Popiežiaus dokumente apie meilę šeimoje – dėmesys vaikų auklėjimui.

Moralinis auklėjimas yra prašyti vaiko ar jaunuolio tik to, kas jam nereiškia neproporcingai didelės aukos, reikalauti tik tokios pastangų dalies, kuri nesukeltų nepasitenkinimo ar grynai priverstinių veiksmų.

Įprastinis kelias yra siūlyti nedidelius žingsnius, kurie gali būti suprasti, priimti bei pamėgti ir reikalauja proporcingo atsižadėjimo. Prašant per daug, nepasiekiama nieko. Asmuo, vos tik pajėgs išsilaisvinti iš valdžios, veikiausiai nustos gerai elgtis.

Etinis ugdymas kartais sulaukia paniekos, kurią sukelia paliktumo likimo valiai, nusivylimo, meilės stygiaus ar tėvų blogo pavyzdžio patirtis. Į etines vertybes projektuojamas iškreiptas tėvo ir motinos paveikslas ar suaugusiųjų silpnybės. Todėl paaugliams būtina padėti brėžti analogijas: vertybes geriausiai įgyvendina kai kurie labai pavyzdingi asmenys, taip pat ir kiti, bet netobulai ir įvairiais lygiais.

Kadangi jaunuolių pasipriešinimas dažnai susijęs su neigiama patirtimi, sykiu būtina jiems padėti žengti sužeisto vidinio pasaulio išgydymo keliu, kad jie galėtų pamažu suprasti žmones ir visuomenę bei su jais susitaikyti.

Siūlant vertybes, žengtina žingsnis po žingsnio, taikant įvairius būdus ir atsižvelgiant į asmenų amžių bei konkrečias galimybes, vengiant nelanksčios ir nekintamos metodologijos.

Vertingi psichologijos ir pedagogikos indėliai rodo, jog, norint pakeisti elgesį, būtinas laipsniškas procesas, tačiau taip pat poreikis laisvę tinkamai nukreipti bei skatinti, nes palikta sau ji negali garantuoti brendimo.

Konkreti, reali laisvė yra ribota ir sąlyginė. Tai nėra grynas gebėjimas visiškai spontaniškai rinktis tai, kas gera.

Ne visada tinkamai skiriamas „savanoriškas“ veiksmas ir „laisvas“ veiksmas. Kai kas gali labai valingai trokšti ko nors bloga, tačiau dėl nenugalimos aistros ar netikusio auklėjimo. Tokiu atveju apsisprendimas yra visiškai savanoriškas, neprieštarauja valiai, bet ne laisvas, nes beveik neįmanoma nesirinkti to, kas bloga. Būtent taip yra turint priklausomybę nuo narkotikų. Kai trokštama narkotikų, to trokštama visomis jėgomis, tačiau tai lemia to asmens priklausomybė, dėl kurios tą momentą jis negali priimti kitokio sprendimo. Todėl toks apsisprendimas yra savanoriškas, bet ne laisvas.

Nėra prasmės „leisti laisvai rinktis“, nes iš tikrųjų rinktis nepajėgiama, o narkotikų poveikis priklausomybę tik dar padidina. Tokiam žmogui reikia kitų pagalbos ir auklėjimo.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 7