Atminimo lenta vienam iš Varšuvos sukilimo mūšių

Praeidamas Vilniaus Lukiškių kalėjimą pastebėtum ant kalėjimo sienos pritvirtintą atminimo lentelę, žyminčią, kad čia 1940 m. buvo kalinamas Menachemas Beginas, būsimasis Izraelio valstybės politikas, Nobelio premijos laureatas, karinės žydų organizacijos Irgun vadovas, šeštasis Izraelio ministras pirmininkas. Mažai kam žinomas faktas, ir išties gerai, kad įamžintas. Tačiau smalsesnei galvai gali kilti klausimas, kodėl įamžintas tik vieno asmens atmintinas, žinant, kad Lukiškės yra vienas svarbiausių taškų sovietinio ir nacistinio režimų nusikaltimų mūsų šalyje topografijoje. Lukiškės – tai tarpinė stotelė, kurioje buvo laikomi žmonės prieš išgabenant juos į Panerius: žydai, romai, lenkai, lietuviai. Lukiškės – tai ir viena svarbiausių Holokausto vietų Vilniuje. Ar šiame kontekste atminimo lentelė Beginui (atidengta 2012 m.) neatrodo keistai?

Mano akimis, išties keistai. Tai dar ir iliustratyvus Vilniaus miesto (neabejotinai ir kitų Lietuvos miestų, ir apskritai visos šalies) atminimo politikos silpnumo pavyzdys bei signalas, jog šioje srityje reikia pokyčių. Vaikščiodamas Vilniaus senamiesčio gatvėmis pastebėtum nemažai atminimo lentų, skirtų daugiau ar mažiau pasižymėjusiems asmenims, svarbiems įvykiams, pastebėtum ir tam tikrų bandymų sisteminti – ne atminimo, bet informacines lentas prie kai kurių žymesnių objektų: Prezidentūros, Universiteto, Katedros, Pilies bei nuo sovietmečio likusias metalines lenteles „Architektūros paminklas“ su nugremžtomis raidėmis „TSR“. Tačiau kartu pastebėtum, ypač atkreipęs dėmesį bei, palyginęs su kitų šalių praktika, kokios jos erzinančiai įvairios (formų, medžiagiškumo, turinio bei įamžinamų asmenų istorinės reikšmės miestui prasme) ir tarsi atsitiktinai pamėtytos pastatų fasaduose. Kaip mažai jų naujamiestyje, jau nekalbant apie dar atokesnius rajonus.

Tipinis nformacinis stendas Vašingone DC

Kai rašau „palyginęs su kitų šalių praktika“, turiu galvoje du miestus, kurių dvasią esu išgyvenęs – Vašingtoną ir Varšuvą – miestus, kuriuose gausu atminimo ženklų, padedančių miesto gyventojui ir atvykėliui „perskaityti“ miestą, sužinoti konkretaus rajono, konkrečios gatvės, konkretaus pastato ar erdvės istorijų. Stabtelėkime prie Varšuvos, Antrojo pasaulinio karo metais išgyvenusios sukrečiančią istoriją – sugriauto ir vėl prisikėlusio, anot lenkų poeto Zbigniewo Herberto, „pelenų miesto“. Vaikščiodamas Varšuvos gatvėmis stebiesi atminimo ženklų gausa, jie tyko tavęs kiekviename skersgatvyje. Štai čia vyko Varšuvos sukilėlių ir vokiečių dalinių susirėmimas, šioje arkoje slėpėsi AK dalinio A kovotojai, po šia gatve tęsėsi kanalizacijos vamzdžiai, kuriais žydai geto sukilimo 1943-iaisiais metu pasitraukė į „arijų pusę“, šioje vietoje ėjo geto siena ir t.t. Dauguma šių atminimo ženklų susiję su Varšuvos sukilimu 1944-aisiais, ir tai suprantama, tai centrinis įvykis Lenkijos atminimo kultūroje, tačiau Lenkijos sostinėje įamžinama ne tik tai – prie labai dažno pastato pritvirtinta lentelė, informuojanti apie konkretaus pastato pastatymo datą, stilių, autorių, kas jame buvo – nuo (atstatytų) baroko rūmų ir XX a. pirmos pusės pastatų.

