Nuotrauka iš http://kaisiadorys.lcn.lt

Lietuvos jaunimo dienos 2017 „Tiesa padarys jus laisvus“ apdovanotos ypatinga malone – šįkart turime net du globėjus. Editą Štein maldoje už LJD jaunimą palaikys arkivyskupas, kankinys Teofilius Matulionis. Tad tai puiki proga susipažinti su šiuo tiesos nė kiek ne mažiau ieškojusiu mūsų kraštiečiu, ar jau anksčiau užmegztą pažintį pagilinti.

Teofilius gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškyje, Alantos valsčiuje (Anykščių rajonas), pasiturinčių ūkininkų Jurgio ir Onos šeimoje. Deja, juos labai anksti paliko motina. Ona mirė 1877 m. gegužę gimdydama ketvirtąjį vaiką. Teofiliui tada buvo ketveri metukai ir jis tik prisimena, kad karste šalia motinos gulėjo nedidelis ryšulėlis su negyvu kūdikėliu. Mirus motinai liko 3 našlaičiai. Kad būtų lengviau tvarkytis su mažais vaikais, Jurgis netrukus vėl vedė. Teofilius, netekęs savo mamytės, negalėjo patirti tos šilumos, kuri sieja vaiką su motina. Jis augo nors ir geros, bet vis dėlto pamotės globoje. Gal todėl nemažai laiko praleisdavo pas savo močiutę.

Namuose Teofilius pramoko skaityti lenkiškai ir lietuviškai. Vėliau mokėsi Antalieptėje, o nuo 1887 m. Daugpilio realinėje gimnazijoje. Ją baigęs 1891 m., aštuoniolikmetis jaunuolis įstojo į Petrapilio kunigų seminariją. Kunigu įšventintas tik 1900 m. kovo 4 d., nes buvo suabejojęs pašaukimu ir išstojęs iš seminarijos. Atgal į seminariją buvo priimtas tik po 3 metų. Jau 1901 m. kun. Teofilius Matulionis buvo paskirtas vikaru į Varklaunus, bet netrukus perėmė klebono pareigas Bikovo parapijoje (Latgalija). Vietinė aristokratija nelabai palankiai priėmė jaunąjį kleboną, bet Bikove jis vis dėlto dirbo 9 metus. Nepaklusęs caro valdžios išleistam įstatymui, draudžiančiam krikštyti kūdikį katalikų kunigui, jei vienas iš tėvų yra katalikas, o kitas stačiatikis, kun. T. Matulionis buvo atleistas iš klebono pareigų ir turėjo atlikti bausmę Petrapilyje prie Šv. Kotrynos bažnyčios, kur būdavo paskiriami kuo nors nusikaltę kunigai. Tai buvo Teofiliaus ilgo kankinystės kelio pradžia.

Bausmės metu kun. T. Matulionis dirbo už Nevos Vartų (Rusija) esančioje darbininkų parapijoje, kurią sudarė lietuviai, lenkai ir latviai. Atlikęs bausmę, kunigas buvo paliktas šioje parapijoje, kur buvo statoma nauja bažnyčia Švč. Jėzaus Širdies garbei. Ten klebonavo iki 1923 m. Po spalio revoliucijos valdžią paėmus komunistams, kunigų pastoracinis darbas įvairiais būdais buvo trukdomas. 1923 m. kunigas Teofilius buvo nuteistas 3 metus kalėti Maskvos kalėjime. Atlikęs ir šią bausmę tęsė pastoracinį darbą Petrapilyje. 

1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI kun. T. Matulionį paskyrė tituliniu Matregos ir Mogiliovo vyskupų pagalbininku. 1929 m. vasario 8 d. kunigas Teofilius vyskupo A. Maleckio slapta buvo konsekruotas vyskupu vos prie dviejų liudininkų. Tačiau netrukus vysk. T. Matulionis vėl buvo areštuotas. Buvo bandyta jį užverbuoti, bet griežtai atsisakęs bendradarbiauti su saugumu, jis buvo dešimčiai metų ištremtas į Solovkų salas (Baltojoje jūroje), kur jau kalėjo 34 kunigai. Kunigai kaliniai jį paskyrė savo bendruomenės vadovu. Valdžiai išaiškinus šią bendruomenę, vysk. T. Matulionis buvo išsiųstas priverstiniams darbams. 

Nepaprastai sunkus miškų kirtimo darbas, šaltis, drėgmė ir prasta mityba pakirto jo sveikatą. Iš Solovkų vyskupas Teofilius buvo atvežtas į Petrapilio kalėjimą ir kurį laiką laikytas vienutėje, taikant griežčiausią režimą. Po kiek laiko perkeltas į koncentracijos stovyklą. Tik visiškai nusilpęs, smarkiai pašlijusios sveikatos buvo atvežtas į Maskvos ligoninę. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vysk. T. Matulionis kartu su kitais 15 kalinių, iš kurių 10 buvo kunigai, 1933 m. rudenį buvo išleistas iš kalėjimo ir grįžo į Lietuvą.

1934 m. vyskupas Teofilius lankėsi Amerikos lietuvių parapijose, čia sakė pamokslus. Vasaros pabaigoje dalyvavo Antalieptės parapijos atlaiduose. Čia sutiktas vyskupas kanauninkui Petrui Raudai paliko įsimintiną įspūdį: „Pajutau, kad iš vyskupo sklinda kažkokie spinduliai, ir buvo nuostabiai gera, norėjosi vien tik žiūrėti į garbingą asmenį. Taigi, jei Dievo malonė gyvena žmoguje, kaip ją beslėptum, ji veikia aplinką. Visi tai pajutome. Susi­kaupėme ir mus apgaubė nepaprastas ramumas ir palaima. Tarsi būtume pasinėrę į saulės spindulius. Kalbėjo nedaug - ramiai, paprastai, be patoso. Norėjosi, kad pietūs nesibaigtų. Matyt, tas įspūdis buvo toks gilus, kad per pamokas, kai tekdavo paliudyti, kas yra šventumas ar didingumas, mokiniams pasakodavau apie susitikimą su vyskupu T. Matulioniu Antalieptėje."

