Monikos Grigaitytės nuotr.

Apie dešimt tūkstančių žmonių 2017 m. sausio 5–8 dienomis susirinko į Augsburgą, į visą parą Dievą giesme šlovinančių „Maldos namų“ („Gebetshaus“) rengtą konferenciją „Daugiau“ („Mehr“). Tai – jau dešimtus metus vykstantis ekumeninis renginys, kurio ašis – malda. Pagrindinėje salėje nuo ryto iki vėlyvos nakties giedančiuosius keitė įvairūs kalbėtojai. Kitose patalpose būriavosi krikščioniškų iniciatyvų atstovai – čia pat galėjai įsigyti įvairių knygų, suvenyrų. Vaikams ir paaugliams organizuotos atskiros programos, vyko nuolatinė adoracija. Kiekvienas turėjo galimybę prašyti užtarimo maldos, prieiti išpažinties. Galimų pasirinkti veiklų prizmė iš tiesų plati, tad vargu, ar buvo nuobodžiaujančių. Man pačiai toks renginys – ne tik naujos pažintys. Tai kartu ir krikščionių bendrystės patirtis, itin aktuali dėl artėjančio Reformacijos penkių šimtų metų jubiliejaus.

Šiemet savo įžvalgomis konferencijoje dalinosi „Maldos namus“ įkūręs Johannesas Hartlas, teologijos profesorius Raniero Cantalamessa OFM Cap. Taip pat – iniciatyvos „Bundanti Europa“ („Awakening Europe“) iniciatorius Benas Fitzgeraldas bei krikščioniško jaunimo bendruomenės Lüdenscheide prezidentas Walteris Heidenreichas. Itin džiaugiausi viena iš priežasčių atvykti tapusiu Michaelio Patricko Kelly koncertu. Ne mažesnė dovana man – anglų bei vokiečių kalbomis vykęs šlovinimas, šv. Mišios, ir protestantų pamaldos, kuriose dalyvavau. Pastarąsias vis prisimenu. Kodėl, paklausite? Matyt, dėl to, jog sąlyginai įprastą veikimą pakeitus kiek modernesne jo versija, man iškilo tam tikrų keblumų. Ko gero, apskritai abejočiau bendrai švenčiamų šv. Mišių ar pamaldų reikme ekumeninio pobūdžio renginyje.

Apie „Daugiau“ sužinojau visai atsitiktinai: ankstesniais metais konferencijoje lankęsi lietuviai džiaugėsi renginio atmosfera, skelbiama sutaikinimo žinia, giesmėmis. Dažnas jų minėjo naujai atrastą nuolatinio šlovinimo, kokybiškos tarnystės, prasidedančios negailint laiko Dievui, grožį. Ir iš tiesų – aplinkybės, kuriose atsidūriau vos prasidėjus kelionei iš Kauno, mat vykau kartu su katalikų bendruomene „Gyvieji akmenys“, kėlė susižavėjimą. Jaučiausi lyg dalyvaujanti dideliame festivalyje, dėl vieno tikslo susirinkusiųjų sambūryje. Šis tikslas, kaip dabar atrodo, – gėrėtis Dievo grožiu bei Jo artumo persmelkta kasdienybe. Tokią patirtį, rodos, sąlygojo ne tik bendrakeleiviai, malda, anksčiau į konferenciją važiavusių pasidalinimai, bet ir šiemet konferencijoje kalbėjusiųjų įžvalgos. Žinoma, jos veikiau – maloniai neįsipatoginti raginantys priminimai, visgi menkai paskatinę naujus ieškojimus.

