Rodrigo Guerra López

Pasauliečio meditacija apie penkis popiežiui Pranciškui pateiktus klausimus

2016-ųjų pabaigoje keturi kardinolai — Carlo Caffarra, Bolonijos arkivyskupas emeritas, Raymondas Burke, Maltos ordino globėjas; Walteris Brandmülleris, Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto pirmininkas emeritas, ir Joachimas Meisneris, Kelno arkivyskupas emeritas — atsiuntė penkis klausimus, pavadintus dubia (lotynų k. „abejonės“), Šventajam Tėvui ir Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektui, kardinolui Gerhardui Mülleriui, kuriais abejojame svarbiausiomis dokumento „Amoris Laetitia” dalimis. Įsisiūbavus plačiai diskusijai, 2017 m. pradžioje pasirodė ši pasauliečio publikacija.

Teksto autorius – Lichtenšteino kunigaikštystės tarptautinės filosofijos akademijos filosofijos mokslų daktaras; Popiežiškosios Taikos ir teisingumo tarybos; Popiežiškosios gyvybės akademijos ir Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos teologinės komisijos narys, Pažangiųjų socialinių tyrimų centro prezidentas.

Krikščionių tikėjimas – skandalas. Dievas tapo silpnu kūnu ir nusprendė visiems laikams per Bažnyčią susisieti su kiekvieno vyro ir moters gyvenimu. Mes esame Bažnyčia: trapi, užsispyrusi ir ribota. Dievas giliai panardino savo dievystę į mūsų baigtinį ir netobulą žmogiškumą, o jūsų ir mano žmogiškumas taip pat giliai paniro į švelnų to paties Dievo glėbį.

Nuo tos akimirkos visas krikščioniškas kelias yra paženklintas sekimo konkrečiu kūnu pedagogikos, kuri moko ir lydi mus. Mes nesekame idėja; mes nesekame tam tikrais padoraus elgesio idealais; mes sekame gyvu Asmeniu ir einame keliu, kurį šis Asmuo pasirinko, kad liktų tarp mūsų ir mūsų neapleistų. Taip išvengiame paplitusios gnosticizmo pagundos: mes tikime, kad Dievo meilė pasilenkė prie mūsų, būdama gailestinga mūsų niekystei ir atkurdama mumyse tai, kas buvo puolę, sudaužyta, visa tai, kas buvo sužeista.

Tikėjimas tampa ideologija tada, kai tiesa apie krikščionybės papiktinimą priimama kaip savaime suprantama: kai nebūtina kaskart pradėti iš naujo, kai nesusimąstydami savo tikėjimą suvokiame kaip užkariautą teritoriją, kai labiau pasitikime savimi nei tuo, kuris save atidavė mums kaip mūsų patirties vertinimo kriterijų.

Iš tiesų Jėzus pasirinko Petrą – vargšą žvejį, kad šis mums vadovautų. Jis nebuvo teologas ar mokslininkas. Jis išmanė tik apie tinklus ir žuvis. Tačia,u nors būdamas trapus ir šiurkštus, jis tapo uola, laikančia Bažnyčią. Būtent pasitelkdamas šias savybes Dievas nusprendė mus mokyti ir stebinti.

Kaip galima tikėti tuo, kuris laužo visas schemas? Kaip įmanoma tikėti, kad jėzuitas popiežius, lotynų amerikietis, Rafaelio Tello, Lucio Gera ir Metholo Ferré draugas turi visišką, aukščiausią ir pasaulinio masto autoritetą, kuriuo gali naudotis absoliučiai laisvai?

Man atrodo, kad šis užtikrintumas tikėjimu yra įgyjamas per tvirtą ištikimybę palydėjimui, kurį gauname kaip dovaną, išgyvendami Bažnyčios misteriją: vyskupo, kunigo, bendruomenės, kuriai priklausome, įkūrėjo, vyresniojo brolio, kuris man pataria ir manimi rūpinasi ir t. t. Dievas siunčia mums žmones, kurie yra tarsi ištikimybės tikėjimui patikrinimas ir kelias į jį. Per realius šio palydėjimo ir draugystės ženklus mano širdis atranda, kad būti Bažnyčia nėra formalus dalykas, taip pat nei abstraktus, nei bekūnis. Būti Bažnyčia reiškia nuolat gyventi palydinčios bendrystės, klusnumo ir prieinamumo aplinkoje. Šio apčiuopiamo tarpininkavimo atsisakymas reikštų Bažnyčios sakramentinį žlugimą. Vėlgi noriu pabrėžti: mes nesekame idėjomis. Mes sekame gyvu įvykiu, veiksmu, kuris yra įkūnytas ir lieka ištikimas per visą istoriją. Ir nors galbūt tai skamba neįtikinamai, tai neapsakomai paguodžia.

Tad ką gi aš, pasaulietis tikintysis, nuodėmingas ir nežinantis, galiu galvoti, matydamas keturis reikšmingus Bažnyčios kardinolus, kvestionuojančius popiežiaus mokymą? Kaip galėčiau į juos rizikuodamas garsiai kreiptis? Ar pakaktų parašyti „Brangūs kardinolai“, kad jie trumpam stabtelėtų ir perskaitytų šias eilutes?