1936 m. vyskupas Teofilius nuvyko į Romą padėkoti popiežiui Pijui XI už jo paskyrimą vyskupu ir nuoširdų palankumą Rusijos krikščionims. Audiencijos metu popiežius, pabučiavęs vyskupą Teofilių, pasakė: „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį.“ Viena iš bendrakeleivių, kaunietė E. G. vėliau dalijosi atsiminimais: „Šv. Tėvas – baltutė figūra – peržengė slenkstį, vyskupas Matulionis priklaupė pabučiuoti žiedą. Šv. Tėvas pakėlė jį, apkabino ir nuoširdžiai pabučiavo... Džiaugėsi prieš save matydamas garbingą sūnų – vyskupą Matulionį bei to krašto, kuriame pats kadaise asmeniškai lankėsi, maldininkus. Turino mieste vienas vietinis kunigaikštis pasiūlė vyskupui savo lengvąją mašiną ir pats vairavo. Kai priartėjome prie kun. J. Bosko gimtinės, gal už pusės kilometro ar daugiau išgirdome skambančius bažnyčios varpus – taip buvo reiškiama pagarba vyskupui – kankiniui...“

1937 m. grįžęs į Lietuvą, vyskupas Teofilius apsigyveno Kaune, prie seserų benediktinių bažnyčios, buvo jų kapelionu ir Šv. Mikalojaus bažnyčios globėju, įvairiuose pastoraciniuose darbuose talkino Kauno arkivyskupui metropolitui J. Skvireckui. Nuo 1938 m. ėjo oficiolo pareigas Kauno metropolijos kurijoje, vadovavo Lietuvos dvasininkų sąjungai misijoms remti. 1940 m. paskirtas vyriausiu Lietuvos kariuomenės kapelionu.

1943 m. mirus Kaišiadorių vyskupui J. Kuktai, vysk. T. Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos ordinaru. Eidamas savo pareigas, vysk. Matulionis gynė Bažnyčios teises prieš vokiečių okupacinę valdžią ir vos nebuvo ištremtas į Vokietiją. Tačiau artėjant frontui jis liko savo vietoje ir nesitraukė. Jo iniciatyva Ukmergėje buvo organizuota Lietuvos vyskupų ir vyskupijų valdytojų konferencija, kurios metu buvo nuspręsta moksleiviams tikybos pamokas dėstyti bažnyčiose.
1946 m. vysk. Matulionis buvo iškviestas pas Lietuvos TSR Komisarų Tarybos pirmininką. Jo buvo prašoma raštu kreiptis į partizanus, kad šie paklustų vyriausybei ir sudėtų ginklus. Vyskupas atsakė, kad tai ne jo kompetencija. Vėliau išsamiame memorandume išanalizavo Bažnyčios ir valstybės santykius, pabrėždamas, kad Katalikų Bažnyčia sugyvena su visomis valdymo formomis, jei jos netrukdo atlikti Kristaus skirtos misijos, tačiau niekada nesutiks būti pasaulinės valdžios įrankiu.

Tais pačiais metais vysk. Matulionis vėl buvo areštuotas, iki 1954 m. vasaros kalėjo Vladimiro kalėjime. Atlikęs bausmę, buvo išvežtas į Mordovijos invalidų namus. 1956 m., iškankintas ir paliegęs pagaliau gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Birštone, tačiau savo vyskupijos valdymą laikinai paliko kan. J. Stankevičiui, nes valdžia jam neleido valdyti savo diecezijos. Čia 1957 m. gruodžio 25 d. konsekravo kun. Vincentą Sladkevičių Kaišiadorių vyskupijos vyskupu pagalbininku. Tačiau komunistinė valdžia ir jam neleido valdyti vyskupijos. Tada apsigyveno Šeduvoje. Čia kartu kunigavęs Augustinas Pranckietis apie vyskupą Teofilių prisimena: Šeduvoje kaip tremtinys laikėsi ramiai, nes visiškai pasidavė Dievo valiai.Buvo labai pamaldus, didelis Švč. Jėzaus Širdies ir Dievo Motinos garbintojas. Pats griežtai laikėsi brevijoriaus ir norėjo, kad ir kiti laikytųsi, tačiau nebuvo įkyrus. Svarbiausias būdo bruožas - nuolankumas. Šv. Mišias laikydavo ilgokai – 45 min. Turėjo staigų ir karštą temperamentą. Buvo labai vaišingas.“ Čia, Šeduvoje, 1962 m. rugpjūčio 20 d. vyskupas T. Matulionis mirė, buvo palaidotas Kaišiadorių katedros požemyje.

Vyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė buvo ilga ir lėta, tačiau jis išliko ištikimas tiesai, tarnavo visiems be išimties, ką tik sutikdavo savo nelengvame kelyje. 2016 m. gruodį Lietuvą pasiekė džiugi žinia, kad jis bus skelbiamas palaimintuoju! Dėl šios priežasties 2017-ieji paskelbti vysk. T. Matulionio metais. Priimkime tai kaip kvietimą pažinti šį nuolankų Dievo tarną.