Johannesas Hartlas savo pranešimuose atkreipė dėmesį į mūsų tapatybę griaunančias iliuzijas, melą apie save ir kitus. Kūno šviesą – akis – nuolat trikdo tai, kas netikra, nereikšminga, kuo susižavime nežinodami tikslo, dėl kurio buvome sukurti. Malda – būdas ugdyti savo dėmesingumą. Tai svarbu, nes nuo to, į ką sutelkiame savo dėmesį, priklauso, kas esame, ką galvojame, mylime. Pasak J. Hartlo, mūsų pasitelkiamas vaizdinių, iliuzijų pasaulis – pačių pastangos pabėgti iš Dievo tikrovės. Taip, dėl savireflekcios, polinkio sureikšminti save, kuriame idealus ir nusiviliame, kai jų nepasiekiame. Todėl pavojus paskęsti fikcijoje nuolat išlieka. Pavojingas ir dualistinis mąstymas: skirti Dievą bei tikrą gyvenimą, daryti perskyrą tarp to, kas sakralu ir profaniška, tarp savęs ir kito. Dievas yra tikrovės, dabarties akimirkos Dievas – atkreipė dėmesį J. Hartlas. „Jei nematome saulės, tai mūsų, o ne saulės kaltė“, –  sakė jis. Tuo tarpu giesmė padeda įgyti kitą perspektyvą – šlovindami renkamės nesikliauti vien tuo, ką jaučiame, siekiame aukštesnės (Dievo) tikrovės. Mūsų malda, pasak J. Hartlo, turėtų būti ne išmaldos prašymas, bet aukštesnę tikrovę, tiesą teigiantys žodžiai. Ir visai nesvarbu, jaučiame Dievo artumą ar ne, nes gyventi čia ir dabar Jo tikrovėje reikia išmokti. Tačiau, ar esame pasiruošę kviesti kitą naujiems darbams, pasiryžimams, į tobulumą? Ar pasitikime Dievu, nepamiršę atlikti tai, kas nuo mūsų  priklauso?

J. Hartlas kalbėjo ir apie našlaičio mentalitetu pasižymintį Dievo vaiką. Prisiminęs sūnaus palaidūno istoriją, jis savęs ir susirinkusiųjų klausė: ar galime džiaugtis kito palaiminimu? Jo klausimais brėžtą krikščionio tapatybės ir veikimo paradigmą pildė Walteris Heidenreichas. Pasak pastarojo, žmonės seniai pavargę nuo teorinių svarstymų apie religiją ir ištroškę Gyvojo Dievo. W. Heidenreichas dalinosi Dievo stebuklais bei ragino laiku atsiliepti Šventajai Dvasiai. „Dievas per mus nori susitikti su kitu žmogumi“, – šie žodžiai, ko gero, taikliausiai reziumuotų jo įžvalgas. Benas Fitzgeraldas, pasakodamas savo gyvenimo istoriją, prisipažino, jog pats kadaise priklausė ne nuo Tėvo, bet nuo kitų žmonių nuomonės. „Užuot sakęs tiesą, norėjau sakyti pamokslus, kurie jiems patiktų“, – prisiminė jis. Pranešimo metu raginta pasitikėti ne žmogumi, bet Dievu.

Itin taiklūs šiame nuolatinio Bažnyčios atsinaujinimo ir naujų pradžių diskurse pasirodė R. Cantalamessos pastebėjimai, grįžimas, sakyčiau, prie krikščionybės pagrindų. Krikščionybė, atkreipė dėmesį jis, – malonės religija, o mūsų tikrovę keičia bei ir šventumą laiduoja Kristus. Todėl šventumo neįsigysi (turi Kristaus šventumą padaryti savu). Krikščionio užduotis – atsiversti, žengti pirmyn, į Dievo karalystę. R. Cantalamessa priminė, jog išganymas priimamas laisvai, o atsivertimas (darbai) yra šio išganymo pasekmė. Konferencijos dalyviai išgirdo ir kvietimą patirti Dievo išteisinimą, atnaujinti savo viltį.

Jei reikėtų pasidalinti visomis konferencijos metu kilusiomis mintimis, priimtomis malonėmis, neabejoju, jog man pritrūktų ne tik žodžių, bet ir laiko. Nors pastangos pilnai dalyvauti programoje atėmė daug fizinių jėgų, apibendrindama konferencijos žinią bei savąją patirtį, galiu tik džiaugtis. Viliuosi, jog „Maldos namų“ komandos užmojai darbuotis dėl Europos, kiekvieno, kuris prisidėjo prie konferencijos, bei dalyvavo, indėlis ir man bus vertingas. Pirma, kaip tikėjimo liudijimas. Antra, kaip raginimas keistis ir keisti tai, kas nuo manęs priklauso. Trečia, kaip išankstinis kvietimas į konferenciją vykti ir kitais metais. Vykti ne tam, kad vėl išgyvenčiau tą patį. Greičiau – kad suvokčiau, jog tarp kintančių dalykų visada esti tie, pastovūs.