Lievo Schreiberio filmas „Everything is illuminated“ yra vienas mano favoritų dėl daugelio priežasčių. Šiek tiek simpatizuoju vaizduojamam kaimiškam mentalitetui, tam paprastumui, kurį išsilavinę miestiečiai vadina tamsumu. Žavi ir ukrainietiškas humoras bei ryškūs charakteriai, įskaitant ir šuns. Ypač mano dėmesio sulaukė muzikinis fonas: Paulas Cantelonas tapo vienu mėgstamiausių kompozitorių. Visos šios priežastys suteikia filmui daugiau spalvų, tačiau nė viena jų taip nesudomino, kad imtų kelti man gilesnių klausimų. Tai padaryti paskatino vieno iš personažų – senelio – elgesys.  Senelis, kurio vardas Aleksandras, yra žydas, kuris apie tai visą gyvenimą slėpė ne tik nuo aplinkinių, bet ir nuo savo sūnaus bei anūko. Filmas kalba apie tai, kas privertė jį pagaliau susitaikyti su sava tapatybe. Lietuvoje galima rasti panašių pavyzdžių, vienas tokių – Stanislovas Rubinovas. Šis Lietuvos aktorius, dainininkas ir režisierius lygiai taip pat beveik iki mirties neprasitarė net savo sūnui, kad yra žydas. Ir tik parašius prisiminimų knygą „Miške ir scenoje“ bei sukūrus spektaklį „Diena ir naktis“ S. Rubinovas iš tikrųjų, kaip pats teigė, išėjo iš miško. Tad kodėl abu vyrai šitiek laiko slėpė kas yra ir kas paskatino juos pagaliau išeiti iš miško?

Alekso istorija

Senelis Aleksandras Perchovas arba, kaip teigiama filme, tiesiog Aleksas, yra gana įdomus personažas. Jo savybės kiek keistokos: senelis save vadina aklu (nors toks iš tikrųjų nėra) ir antisemitu. Senelio šeima užsiima neįprastu verslu, jie vežioja po įvairias Ukrainos apylinkes žydus, norinčius rasti savo giminaičių mirties vietas, kuriose per Antrąjį pasaulinį karą jie buvo nužudyti nacių. Filme kaip tik rodoma viena iš tų kelionių su dar vienu žydu, norinčiu užpildyti vieną savo gyvenimo spragą. Tačiau šioji kelionė nebus kaip ankstesnės, ji netikėtai taps paties senelio gyvenimo kelione.

Filme Aleksą visai neplanuotai užplūsta tolimos praeities prisiminimai, skaudžiai pakeisiantys jo ir jo artimųjų gyvenimus. Per kelis epizodus žiūrovams parodoma, kad Aleksas yra žydas ir jam pavyko išsigelbėti iš geto. Šiuose epizoduose matyti ir senelį kankinanti praeities kančia, negalėjimas susitaikyti su savo poelgiu – nusprendimu išsižadėti savo tapatybės. Senelis po karo pasirinko saugiąją pusę – antisemitizmą. Tačiau kodėl Antrajam pasauliniam karui pasibaigus Aleksas neatsisakė tokios pozicijos? Karo padėtis parodė, kas laukia, jei esi žydas, tad norint išgyventi melavimas apie tai, kas esi, gali būti puiki išeitis. Apsimestinis aklumas čia taipogi suvaidina įdomų vaidmenį. Tai yra tarsi nenorėjimas pripažinti tiesos, nenorėjimas matyti tų žydų, kuriuos jis vežiojo, nenorėjimas su jais užmegzti jokio kontakto, tai atsiribojimas nuo to, nuo ko neįmanoma atsiriboti, todėl meluojama sau. Taip pat čia galima paminėti ir paties senelio vardą. Išsiaiškinus, kad senelis yra žydas, ima keistai skambėti toks atrodytų įprastas vardas kaip Aleksandras. Visgi jis nėra žydiškas, vadinasi, senelis slėpėsi net už netikro vardo. Nenorėdamas sukelti įtarimų, jis išsirinko patį įprasčiausią vardą, o kas dar įdomiau – taip pat pavadino savo sūnų ir anūką. Tai tarsi trigubas užraktas, užtikrinantis, kad durys į žydišką prigimtį niekada neatsivertų. Bet vis dėlto visos pastangos išsaugoti paslaptį virto niekinėmis ir filme vaizduojama nepaprasta kelionė seneliui tapo paskutiniu ir skaudžiu įrodymu, kad išsižadėjimas savo tapatybės žmogui yra nepakeliamas ir jį iš vidaus naikinantis priekaištas.

