Tęsiame amžininkų liudijimų seriją, kurioje atsiskleidžia įvairūs būsimo palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo ir asmenybės aspektai. Sesuo Agnietė (Čyžaitė), OSB, buvusi Kauno benediktinių vie­nuolyno vyresnioji tuo metu, kai vysk. T. Matulionis gyveno jų vienuolyne. Šiuos atsiminimus ji rašė Belgijoje apie 1947-1950 metus. Ji pateikia čia būdingą epizodą iš vyskupo T. Matulionio gyvenimo.

Pirmą kartą Jo Ekscelenciją [vysk. Matulionį] pamačiau laikraščio atkarpos nuotraukoje kartu su kitais, grįžusiais iš "sau­lėto rojaus": sėdi išvargęs, perdžiūvęs, apdriskusiais drabužiais, su lazda rankoj - panašus į lietuvišką ubagėlį. Visai neatrodė, kad tai aukštesnio išsilavinimo žmogus, juoba dvasiškis ir dar vysku­pas! Žiūriu, tas vargšelis laiko didelę puokštę gėlių savo rankose. Ar tai nekomiška? - pamaniau sau.

Bet tai buvo realu! Tai buvo simboliška Jo Ekscelencijos išugdytų dorybių puokštė, kenčiant sovietų kalėjimuose. Toji dvasinė puokštė buvo lauktuvės, par­vežtos Lietuvai bei mums, lietuviams. Jo Ekscelencijos lauktuvės buvo gražios, tikrai gražios kiekvienam, kuriam teko Jo Eksce­lenciją susitikti viešame ar privačiame gyvenime.

Tai buvo 1936 m. Artinosi rugsėjo 8 d. Mūsų, t. y. seserų benediktinių, vienuolyne didelės iškilmės: įvilktuvių bei įžadų die­na. Visoms būtų malonu, jei dalyvautų J. E. vysk. T. Matulionis. Bet kaip į jį kreiptis? Lyg nedrąsu, nes jis visų laikomas nepa­prastu, šventu vyskupu. Visos norim, tai reikia eiti ir prašyti. Nu­ėjom. Jo Ekscelencija Kauno kunigų seminarijos sodelyje kalba brevijorių. Vadinasi, turime palaukti. Laukiam, o širdis dreba: kaip čia geriau pradėti reikalą? Atėjo Jo Ekscelencija - ramus, paprastas, tėviškas. Jam ištarus keletą žodžių, dingo visa mūsų baimė. Pareiškėm savo norą ir gavom tokį atsakymą: „Taip, sese­lės, mielai aplankysiu jus brangioje jūsų šventėje". Labai paten­kintos išėjome. Eidama galvojau, kad mažiausiai reikia varžytis šventų žmonių, nes buvimas kartu su jais sudaro savotiškai malo­nią nuotaiką ir dvasiškai praturtina.

Porai mėnesių praslinkus, gavome nepaprastą pranešimą, kad J. E. vyskupas T. Matulionis sutinka būti mūsų vienuolyno globėju - kapelionu. Mes, tai sužinojusios, iš džiaugsmo ir nuste­bimo tiesiog kvapo netekome: „Ekscelencija pas mus?! Ar gali būti?" Tas didelis džiaugsmas pynėsi mūsų maldose, darbuose ir kalbose. Su nuoširdžia, pakilia nuotaika rengėmės priimti Jo Eks­celenciją į savo namus.

Atėjo lauktoji diena. Kuklios Jo Ekscelencijos sutiktuvių iškilmės. Dalyvavo nemažas būrelis dvasiškių ir visų vienuolynų atstovai bei atstovės. Mūsų vienuolyno gyvenime tai buvo didi palaimos diena. Sveikinimo kalbose visi džiaugėsi kartu su mu­mis. Visos dėkojom, kad sutiko mus globoti. Bet Jo Ekscelencija buvo lyg susirūpinęs, neramus.

Kodėl? Tai paaiškėjo iš jo kalbos, kurioje, kreipdamasis j visus svečius ir j mus, tarp kitko, pareiškė: „Aš labai noriu padėti seselėms, bet kartu ir bijau - niekad ne­buvau vienuolyno kapelionu. Buvau tik paprastas parapijos kuni­gas. Galbūt nesugebėsiu būti joms naudingas. Pasimelskite už mane visi, kad Dievas man padėtų". Išgirdus tokį nuolankų Jo Ekscelencijos žodi, daugelio akyse pasirodė ašaros, o mumyse kilo dar didesnė pagarba bei atsidavimas savo Ganytojui. Jo Ekscelencija, apsigyvenęs pas mus, tuoj pradėjo remon­tuoti mūsų vienuolyno - Šv. Mikalojaus (benediktinių) šventovę Kaune.