Laiške, parašytame popiežiui kardinolų Burke’o, Caffaros, Brandmüllerio ir Meisnerio, išsakytos penkios „abejonės” Amoris Laetitia atžvilgiu iš tiesų yra nuoširdžios. Tačiau man tikrai gaila, kad jos taip greitai buvo paviešintos. Tai panašu į spaudimą. Taip pat kai kurie pasisakymai, susiję su jomis, visam tam suteikė dar grėsmingesnį toną. Kardinolas Burke’as pareiškė, kad jei Pranciškus neatsakys į jų klausimus, šie bus pasirengę Petro įpėdinio atžvilgiu atlikti „formalų korekcijos aktą”.

Tad su visa pagarba klausiu jūsų, brangūs kardinolai: ar pastebėjote, kad jūsų kvestionavimas, kuris tapo viešas, tiesiogiai ir netiesiogiai stiprina tuos, kurie metų metais nepasitikėjo Pauliumi VI, Jonu Pauliumi II, Benediktu XVI ir Vatikano II susirinkimu? Ar pastebėjote, kaip fantastinių konspiracijos teorijų kūrimo, ideologinio konservatizmo (tokio svetimo Evangelijai) bei „moralizmo” (taip dažnai smerkto popiežiaus Ratzingerio) šalininkai šiandien liaupsina jūsų poziciją? Veikiausiai to nesuvokiate. Galbūt neteikiate tam reikšmės. Turbūt tik paprasčiausiai trokštate išsklaidyti bet kokias „abejones” ir kreipiatės į popiežių, turėdami intenciją suprasti, o ne iš tiesų kvestionuoti jo Magisteriumą.

Mano nuomone, brangūs kardinolai, popiežiaus mokymas Amoris Laetitia yra tikra, kurianti ištikimybė ir organiškas vystymas, kuris atskleidžia tikėjimo vertę, pabrėždamas, jog kiekviena tiesa tam, kad galėtų spinduliuoti visa savo grožybe, turi būti patvirtinta meilės ir gerumo.

Popiežiaus Pranciškaus tyla jūsų klausimų atžvilgiu gali būti aiškinama dvejopai. Viena vertus, šie klausimai jau paliesti Amoris Laetitia, taip pat jo homilijose, žinutėse bei katechezėse, kuriomis Pranciškus diena iš dienos įgyvendina savo munus docendi (pareigą mokyti).

Jūs klausiate, ar dabar tapo įmanoma per Atgailos sakramentą suteikti nuodėmių išrišimą, taip pat leisti priimti Komuniją žmogui, susietam galiojančiu santuokiniu ryšiu su vienu, tačiau gyvenančiam su kitu asmeniu „more uxorio” (kaip vyras su žmona). Esu įsitikinęs, kad kai kuriose situacijose tai bus įmanoma, o kai kuriose – ne. Tai priklausys nuo to, ar tai tikra mirtina nuodėmė, ar esama veiksnių, kurie žmogaus veiksmą daro nuodėme, tačiau ne mirtina. „Įžvelgimu reikia padėti atrasti galimus atsako Dievui ir augimo peržengiant savo ribas kelius.“ (AL, 305).

Kitoje vietoje jūs klausiate, ar popiežiaus Jono Pauliaus II mokymas apie absoliučių moralės normų, galiojančių be išimčių, egzistavimą tebedraudžia kai kuriuos iš prigimties blogus veiksmus kaip vis dar tokius. Brangūs kardinolai. Atsakymas yra „taip”. Taip, tai galioja. Esama kai kurių veiksmų, kurie kaip tokie visuomet yra griežtai draudžiami dėl jų tikslo. Tačiau kaip mums primena Jonas Paulius II: „Jei veiksmai vidujai blogi, tai gera intencija arba konkrečios aplinkybės gali švelninti jų blogumą.“

Trečias jūsų klausimas – ar po Amoris Laetitia (n. 301) vis dar galima tvirtinti, kad asmuo, nuolat gyvenantis gyvenimą, prieštaraujantį Dievo įsakymui, pavyzdžiui, tam, kuris draudžia svetimavimą (Mt 19,3-9), yra objektyvioje sunkios nuolatinės nuodėmės būsenoje?

Norėdami į tai atsakyti, turime atsižvelgti į tam tikrus skirtumus. Sunkios nuolatinės nuodėmės situacija yra susijusi su užkietėjusiu elgesiu, kuris objektyviai prieštarauja Evangelijos normoms. Taigi čia kalbama ne tiek apie šio veiksmo formalų susietumą su nuodėme, kiek apie konkrečią paties to veiksmo prigimtį.