Filmo pabaigoje senelis suvokia padaręs klaidą, ir tai sau pripažinti padeda jaunasis amerikietis žydas J. S. Foeris. Šis vaikinas atvyko į Ukrainos užkampį, kad rastų moterį, kuri išgelbėjo jo senelį nuo nacių. Foeris yra tarsi savo tapatybės didžiavimosi pavyzdys. Vaikinas iš didžiulės pagarbos savo tautybei leidosi į nepaprastą kelionę. Foeris meilę savo tautai išreiškia, rinkdamas visą įmanomą informaciją apie savo giminę. Kiekvieną menkiausią smulkmenėlę vaikinas deda į mažus maišelius, taip glumindamas kitus filmo veikėjus. Ir išties, kodėl reikia taip detaliai žvelgti į savo istoriją, kodėl vertėjo leistis į tokią sudėtingą kelionę ir nepasiduoti, kol tikslas nebus pasiektas? Foeris jautė, kad tai nėra tik jo senelio istorija, visos tos smulkmenos, tos istorinės detalės sulipdo jo paties identitetą. Be kurios nors iš detalių Foeris nebus Foeris. Per tą kelionę jaunuolis parodė seneliui Aleksui, kad tapatybė yra tai, kas esi ir negali sau meluoti.

Stanislovo Rubinovo istorija

S. Rubinovas gimė 1930 m. Vilniuje, žydų šeimoje. Jau tuomet vyravo antisemitizmas: žydai buvo vadinami Dievo žudikais, buržujais, juos užpuldavo, naikindavo jų turtą. 1941 m. valdžia pradėjo vykdyti nacionalizaciją, iš S. Rubinovo tėvo atėmė visą nuosavybę, tais pačiais metais NKVD pradėjo masiškai vežti žmones į Sibirą, vadinamieji baltaraiščiai suėmė, išsivežė ir sušaudė jo tėvą. Vėliau tie patys baltaraiščiai liepė iš buto išsikraustyti ir S. Rubinovui su mama, taip prasidėjo jų trejus metus trukęs slapstymasis nuo nacių.

1941–1944 m. S. Rubinovas ir jo mama gyveno Baltarusijos miške. Gyvenimas arba, tiksliau, išgyvenimas miške buvo viena iš priežasčių, kodėl karui pasibaigus vyras toliau slėpė savo tautybę. Rubinovas su mama kiekvieną dieną gyveno baimėje, slapstydamiesi nuo nacių. Tik gerų žmonių dėka gaudavo maisto, rūbų bei pernakvoti, žinoma, tik dėl to, jog neišsiduodavo esą žydai. Visgi teko badauti, kęsti šaltį ir karštį, o paskutiniuosius 10 mėnesių jie gyveno duobėje. Gyvenimo sąlygos nežmoniškos, bet noras išgyventi buvo didesnis. Galiausiai karui pasibaigus jiems pavyko išsigelbėti. Kaip ir Aleksas iš minėto filmo S. Rubinovas nusprendė tylėti apie savo tapatybę, tikro paso niekada taip ir nepasidarė, o į visas anketas prie klausimo tautybė rašydavo: „Lenkas. Pabėgau, pasislėpiau.“ Iš esmės slapstymasis po karo nesibaigė, ten patirta baimė ir įtampa persikėlė į kasdienybę. S. Rubinovas po karo gyveno Vilniuje, Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje, o tai reiškė sovietinę propagandą, kuri kurstė lietuvius prieš žydus. Kaip teigė pats S. Rubinovas, drąsiai pripažinti savo tautybę neleido skaudūs prisiminimai ir po karo niekur nedingęs antisemitizmas, kurį rūpestingai kurstė komunistinė pasaulėžiūra. „Šalyje, „kur taip laisvai kvėpuoja žmogus“, tvyrojo antisemitizmas. Valstybinis!“, – išryškino paradoksą S. Rubinovas. Tarybų Lietuvoje engti žydus tapo norma, tai reiškėsi įvairias būdais. Žydams buvo ribojamos įsidarbinimo galimybės, juos masiškai atleisdavo iš tuometinių jų darboviečių, o įvairūs žymūs kultūros ir meno veikėjai, teisininkai ar daktarai žydai būdavo šmeižiami. Holokaustas buvo pakeistas antisemitizmu. S. Rubinovas atsiradus Lietuvoje internetui skaitydavo internautų komentarus apie žydus. Jam buvo be galo skausminga suvokti, kad tavo bendrapiliečiai, su kuriais susitinki kasdien gatvėje, galbūt net pasisveikini, trokšta tavo mirties. Visos šios skaudžios aplinkybės stabdė S. Rubinovą beveik visą gyvenimą prisipažinti, kas jis esąs. Niekas nenori, patyręs didžiausią baimę – mirties baimę – toliau su ja, tik neapykantos forma, gyventi. S. Rubinovas slėpė savo tapatybę, bet argi neturėjo tam rimtų priežasčių?