Tipinės informacinės lentos (Varšuva)

Vaikščiodamas Varšuva jautiesi priblokštas istorijos, jaudinamas jos ir kartu džiaugiesi, kad miesto valdžia pasirūpino atskleisti daugiasluoksnę miesto istoriją: nepagailėjo tam dėmesio ir lėšų. Stovėjau pirmą valandą nakties prie apšviesto stendo prie Jono Pauliaus II alėjos, kuriame pasakojama tos gatvės istorija, ir leidau vaizduotei dirbti savo darbą. Septintajame XX a. dešimtmetyje iškilusių daugiabučių apsupty sunku patikėti, kad stovi Varšuvos geto viduryje – jei ne atminimo lentos, informaciniai stendai, buvusių pastatų pamatų kontūrų ribos grindinyje bei paminklai. Jei ne trumpi, tačiau informatyvūs tekstai apie vieną ar kitą objektą.

Vašingtone – savo ruožtu. Kadangi tai jaunos valstybės sostinė, atminimo lentų bei paminklų ten pabrėžtinai daug. Tarsi miesto valdytojai būtų norėję „pasendinti“ miestą, sutirštindami jo praeitį, suteikdami daugiau istorinės gelmės. Tačiau svarbu kita: vaikščiodamas Vašingtono gatvėmis nesuabejoji, kad valdžios institucijos skiria dėmesio kultūros paveldo įamžinimui, ir matai šią veiklą kontroliuojančią ranką. Pastebėtina, kad JAV sostinėje greta paminklų egzistuoja ir nemažai metatekstų, aiškinančių pačių paminklų istoriją (dviguba interpretacija!), kas dar labiau praturtina miesto istoriją bei ja besidomintįjį.

Klajodamas mąsčiau apie mūsų Vilnių ir pasižadėjau parašyti miesto merui Remigijui Šimašiui žinutę Facebook‘e. Buvau pastebėjęs, kad jis nepagaili laiko (ypač pradėdamas eiti mero pareigas, pastaruoju metu lyg ir rečiau) atsakymams. Dalį to, ką norėjau jam parašyti, jau išguldžiau. Pagrindinė laiško mintis – miestas galų gale turi imtis atminimo politikos ir pasirūpinti, kad Vilniaus istorija būtų tinkamai atspindėta informacinėse ir atminimo lentose, kaip kad buvo padaryta (negalėjau patikėti, kad tai vyksta Lietuvoje, drąsiai ir nuosekliai!) – Žagarėje. Šimtas informacinių lentelių.

Priimti sprendimą dėl atmintinų vietų žemėlapio sudarymo ir vieningo jų pažymėjimo (atkreipkime dėmesį į Varšuvoje dominuojančias elegantiškas balto storo stiklo lenteles su atspaustomis juodomis raidėmis). O Vilniuje būtų ką žymėti! Neapsiribojant svarbiausiais įvykiais, žmonėmis, erdvėmis mieste, bet įtraukiant ir tuos, kurie suteikia miestui skonio: jei čia, upėje, buvo skalbiami drabužiai, ir tai buvo šios vietos tapatybė, pažymėkime tai; jei čia darbavosi kailiadirbiai, puiku, tebus neužmiršta ir tai; jei čia veikė nacistinės Vokietijos gestapas – informacinė lenta; geto kalėjimas – pažymėta, Lukiškės – pažymėta; Basanavičiaus gatvė – Vilniaus žydų kelias į mirtį – pažymėta; vieta, kur stovėjo totorių mečetė – atminimo ženklas. Vilniuje yra skalsu istorijos, kuri turi būti pažymėta. Projekto tikslas – prakalbinti miestą, padaryti jį perskaitomą miestelėnams ir jo svečiams, pabrėžti jo išskirtinumą.

Informacinė lenta prie paminklo Vietnamo kare tarnavusioms moterims

Informacinės lentos ir stendai galėtų atsirasti ir naujuose rajonuose, – kalbu sovietmečiu statytus, taip juos kontekstualizuojant. Kiekvienas šių rajonų, priešingai nei linkstama manyti, yra savitas. Lazdynai – klasikinis pavyzdys, bet ir Pašilaičiai – rajonas, kuriame pirmą kartą LSSR istorijoje bandyta rimtai sukurti humanišką gyvenimui aplinką, monolitinius devynaukščius blokuojant su triaukščiais kotedžais. Taip pat Žirmūnai – pirmasis sovietmečio Vilniaus gyvenamasis rajonas. Ir Pilaitė – paskutinis. Kitas pavyzdys – Savanorių (sovietmečiu: Raudonosios armijos) prospekto stambiaplokščiai 1-464, žinomi kaip „chruščiovkės”. Ar tai ne mūsų miesto istorijos dalis?

