliko S. Eidrigevičiaus iliustruota Eduardo Mieželaičio poezijos knyga “Dainos dienoraštis”. O K. Kasparavičiaus iliustruotos O.Milašiaus „Lietuviškos pasakos” bei „Baronas Miunchauzenas” labiausiai žavėjo dėl labai juokingos priežasties: man labai labai patiko, kad tuo metu Kęstutis akmenis ant žemės paišydavo kaip pabirusius stiklinius karoliukus. Va, matyt, iš vaikystės ir nešuosi tą jausmą, kad knygose yra visiškai kiti pasauliai.

Ką labiausiai mėgsti piešti, o ką pieši - sukandus dantis arba visai atsisakai?

Kai paišiau „Laimė yra lapė” labiausiai mėgau piešti lapę J. O šiaip neturiu nei mėgstamo, nei nemėgstamo siužeto, personažo. Kartais net imuosi darbo šiek tiek abejodama savo jėgomis, bet tikėdama kitų žmonių tikėjimu manimi. Niekados nesiimčiau dirbti kartu su žmogumi, su kuriuo neturiu emocinio kontakto ir kuriuo negaliu tikėti, kuris neįkvepia.

Dvejus metus iš eilės važiuoji į Boloniją, kur vyksta vaikų knygų mugė. Abu kartai buvo skirtingi. Papasakok plačiau apie juos.

Galimybė apsilankyti pirmą kartą Bolonijos knygų mugėje atsirado Lietuvos kultūros instituto dėka. Pirmasis apsilankymas buvo šventė akims ir galvai, pasibaigusi kelis mėnesius užsitęsusiu juodu liūdesiu. Atrodė, jau viskas visur parašyta, nupaišyta. Sunkiausia buvo susigaudyti vietiniame lietuviškame kontekste. Bet iš lėto atsigavau ir kadangi vis dar buvau nesuradusi autoriaus su kuriuo atsirastų kažkokia bendrystė, nutariau sudalyvauti „Silent Book” konkurse. Konkurso esmė, kad visa knygos istorija turi būti papasakojama be žodžių. Su savo knygelės projektu „Paprasta kelionė” patekau į konkurso finalą ir kitais metais,vėl išvažiavau į Boloniją. Antras kartas Bolonijos knygų mugėje buvo visiškai kitoks. Tai vėlgi buvo didelė šventė, bet grįžusi į Vilnių, jau turėjau tavo lapės tekstą ir labai stiprų pasitikėjimą savo pačios braižu, savo pačios balsu.

Kaip tavo gyvenime atsirado „Laimė yra lapė"? Ar keitėsi tavo gyvenimas, kai piešei iliustracijas? Kaip vyko kūrybinis procesas?

Pamenu, kai gavau tavo tekstą su lape ir kokį jis man įspūdį paliko. Tai buvo pirmas kartas, kai pajutau, kad galiu ir noriu istoriją nupiešti. Nebuvau anksčiau to patyrusi. Vis labiau galvoju, kad greičiausiai didelį ispūdį paliko tai, kad nuo pradžių jaučiau, kad knyga bus toks galingas spalvų žaismas. Ta oranžinė, draugaujanti su mėlyna spalva. Sūpynės, lapė,apelsinai, bandelės, berniukas…Galvoje visų pirma atsirado knygos spalva, tik paskui siužetas. Kūrybinio proceso pradžia buvo labai atsargi, vis tikrinau tavo reakciją: vis bijojau pridėti į istoriją per daug to, ko joje nėra parašyta, bet kadangi tu manęs nestabdei, o tik skatinai, tai viskas vyko neįtikėtinai sklandžiai. Geriausiai pamenu tai, kad mes aptardavome kiekvieną atvartą, ir taip keliavome kartu per visą istoriją. Pabaigusi knygą, labiausiai ilgėdavausi kasdieninių mūsų susirašinėjimų.

Kokie iliustratoriai tau pavyzdys, įkvėpėjai?

Įkvepia gal labiau visas laikmetis, ne konkretūs asmenys. Labiausiai žaviuosi XX a. antros pusės iliustracijomis, ypač Rytų Europos. Plakatais, knygų viršeliais. Taip pat to paties laikmečio lietuviška iliustracija. Šiuolaikine japonų medžio graviūra, dailininkais iš Irano. Sąrašas tikriausiai būtų begalinis, nes įkvėpimas gali nutikti visai netikėtai ir ne ten kur jo tikiesi. 

Kokia knyga tau kelia baltą pavydą ir mintį: „Kodėl ne aš ją sugalvojau”?

Visos knygos, kurios kelią baltą pavydą, dažniausiai sukelia ir juodą pavydą: „Kur jie rado tokius leidėjus?“ Todėl dažniausiai labai stipriai neįsijaučiu.

Ar skaitant tekstą tau galvoje iškart atsiranda vaizdas, ar tam reikia laiko? Ar patiri vadinamąsias „juodąsias skyles", kai įstringi su sumanymais?

Skaitant tekstą iš pradžių gimsta knygos spalvos jausmas. Spalva sukelia nuotaiką, nuotaika - siužetą. Tikriausiai aš čia kalbu kaip tapytoja. Knygoje visada būna duobės, kartais atrodo, kad jau jų neįveiksi: tada imu daug dūsauti ir dar daugiau dirbti. Lygiai taip pat, kaip ir tau, kai esu istrigusi istorijoje, namiškiai tai jaučia ir mato. 

Koks santykis yra tarp teksto rašytojo ir iliustratoriaus?

Jau minėjau, kad negalėčiau dirbti su žmogumi, su kuriuo pačiu ar su jo sukurtu tekstu nerandu bendrystės, draugystės ir visos kitos chemijos.

Kiek šiuo metu tavo stalčiuje nupieštų, bet dar neišleistų knygų?

Lygiai viena.

Tradicinis klausimas: kokie tavo ateities planai?

Jau esu viena koja naujoje istorijoje, naujoje knygoje. Tai dabar pagaunu save vis dažniau bedūsaujančią ir norinčią pasislėpti ir užsidaryti savo studijoje.

Ir paskutinis - ar norėtum, kad tavo vaikai būtų knygų dailininkai?

Bijau, kad mano noras čia niekuo dėtas. Tegul būna laimingi, ką bepasirinktų. O šiuo metu, esu laiminga, kad jie užaugo knygų skaitytojais.

Ačiū už pokalbį!