XXI amžiaus antisemitizmas

Iš režisieriaus S. Rubinovo istorijos paaiškėjo, kad netolerancija yra vienas iš veiksnių, kodėl kai kurie žydai po holokausto slėpė savo tapatybę. Kodėl žydams vis dar jaučiama antipatija esama pačių įvairiausių priežasčių. Galbūt žymiausia jų religinė – žydai kaltinami Jėzaus Kristaus nužudymu; kita priežastis ekonominė – žydai nuo seno yra puikūs verslininkai, o tai reiškia, jog sugeba užsidirbti; trečioji priežastis rasinė – pasak nacistinės ideologijos, žydai yra žemesnė rasė. Ir iš esmės, jei norima ko nors nekęsti, galima prisigalvoti galybę priežasčių. Pats S. Rubinovas tikėjo, kad ši neapykanta kyla iš nežinojimo, kas yra holokaustas, ką žydai patyrė, tad negebėjimas susitapatinti su kito kančia daro mus apatiškais, abejingais kito skausmui.

Poetė, dramaturgė ir aktorė Daiva Čepauskaitė, įkvėpta S. Rubinovo gyvenimo istorijos, 2011 metais sukūrė pjesę „Duobėje“, būtent dėl šios pjesės Sugiharos fondas paskelbė ją 2011 metų tolerancijos žmogumi. Pjesė kalba apie niekur nedingusį antisemitizmą Lietuvoje, apie susipynusias dvi – praeities ir dabarties – istorijas bei troškimą pasidalinti sava kančia, kad ji nebūtų tokia slegianti ir vedanti į beprotybę. Holokausto tema be galo svarbi Lietuvai, lietuviams būtina žinoti, kad jų giminaičiai, kaimynai Antrojo pasaulinio karo metais žudė žydus. Visa tai pabrėžti norėjo ir D. Čepauskaitė. Jauniausioji karta (moksleiviai, studentai) nedaug ką težino apie holokaustą, kadangi mokykloje įgytos žinios nepateikia plataus požiūrio į šią problemą, o be to, mažai kam ji ir įdomi, tai pagrindžia trumpa ištrauka iš pjesės:

„ANDRIUS: Kam tu man visa tai pasakoji?

MILDA: Kad žinotum.

ANDRIUS: Aš nenoriu nieko žinoti. Visa tai buvo seniai. Buvo ir pražuvo. Visos žaizdos seniai užgijusios. Koks dabar skirtumas?

MILDA: Jokio skirtumo. Viskas yra dabar.

ANDRIUS: Dabar niekas tų žydų nebešaudo. Ko dejuojat?“

Viskas yra dabar, neįmanoma taip paprastai į stalčiuką uždaryti istorinio fakto, kuris liečia mus visus. Andrius įkūnija lietuvių požiūrį, tokį „nusišalinimą“ nuo problemos, priskiriant ją praeičiai, nes juk reikia gyventi dabartimi. Tačiau žydams tereikia pagarbos, empatijos ir supratimo, kad tai mūsų bendra istorija: „Karo metu įvyko žydų tautos tragedija.“ Netiesa! Įvyko mūsų bendra tragedija. Lietuvos tragedija“, – teigia S. Rubinovas. Tai turbūt bene svarbiausias aspektas, kurį savo pjese norėjo pasakyti D. Čepauskaitė. Žinoma, dramaturgė pabrėžė ir neapykantą, sukurdama vienos žydų šeimos istoriją. Per ją ji parodė žydų šeimyniškumą, saviironišką humoro jausmą bei prieš karą ir dabar esantį požiūrį į šią tautinę mažumą. Pjesė atskleidžia, kaip jauni lietuviai suimdavo žydus, niokodavo jų turtą. Pjesėje žaidimas dviem vardais (Milda ir Golda yra ta pati mergina bei Andrius ir Kostas yra tas pats vaikinas) parodo praeities įvykių aktualumą šiandien, bandymą įsijausti į holokausto temą, tačiau nesėkmingai, nes trūksta žinių ir paties noro. Tik parodytas noras pažinti, domėtis, suprasti gali padėti kitam jaustis laisvai bei saugiai ir tuomet nebereikės slėptis nuo savęs paties.

Taigi nuolat engiami žydai nuslopino savyje tūnantį Foerį. S. Rubinovas savąjį Foerį sutiko tik gyvenimo pabaigoje, kuomet pasiryžo parašyti prisiminimų knygą, ir tik tuomet jis atrado ramybę. Tai įrodo, kad slėpdamas tapatybę, nesi laimingas, nesijauti laisvai ir iš esmės vis dar gyveni karo būsenoje. Tikėdami išgalvotomis pasakomis apie žydus, nesidomėdami holokaustu, taigi ir savo šalies istorija, prisidedame prie neapykantos kurstymo. Gal mums kaip ir Andriui iš pjesės atrodo, kad viskas jau seniai baigėsi, kad žydai perdeda, bet tokių minčių kyla tik iš nežinojimo. Tad žinokime.