Prieš keletą metų Delfi.lt vykdė įdomu projektą „Daugiabučio anatomija“. Tada bene pirmą kartą plačiam tautiečių ratui suteikta istorinių ir architektūros žinių apie rajonus, kuriuose dauguma jų ir gyvena. Tokio pobūdžio tekstai puikiai galėtų atsidurti informacinėse lentose. Įsivaizduokite. Einate, atrodytų, pačiu nykiausiu pasaulyje miesto rajonu, o prieš jus – informacinė lenta. Joje skaitote: 1959 m. Vilniuje, prie Grąžtų gamyklos, per 2,5 mėnesio buvo sumontuotas pirmasis penkių aukštų stambiaplokštis namas pagal SSRS projektavimo instituto „Giprostrojindustrija“ seriją 1-464. Vėliau tokiais namais buvo užstatytas visas kvartalas. Tai būdinga pokario Lietuvos miestų plėtros schema, susijusi su tuo metu aktyviai vykdyta industrializacija, kai greta gamyklų buvo statomi gyvenamieji kvartalai darbininkams . Socialistinė utopija neišsipildė, o neišvaizdūs pilki namai su nepatogiais butais, vėliau gavę „chruščiovkos“ pavadinimą, tapo skurdžios sovietinės gyvenamosios aplinkos simboliais“. Gal būtų įdomiau gyventi sužinojus tokių dalykų? Supratus, kad mūsų gyvenamoji aplinka turi istorinį kontekstą, autorius bei raidą?

Tipinė informacinė lentelė Vašingtone, Georgetown'o rajone

Vienas mieliausių ir labiausiai mane jaudinančių paminklų stovi prie Užupio tilto. Vilniaus žydų ir krikščionių bendruomenių pastangomis 1934 m. pastatytas paminklas skirtas Amatų mokyklos moksleiviui Mieczyslawui Dordzikui, 1931 m. balandžio potvynio metu išgelbėjusiam keturmetį Chackelį Charmacą ir čia žuvusiam. Kuo jis taip jaudina? Taip, dramatiška istorija, tačiau ir dėl to, kad tai ne gražią abstrakčią idėją ar kieno nors asmeninį muzikinį skonį įamžinantis ženklas, bet tikras paminklas, tikroje vietoje, įamžinantis tikrą istoriją, iš tikrųjų egzistavusią vilniečių kolektyvinėje atmintyje iki jiems išvykstant – daliai į Sibirą, daliai į Lenkiją, daliai į Panerius. Jau nekalbant apie tai, kad stovi Užupyje nuo ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio.
Pats turiu dvi svajones, susijusias su praeities įvykių įamžinimu Vilniuje. Pasidalinsiu. Jos abi siejasi su nacistinės okupacijos laikotarpiu ir Holokaustu. Tai buvusio Judenrato kieme, Rūdninkų g., vienintelio gete augusio medžio ir kartu Judenrato ir Jokūbo Genso dramos įamžinimas, kita – tai įamžinimas istorijos, patirties, kurią savo dienoraštyje aprašė žydų bibliotekos Vilniuje direktorius Hermanas Krukas, kaip ir kiti jo tautiečiai 1941-ųjų rugsėjį priverstas apsigyventi gete ir čia parašęs vieną svarbiausių Holokausto Lietuvoje dokumentų – geto dienoraštį. Rugsėjo 6 d. įrašas man – lyg impresionistinis eilėraštis, susijęs su konkrečiu žmogumi ir konkrečia vieta (laužtiniai skliaustai – autentiški):

AŠ SUKLUMPU

Žemyn Aguonų gatve, per Naugarduko gatvę į [...]

Tamsu, blyksi fotoaparatai, stovi [...]

Sukaupęs paskutines jėgas dešinėje [...]

veidas. Nepakeliu ir krentu [...]

Vokietis stovi pasiruošęs su fotoaparatu. Aš permirkęs [...]

Tarp keturių lagaminų, didelės kuprinės ir pilno [...]

bičiuliai man padeda. Sima, duktė, stipri ir sveika mergaitė [...]

ir nuskuba su juo į priekį. Mano svainis negali paeiti [...]

Aš [pakeliu] vieną jo ryšulį ir velkuosi [...]

fotoaparatas paruoštas ir tik laukia progos,

Mažame ir siaurame Lydos skersgatvyje jaučiu, kad nuotaika tampa [...]

Daugybė policininkų. Juos čia traukia daugiau [...]

Lietus smarkėja, temsta [...]

Lydos skersgatvyje išsirikiavusi eilė po[licininkų]

Siaura maišo sąsmauka, per kurią kren[nti]

Lydos skersgatvyje sąsmauka tampa siauresnė ir [...

Visi] jaučia – jie pakliuvo į bėdą [...]

didelė įtampa. Gatvė tikrai perpildyta, viskas [...

žmonės] pasimetę ir ieško vienas kito. Viskas susipainioję [...]

pagaliau pasiekti siaubingo kelio galą.