Katalikiškos Lietuvos 550 metų ir laisvos Tėvynės 20 metų sukaktims paminėti jam kilo mintis pastatyti šventą paminklą, malo­nų Dievui ir brangų Tėvynei, iš kurio plauktų dangaus palaima mūsų šaliai. Tas paminklas - amžinoji Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Jo Ekscelencijos nuomone, mūsų šventovė, esanti arti miesto cen­tro ir kartu toli nuo miesto triukšmo, labai tinka tokiam tikslui. Didelis buvo Jo Ekscelencijos nuopelnas, kad neilgai trukus mūsų šventovė tapo mylimiausia visame Kaune, uoliai lankoma įvairaus luomo, amžiaus ir profesijos žmonių.

Čia lietuvių tauta prieš išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą Dievui dėkojo už gautas malones, prašė atleidimo už įžeidimus ir meldė, kad Lietuva būtų šventa ir laisva. Visi ėjo garbinti Švenčiausiojo, bet uoliausias lan­kytojas buvo pats vyskupas T. Matulionis. Ištisą dieną užimtas įvai­riais reikalais, daugelio trukdomas, vis dėlto rasdavo laiko dažnai aplankyti Jėzų Švenčiausiajame Sakramente. Jis buvo šios švento­vės puošmena. Dažnai žmonių žvilgsniai krypdavo į besimeldžiantį vyskupą. Žiūrint į jį, stiprėjo noras melstis, melstis taip, kaip jis meldžiasi.

Tos kilnios ir patraukiančios Jo Ekscelencijos sielos bū­senos nesugebėsiu atvaizduoti, todėl ir nebandau. Tik tiek galiu pasakyti, kad jo maldoje nesimatė ypatingų gestų ar garsių atodūsių, tačiau kiekvienas stebintis jautė, kad rami bei gili meilė Išga­nytojui daro jį laimingiausią kaip tik čia, šalia Jo altoriaus. Jo Ekscelencija ir už šventovės sienų buvo mielas visiems. Jis maloniai prašnekindavo nedrąsų vaiką, suvargusią senelę, nu­skurusį vargšą taip, kaip ir didžiuosius Bažnyčios ir tautos vyrus. Jis nežiūrėjo luominių skirtumų, dėl to be skirtumo visų buvo mylimas.

Daugelis mums sakydavo: „Laimingos jūs, seselės, kad turite šventąjį pas save!" Mes tai gyvai jautėm ir iš tikro buvome laimingos. Per tuos porą metų, kuriuos Jo Ekscelencija praleido pas mus, pajutome, kad mūsų vienuolyno dvasia stiprėja ir mūsų skaičius žymiai didėja. Jis mokėjo mus surišti Dievo ir artimo mei­lės ryšiu. Jam rūpėjo mūsų dvasinis ir medžiaginis gyvenimas. Nė vienas įvykis mūsų vienuolyne, skaudus ar džiaugsmingas, neliko Jo Ekscelencijos nepastebėtas ir neatjaustas. Mes turėjome Tė­vą, kuris mus mylėjo kaip savo vaikus. Ir mes Jo Ekscelenciją mylėjome kaip vaikai, ypač už dvasinius pamokymus, kuriuos vi­suomet lydėjo jo paties gyvenimo pavyzdys.

Deja, ir mums, kaip apaštalams, pamačiusiems Išganytoją visame grožyje bei ištarusiems „gera mums čia būti", debesis viską paslėpė nuo jų akių, - taip ir mums pranešta žinia, jog vyskupas T. Matulionis paskirtas Kaišiadorių ordinaru, lyg tamsus debesis apsiautė ramų mūsų gyvenimą. Sunku buvo susigyventi su ta min­timi, kad netrukus Jo Ekscelencijos nebus mūsų tarpe. Mes bijojom tą žodį net balsiai ištarti, nes taip baisiai, taip skaudžiai skambėjo... Didelė malonė buvo suteikta mūsų vienuolynui Jo Eksce­lencijos asmenyje, kuri tapo dideliu Dievo siųstu bandymujo ne­tenkant.

Vienuolyne (Lieže) Kalėdose šv. Mišias celebravo J. E. vyskupas Boleslovas Sloskans (latvis). Jis dabar gyvena Liuvene pas Tėvus benediktinus. Gerai žinau, kad jis buvo didelis J. E. vyskupo Matulionio draugas. Kai jis apsilankė vienuolyne, pranešiau jam linksmą žinią, kad jo draugas vysk. T. Matulionis grįžo iš Sibiro. Jis nepaprastai nustebo, iškėlė rankas į viršų ir sako: „Kaip tai? Juk Ekscelencija Teofilius Matulionis jau miręs! Aš ir visi, kurie jį pažinojom, atlaikėm už jo vėlę šv. Mišias. Ir šią naktį jūsų šventovėje meldžiausi už jo vėlę. Kadangi aš Ekscelenciją labai gerai pažįstu ir laikau jį šventu, tai esu parašęs į Romą jo beatifikacijos reikalu”. (Žinia apie vysk. T. Matulionio mirtį Sibire buvo plačiai pasklidusi ir daug ką suklaidinusi.)