Domantas Vildžiūnas

Šią kalbą žurnalistas Rytas Staselis pasakė Stasio Lozoraičio premijos įteikimo Domantui Vildžiūnui (po mirties) proga.

Mieli kolegos, bičiuliai, Domanto artimieji, ponios ir ponai

Lygiai prieš ketvirtį amžiaus turėjau vienintelę galimybę pakalbinti tuometinį kandidatą į Lietuvos prezidento pareigas, Jo Ekscelenciją ambasadorių Stasį Lozoraitį. Kada paklausiau, koks jo tikslas eiti į aktyvią Lietuvos politiką, kada joje taip šalta kaip tuo metu (daugelis jūsų, ko gero, prisimenate tą žiemą iš 1992-ųjų į 1993-iuosius...), p. Lozoraitis atsakė, kad vienas jo tikslų – sukurti laisvą šalį, kurioje gera gyventi laisviems žmonėms.

Aš buvau jaunas žmogus (mus su pašnekovu skyrė daugiau nei 40 metų), Atgimimo laikotarpiu kasdien mažiausiai dešimtis kartų girdėjau sąvokas „laisvė“, „laisvi“.

Nesakau, kad jos buvo nusibodusios. Tačiau, kad buvo panašios į bendrinius lozungus, apie kurių turinį retas susimąstydavo, – tai faktas.

Tik šiandien, kalbėdami apie sovietmečio nostalgiją visuomenėje, apie šlykščios, iš esmės antižmogiškos sistemos palikimus, su kuriais susiduriame dabar, imame ieškoti ir kai kada atrasti laisvės sąvokos prasmes, atsakomybę, be kurios laisvė praranda savo turinį.

Tad, jeigu p. Lozoraitis šiandien būtų gyvas ir turėtų galimybę pabendrauti su Domantu, spėju, kad būtų laimingas. Dėl išsipildžiusios vilties. Domantas buvo laisvas žmogus labai daugeliu prasmių, net tų, kurios jam nebuvo visai malonios nei lengvos. O Lietuva – buvo jo šalis, kurioje jis norėjo gyventi, būti ar bent sugrįžti. Apie tai jis ne kartą sakė. Jo Lietuva buvo savotiška, ne visiems patinkanti, tačiau joje užteko vietos visiems.

Tai nebuvo vienpusis ryšys. Domantas paliko beveik 40 filmų, klipų, apybraižų – darbų, kuriuos pats arba su kolegomis kūrė. Jų visų kontekstas buvo lietuviškas. Jis buvo Atgimimo metraštininkas – vaizdo operatorius, kurio dėka apie 1990–1991 metų ir vėlesnius įvykius Lietuvoje žinojo visas pasaulis.

Man, kaip žurnalistui (aš nesu menininkas), šiandien svarbu tai, kad Domantas buvo žurnalisto stringerio amato Lietuvoje pradininkas. Amato, kurio gali imtis tik labai jam atsidavę arba šiek tiek kuoktelėję žmonės. Amato, kuris tiesiogiai pavojingas gyvybei. Mažų mažiausiai tiems žurnalistams jis sveikatos neprideda. Tačiau tai viena kilniausių profesijų pasaulyje: kažkuo primenanti „gydytojus be sienų“. Dirbti ten, kur dažnai kulkų daugiau nei paukščių, kraujo upės platesnės už paprastas, žmogiškasis skausmas tampa aplinkos jutiniu – su savo garsais, kvapu, specifiniais stiklinių akių žvilgsniais.

Tačiau tai – misija. Misija lįsti į pavojų tam, kad apie kitus ištikusias nelaimes papasakotum visam pasauliui. Per CNN, CBS, BBC, CBC, ZDF, NHK. Mes, žurnalistai, žinome, kad šie akronimai reiškia amato viršūnę.

Man labai gaila, kad, atrodo, Domantas taip ir neturėjo tikros galimybės apie savo amatą, kuriame jis pasiekė aukščiausią lygį, papasakoti studentams. Tiems, kurie gimė po Atgimimo revoliucijos. Kurie tik iš pasakojimų žino apie tos epochos įvykius ir tų įvykių verpetų metraštininkus.

Tačiau aš džiaugiuosi, kad, šiek tiek paskatintas gerų žmonių, daugiau nei prieš dešimtmetį jis ryžosi vėl sėstis prie savo neįkainojamos vertės archyvų.

Ar žinote, ką reiškia subrendusiam žurnalistui atversti savo archyvus? Archyvai yra veidrodis, kuriame labiausiai išryškinti ir skaudžiausiai badantys akis dalykai yra buvęs naivumas, netobulumas, techninis brokas, pagaliau – klaidos. Todėl, jei mes, žurnalistai, esame pakankamai skeptiški sau (to reikalauja mūsų profesija) – pirmas jausmas, kurį patiriame atvėrę nuosavus archyvus, yra noras juos ne tik vėl uždaryti, bet ir nukišti giliausion kertėn.

Domantas tai ištvėrė. Mes – Romas Sakadolskis, Česlovas Laurinavičius, Arūnas Brazauskas, aš – keleriems metams tapome jo kronikų scenaristais. Mums per tą laiką, koordinuojant puikiai prodiuserei Teresai Rožanovskai, pavyko net šį bei tą nuveikti. Yra sukurtos 8 „Valstybės atkūrimo kronikų“ dalys. Galėjo būti gal ir daugiau.

Bet pernai vasarį visiems laikams išėjo Romas Sakadolskis. Lapkritį netekome Domanto.

Jis, ko gero, šiuo metu kur nors sėdi ant debesėlio nutaisęs savo pašaipų žvilgsnį, girdėdamas čia rėžiamas iškilmingas kalbas. Bet mums, gyviesiems, deja, visai nejuokinga. Nes privalome dar šį bei tą nuveikti. Tik šį kartą spėliodami, o ne žinodami, ką apie mūsų pastangas galvoja Domantas.

Nes jis ir šiuo – bendradarbiavimo, bendraautorystės – požiūriu buvo unikalus žmogus. Domantas tarsi kalbėdavo su mumis, pritardavo kartu aptariamiems planams. O po to prisėsdavo prie savo kompiuterio ir daug ką padarydavo savaip. Ir negalėjai pykti: visada tais atvejais tai buvo aukščiausio lygio profesionalo darbas. Jis tiesiog padarydavo geriau, nei mes visi sugalvodavome.

Aš čia paminėjau tik vieną Domanto Vildžiūno kūrybinės veiklos aspektą. Tą, apie kurį geriausiai išmanau ir kuris man yra artimiausias. Tačiau netrukus jūs galėsite pamatyti ištraukas iš kitų jo darbų ir įsitikinti, koks neaprėpiamas buvo jo kūrybos pasaulis. Ir stebėsitės, kaip jo akis sugebėjo į judančio kadro rėmus sutalpinti kone visą pasaulį.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.