Mirtina nuodėmė yra veiksmas, apimantis svarbų dalyką, aiškų supratimą ir sąmoningą pritarimą. Kad objektyviai blogas veiksmas būtų laikomas mirtina nuodėme, reikalingos tam tikros subjektyvios sąlygos. Draudimas priimti Šventąją Komuniją padarius sunkią nuodėmę remiasi prielaida, jog tai gali sugriauti bendruomenės tvarką, sukelti sumaištį ar kitus panašaus pobūdžio pavojus. Kitaip sakant, tai yra disciplinarinė – t.y. ne doktrininė – norma, kurią popiežius gali keisti. Tačiau draudimas priimti Šventąją Komuniją padarius mirtiną nuodėmę yra integrali mūsų doktrinos dalis, o ne paprasčiausia disciplinarinė norma. Todėl negalima teigti, jog kiekvienas sunkią nuodėmę padaręs asmuo pagal apibrėžimą turi būti laikomas padariusiu mirtiną nuodėmę. Užtenka prisiminti žmones, priverstus gyventi seksualinėje vergovėje, kur, akivaizdu, esama sunkios nuodėmės (prostitucijos), tačiau tai neleidžia mums teigti, jog vergovės sąlygomis atliekami šių žmonių veiksmai yra laikytini tokio paties laipsnio nuodėme, kaip ir tie, kurie daromi visiškai suvokiant ir sąmoningai sutinkant. Atrodo, kad kardinolai, kalbėdami apie asmenis, gyvenančius objektyvios nuodėmės situacijoje, ir linksta būtent prie tokio aiškinimo, pripažindami, jog „nėra akivaizdu, jog jie yra subjektyviai pakaltinami už savo kasdienio gyvenimo nusižengimus.“

Ketvirtas klausimas, pateiktas popiežiui, skamba taip: ar po Amoris Laetitia (n. 302) paskelbtų teiginių apie „moralinę atsakomybę švelninančias aplinkybes“ tebegalioja Šventojo Jono Pauliaus mokymas, jog „aplinkybės arba intencijos niekada negalės objekto požiūriu vidujai nedoro veiksmo paversti „subjektyviai“ doru arba tokiu, kurio pasirinkimą galima pateisinti“? Taip.

Aplinkybės ar intencija keičia, bet tik tam tikrais atvejais veiksmo moralinę kokybę. Ir abi jos yra tinkamos ir priimtinos norint nustatyti veiksmo priskyrimo nuodėmei galimumą. Todėl popiežius Pranciškus yra teisus teigdamas: „Neigiamas objektyvios situacijos įver­tinimas neapima asmens pakaltinamumo ar kaltumo įvertinimo.“

Penktuoju klausimu teiraujamasi, ar ir toliau išlieka galioti Šv. Jono Pauliaus II mokymas, kuris atmeta bet kokią kūrybišką sąžinės vaidmens interpretaciją ir pabrėžia, jog sąžinė niekada negali tapti instancija, įteisinančia bet kokias išimtis absoliučioms moralinėms normoms, draudžiančioms iš esmės ir pagal savo objektą blogus veiksmus. Taip. Amoris Laetitia nepripažįsta jokių absoliučių moralinių normų išimčių.

Esama švelninančių veiksnių, kurie tam tikrais atvejais gali neleisti nuodėmei priskirti būtinus požymius, leidžiančius ją laikyti veiksmu, kuris gali būti pripažintas mirtina nuodėme.

Tai, ką išdėsčiau aukščiau, galutinai neišsemia šios temos. Žinau, kad mano atsakymai yra labai glausti.

Norėčiau užbaigti, pateikdamas antrąją galimą priežastį, paaiškinančią popiežiaus tylą. Savo Misericordia et misera Pranciškus keliose vietose kalba apie „tylą“. Aiškindamas Jėzaus susidūrimą su nusidėjėle jis pažymi, kad „tiems, kurie norėjo ją nuteisti ir pasmerkti mirčiai, Jėzus atsakė ilga tyla. Jis siekė, kad Dievo balsą savo sąžinėje išgirstų ne tik ši moteris, bet ir jos kaltintojai, kurie vienas po kito išmetė iš savo rankų akmenis ir pasitraukė šalin.“

Gal tai ir yra popiežiaus tylos priežastis? Gal jis laukia, kol vyrai, kurie davė jam savo ištikimybės įžadus, permąstys savo nuostatas ir sugrįš į tą krikščioniškojo ugdymo kelią, kurį mes paminėjome šio rašinio pradžioje?

Galbūt Dievas nori, kad per dialogą ir rodydami gerą valią, pasiremdami bendra malda ir nuoširdžiai apsikabinę, mes visi žengtume kartu su Petro įpėdiniu ir vyskupais bendrystėje su juo. Gal tai būtų mūsų gyvas liudijimas, jog, nepaisant kai kurių požiūrių bei jautrumo specifiniais klausimais skirtumų, bendrystė visada yra įmanoma, kai tik mes savo egzistencijoje atrandame gailestingojo Dievo meilės viršenybę. Dievo, kuris mus visus myli ir visada mums atleidžia.

Iš „Vatican insider“ publikacijos anglų k. išvertė Jurga Žiugždienė